Jie tiesiog mėgaujasi gyvenimu... Kokia prabanga! „Niekada nemanėme, kad esame svarbūs ir reikalingi, dabar irgi nemanome..." - sako buvusi verslininkė, šiandien garsiausia ir daugiausia titulų Lietuvoje turinti golfo žaidėja Laimutė Drazdauskienė (51). Prieš penkerius metus kartu su vyru Kęstučiu (52) sėkmingai pardavę duonos kepyklų „Gardėsis" tinklą, jiedu nesidairo atgal ir neieško iššūkių. Sako, didžiausias malonumas - niekur neskubant žiūrėti, kaip leidžiasi saulė, ar sukti kilometrą po kilometro žaliuojančiais golfo aikštyno kalneliais.
Golfas pasaulyje populiarus. Tačiau daugeliui žmonių šis žaidimas - vis dar paslaptis? Ar taip yra tik Lietuvoje?
Visi mes, žaidžiantis golfą, aiškiname, kad tai - paprastas žaidimas. Ne senelių, ne aristokratų... Mušti golfo kamuoliuką gali ir penkerių, ir devyniasdešimt penkerių - žaisk, kiek tik leidžia sveikata. Man golfas - didžiausias malonumas. Nesu profesionalė, žaidžiu ir varžybose dalyvauju tik dėl savęs. Didelis džiaugsmas susitikti laukuose. Vieną dieną vienas laimi, kitą dieną - kitas.
Bet jums dažnai sekasi - juk esate geriausia Lietuvoje golfo žaidėja...
Na, taip, sekasi (šypsosi)...
Kaip pamėgote golfą?
Pradėjome Lapėse. Vytukas (golfo laukų „Elnias" savininkas Vytautas Motiejūnas - red. past.) čia įkūrė pirmąjį golfo lauką Lietuvoje. Gyvenome netoliese, tai buvo laikas, kai labai daug ir sunkiai dirbome. Laisvalaikis - skurdus. Parvažiuoji po sunkios darbo dienos ir ką veikti? Atgal į miestą nebesinori, televizorius pabosta, prie knygos sunku susikaupti. Kai pirmą kartą paėmiau į rankas lazdą, žaisti atrodė taip sudėtinga! Maniau, niekada nepavyks išmokti. Vėliau pagalvojau: smagu tiesiog mušti. Kaip galėsiu, taip ir mušiu.
Tai kas gi jus vedė į priekį - užsispyrimas ar malonumas?
Golfas yra malonumas. Argi ne, jei kiekvieną vakarą po darbo dar galime dvi valandas pasivaikščioti gryname ore? Esi visiškai nepriklausomas: kada nori - ateini, kada nori - išeini. Per dvi lauke praleistas valandas vėjas išpučia neramias mintis. Pažaidęs gerai jautiesi - tuo pat metu esi ir susikaupęs, ir pailsėjęs.
Kiek kilometrų per dvi valandas nueinate?
Šešis ar septynis. Tikrai yra ką veikti...
Kiek turėjo praeiti laiko, kol golfas jus visiškai užvaldė?
Kai pardavėme verslą, pagrindiniu mūsų su vyru užsiėmimu tapo golfas.
Esate vieni iš nedaugelio, kurie priima tokį svarbų sprendimą. Juk nėra lengva paleisti iš rankų tai, ką sukūrei?
Juokaujama: turtingųjų kapinės niekuo nesiskiria nuo vargšų. Įkūrę pirmą duonos kepyklą kažin ar galėjome pamanyti, kad kada nors viską teks perduoti kitiems. Tačiau gyvenimas mėgsta staigmenas - tokia diena atėjo. Gavome gerą pasiūlymą, kuris privertė susimąstyti. Iš tiesų didysis iniciatorius buvo vyras. Dabar, kai prisimenu pradžią... Dirbome po dvidešimt keturias valandas. Ne juokas!
Nė neabejoju, buvo dienų, kai patys duoną kepėte...
Ir kepėme, ir formas valėme... Kai sunkiai penkiolika ar aštuoniolika metų padirbi, normalu, kad pradedi galvoti apie save.
Ar kada analizavote, kodėl jums taip sekėsi? Daug kas kepa duoną, bet ne visi tampa milijonieriais...
Pats svarbiausias dalykas - žmonės. Turėjome puikių darbuotojų, pasitikėjome jais, o ir patys darbui atidavėme visą savo laiką ir jėgas.
Jei dabar reikėtų pradėti iš naujo, ar ir vėl mėgintumėte?
Negaliu pasakyti nei „taip", nei „ne". Iš tiesų reikėtų labai gerai viską apsvarstyti. Ir tie svarstymai užtruktų... Tikrai žinau, kad žodžių „taip taip, su malonumu" iš manęs neišpešite. Gyvenimas, kurį gyvenu dabar, man labiau patinka!
Kokia jūsų profesija?
Vilniaus universitete baigiau bibliotekininkystės studijas. Vyras - matematikas.
Susitikote universitete?
Ne, aš mokiausi Vilniuje, o jis - Kaune. Susipažinome, kai atvažiavau atlