„Kokio stiliaus tavo namai?“ – „Koks čia stilius. Čia – gūžta“, – vos prasidėjus pokalbiui prajuokina verslininkas Marius GELAŽNIKAS (40). „Bajorų?“ – „Čia tavo žodžiai. Aš taip nesakau“, – pirštu pagrūmoja. Kai pasiteirauju, iš kur gavo baldų, paveikslų, rimtu veidu greitakalbe išberia: „Pats išsidrožiau, pats nusipiešiau.“ Suprantu, kad laukia vienas linksmiausių pokalbių.
Butą prestižinėje sostinės vietoje, Sapiegos dominijoje, jis įsigijo prieš trejus namus. Iki tol beveik dvylika metų kasdien iš Kauno į Vilnių važinėjęs verslininkas nusprendė: sostinėje bus patogiau, čia puikūs draugai, vakarėliai.
Buvo išsirinkęs kitą
„Apie tai, kad Antakalnyje restauruojamas kelių šimtų metų senumo namas, išgirdau iš vieno bičiulio. Statybininkai neseniai buvo pradėję dirbti, todėl žinojau, kad greitai įkurtuvių Vilniuje nešvęsiu. Išsinuomojau butą ir laukiau.
Pradžioje įsigijau butą šeštame aukšte. Balkonas juosė visą butą: vienoje pusėje ryte buvo galima gerti kavą saulės atokaitoje, o dieną ja mėgautis jau kitoje pusėje. Tačiau tame pačiame name atsirado kitas butas: šiek tiek mažesnis, bet su daugiau nei pusšešto metro aukščio lubomis. Iškart supratau, kad atliksiu rekonstrukciją ir per pusę jo įrengsiu antrą aukštą, kuriame bus du miegamieji. Dabar pirmame aukšte yra devyniasdešimt du kvadratiniai metrai, o padaręs antrą išlošiau dar apie pusšimtį kvadratų, – pasakoja Marius, miegamąją buto dalį vadinantis inkilais. – Jeigu tuose kambariuose nebūtų langų, tai būtų „loftas“. Tačiau jų būtinai reikėjo, kad apačioje žiūrintys televizorių arba šiaip vakarojantys netrukdytų ilsėtis pavargusiems: langą uždarai, ir ramybė. Ryte negirdi besitvarkančios, puodais tarškinančios šeimininkės (juokiasi)“.
Kada įkurtuvės?
Sapiegos dominija – dalis Sapiegų parko ansamblio, kuris baigtas formuoti 1691-aisiais. Čia dirbo architektas Pietro Perti. Anais laikas šioje vietoje buvo įsikūrę vidutiniai ir stambieji bajorai, dvasininkai. Rūmai išsiskyrė ypatinga prabanga, turtinga stiuko puošyba, parke tryško du fontanai, vešėjo reti augalai. Sovietmečiu toje „prabangoje“ šeimininkavo kareiviai.
Iki šiol draugai Mariaus vis klausinėja, kada įkurtuvės, na, kada pagaliau įkurtuvės. Linksmo „baliaus“ nebuvo, tačiau bent kartą šiame bute buvo susirinkę beveik visi bičiuliai. Kai vyko Europos futbolo čempionatas, jie užgriūdavo ekspromtu. Paaiškinimą turėdavo paprastą: „Juk visų namuose futbolą jau žiūrėjome, dabar einam pas Marių.“
„Apačioje verda gyvenimas, todėl žinojau, kad čia turi būti daug patogių sofų. Rinkdamasis baldus pirmiausia žiūrėjau, kad jie būtų funkcionalūs ir patogūs, o tik paskui gražūs. Todėl mano namuose jų yra visokiausių stilių ir, atrodo, jie diktavo, kur kas turi stovėti“, – pasakoja šeimininkas. Kai gyveno Kaune, jo namuose vyravo minimalizmas. Dabar tokio nebenorėjo. Sako, iš jo išaugama. Priremtas prie sienos Marius tikina, kad jokio stiliaus namuose nekūrė, jie tiesiog turėjo būti patogūs.
Istoriniai baldai
Įspūdingiausias baldas Mariaus namuose – senovinė sofa. Maniau, tikrai iš muziejaus. Pasirodo, lietuviai statybininkai ją, visiškai sugriuvusią ir suplyšusiu gobelenu, parvežė iš Prancūzijos. Ten jie dirbo senuose namuose ir palėpėje rado tikrų buvusios prabangos likučių. „Šeimininkai buvo lėbautojai, pardavė tą lūženą. Antikvaro specialistai sakė, kad ji gali būti aštuonioliktojo amžiaus pabaigos arba devynioliktojo pradžios kūrinys. Tai nėra falsifikatas, nes dugno lentos senos, o prikimšta ji jūržolių. Taip, kaip būdavo anais laikais. Auksarankiai meistrai sutvarkė apdriskusį gobeleną, rėmus, ir baldas vėl atgijo. Pradžioje jis pas mane darbe voliojosi, dabar atkeliavo čia. Jeigu prabiltų, oi, kiek visko papasakotų“, – kvatoja Marius.
O komodos, pagal stilių dailiai derančios prie istorinės sofos, iš kur? „Pats išsidrožiau, – su Mariumi rimtai kalbėtis ilgai neišeina. Bet jis atidaro komodos stalčių ir rodo: tai – „Platinum Collection“, šiuolaikiniai baldai, à la senovinio stiliaus. Ta pati „pats pasidariau“ istorija kartojasi ir paklausus apie ovalų platų stalą, prie kurio priderintos antikvarinės kėdės. „Pastebėjai, kokios jos plačios. Pusantro užpakalio telpa“, – rimtu veidu dėsto šeimininkas.
Subtiliai į vientisą erdvę šeimininkas integravo virtuvę. Gal net per skambu tai vadinti virtuve. Tiesiog prie sienos stovi indams ir kitiems buities reikmenims būtina spinta, į kurią įmontuota plautuvė, kaitlentė, šaldytuvas ir orkaitė. Tai, kad ši vieta skirta maistui gaminti, iškart atspėtum, jeigu dalis sienos būtų išklijuota tradicinėmis keraminėmis plytelėmis. Tačiau jų čia nėra. Jas pakeitė luitas marmuro. Stilingai išradinga.
Butą puošia meno kūriniai
Be neįsivaizduojamo dydžio lango, kuris panoramą į parką atveria nuo lubų iki grindų, šilumą ir jaukumą šiuose namuose kuria galybė paveikslų ir skulptūrų. Marius jų turi tikrai labai daug. Sapiegos dominijoje susikabino tik nedidelę dalį, daug jų liko mamos namuose. „Štai Jurgos Karčiauskaitės-Lago grafikos darbai, dedikuoti man. Nemažai parsivežu iš kelionių. Namus puošia Veneciją, Meksiką ir kitus karštus menantys kūriniai, taip pat yra draugų dovanotų grožybių. Man labai patinka Antano Žąsyčio aliejaus drobės, jų turiu keletą. Šypseną kelią Edvardo Kochanausko paveikslai. Ypač – „Paskutinė vakarienė“, – nutariame, kad tai lyg aliuzija į linksmus draugų pasisėdėjimus, todėl tarp dvylikos būtybių stilizuotais veidais ieškome panašiausios į Marių, vėliau – ir geriausių draugų.
Išradingai Marius išsprendė neišvaizdžių daiktų problemą. Pirmame aukšte esančiame vonios kambaryje dušo kabiną ir skalbimo mašiną paslėpė po gobeleno užuolaida. Tai sušildo baltomis plytelėmis dekoruotą erdvę. Taip pat padaryta ir su drabužine: vietoj durų atsirado sunki gobeleno uždanga.
Antrame aukšte jaunatviškas ir jaukus vienturtės šeimininko dukters Monikos kambarys, kuriame ji įsikuria, kai vieši pas tėtį. Greta – ir paties Mariaus poilsio kambarys. Ramiomis spalvomis čia sukurta intymumo ir ramybės zona.
„Vieta čia nuostabi, nes ramu, pro langus matosi parkas, o iki centro – vos keliolika minučių kelio. Vienintelis mano buto trūkumas – nėra terasos. Jeigu ne ji, šiems namams kainos nebūtų“, – būstu džiaugiasi Marius.
Butą prestižinėje sostinės vietoje, Sapiegos dominijoje, jis įsigijo prieš trejus namus. Iki tol beveik dvylika metų kasdien iš Kauno į Vilnių važinėjęs verslininkas nusprendė: sostinėje bus patogiau, čia puikūs draugai, vakarėliai.
Buvo išsirinkęs kitą
„Apie tai, kad Antakalnyje restauruojamas kelių šimtų metų senumo namas, išgirdau iš vieno bičiulio. Statybininkai neseniai buvo pradėję dirbti, todėl žinojau, kad greitai įkurtuvių Vilniuje nešvęsiu. Išsinuomojau butą ir laukiau.
Pradžioje įsigijau butą šeštame aukšte. Balkonas juosė visą butą: vienoje pusėje ryte buvo galima gerti kavą saulės atokaitoje, o dieną ja mėgautis jau kitoje pusėje. Tačiau tame pačiame name atsirado kitas butas: šiek tiek mažesnis, bet su daugiau nei pusšešto metro aukščio lubomis. Iškart supratau, kad atliksiu rekonstrukciją ir per pusę jo įrengsiu antrą aukštą, kuriame bus du miegamieji. Dabar pirmame aukšte yra devyniasdešimt du kvadratiniai metrai, o padaręs antrą išlošiau dar apie pusšimtį kvadratų, – pasakoja Marius, miegamąją buto dalį vadinantis inkilais. – Jeigu tuose kambariuose nebūtų langų, tai būtų „loftas“. Tačiau jų būtinai reikėjo, kad apačioje žiūrintys televizorių arba šiaip vakarojantys netrukdytų ilsėtis pavargusiems: langą uždarai, ir ramybė. Ryte negirdi besitvarkančios, puodais tarškinančios šeimininkės (juokiasi)“.
Kada įkurtuvės?
Sapiegos dominija – dalis Sapiegų parko ansamblio, kuris baigtas formuoti 1691-aisiais. Čia dirbo architektas Pietro Perti. Anais laikas šioje vietoje buvo įsikūrę vidutiniai ir stambieji bajorai, dvasininkai. Rūmai išsiskyrė ypatinga prabanga, turtinga stiuko puošyba, parke tryško du fontanai, vešėjo reti augalai. Sovietmečiu toje „prabangoje“ šeimininkavo kareiviai.
Iki šiol draugai Mariaus vis klausinėja, kada įkurtuvės, na, kada pagaliau įkurtuvės. Linksmo „baliaus“ nebuvo, tačiau bent kartą šiame bute buvo susirinkę beveik visi bičiuliai. Kai vyko Europos futbolo čempionatas, jie užgriūdavo ekspromtu. Paaiškinimą turėdavo paprastą: „Juk visų namuose futbolą jau žiūrėjome, dabar einam pas Marių.“
„Apačioje verda gyvenimas, todėl žinojau, kad čia turi būti daug patogių sofų. Rinkdamasis baldus pirmiausia žiūrėjau, kad jie būtų funkcionalūs ir patogūs, o tik paskui gražūs. Todėl mano namuose jų yra visokiausių stilių ir, atrodo, jie diktavo, kur kas turi stovėti“, – pasakoja šeimininkas. Kai gyveno Kaune, jo namuose vyravo minimalizmas. Dabar tokio nebenorėjo. Sako, iš jo išaugama. Priremtas prie sienos Marius tikina, kad jokio stiliaus namuose nekūrė, jie tiesiog turėjo būti patogūs.
Istoriniai baldai
Įspūdingiausias baldas Mariaus namuose – senovinė sofa. Maniau, tikrai iš muziejaus. Pasirodo, lietuviai statybininkai ją, visiškai sugriuvusią ir suplyšusiu gobelenu, parvežė iš Prancūzijos. Ten jie dirbo senuose namuose ir palėpėje rado tikrų buvusios prabangos likučių. „Šeimininkai buvo lėbautojai, pardavė tą lūženą. Antikvaro specialistai sakė, kad ji gali būti aštuonioliktojo amžiaus pabaigos arba devynioliktojo pradžios kūrinys. Tai nėra falsifikatas, nes dugno lentos senos, o prikimšta ji jūržolių. Taip, kaip būdavo anais laikais. Auksarankiai meistrai sutvarkė apdriskusį gobeleną, rėmus, ir baldas vėl atgijo. Pradžioje jis pas mane darbe voliojosi, dabar atkeliavo čia. Jeigu prabiltų, oi, kiek visko papasakotų“, – kvatoja Marius.
O komodos, pagal stilių dailiai derančios prie istorinės sofos, iš kur? „Pats išsidrožiau, – su Mariumi rimtai kalbėtis ilgai neišeina. Bet jis atidaro komodos stalčių ir rodo: tai – „Platinum Collection“, šiuolaikiniai baldai, à la senovinio stiliaus. Ta pati „pats pasidariau“ istorija kartojasi ir paklausus apie ovalų platų stalą, prie kurio priderintos antikvarinės kėdės. „Pastebėjai, kokios jos plačios. Pusantro užpakalio telpa“, – rimtu veidu dėsto šeimininkas.
Subtiliai į vientisą erdvę šeimininkas integravo virtuvę. Gal net per skambu tai vadinti virtuve. Tiesiog prie sienos stovi indams ir kitiems buities reikmenims būtina spinta, į kurią įmontuota plautuvė, kaitlentė, šaldytuvas ir orkaitė. Tai, kad ši vieta skirta maistui gaminti, iškart atspėtum, jeigu dalis sienos būtų išklijuota tradicinėmis keraminėmis plytelėmis. Tačiau jų čia nėra. Jas pakeitė luitas marmuro. Stilingai išradinga.
Butą puošia meno kūriniai
Be neįsivaizduojamo dydžio lango, kuris panoramą į parką atveria nuo lubų iki grindų, šilumą ir jaukumą šiuose namuose kuria galybė paveikslų ir skulptūrų. Marius jų turi tikrai labai daug. Sapiegos dominijoje susikabino tik nedidelę dalį, daug jų liko mamos namuose. „Štai Jurgos Karčiauskaitės-Lago grafikos darbai, dedikuoti man. Nemažai parsivežu iš kelionių. Namus puošia Veneciją, Meksiką ir kitus karštus menantys kūriniai, taip pat yra draugų dovanotų grožybių. Man labai patinka Antano Žąsyčio aliejaus drobės, jų turiu keletą. Šypseną kelią Edvardo Kochanausko paveikslai. Ypač – „Paskutinė vakarienė“, – nutariame, kad tai lyg aliuzija į linksmus draugų pasisėdėjimus, todėl tarp dvylikos būtybių stilizuotais veidais ieškome panašiausios į Marių, vėliau – ir geriausių draugų.
Išradingai Marius išsprendė neišvaizdžių daiktų problemą. Pirmame aukšte esančiame vonios kambaryje dušo kabiną ir skalbimo mašiną paslėpė po gobeleno užuolaida. Tai sušildo baltomis plytelėmis dekoruotą erdvę. Taip pat padaryta ir su drabužine: vietoj durų atsirado sunki gobeleno uždanga.
Antrame aukšte jaunatviškas ir jaukus vienturtės šeimininko dukters Monikos kambarys, kuriame ji įsikuria, kai vieši pas tėtį. Greta – ir paties Mariaus poilsio kambarys. Ramiomis spalvomis čia sukurta intymumo ir ramybės zona.
„Vieta čia nuostabi, nes ramu, pro langus matosi parkas, o iki centro – vos keliolika minučių kelio. Vienintelis mano buto trūkumas – nėra terasos. Jeigu ne ji, šiems namams kainos nebūtų“, – būstu džiaugiasi Marius.
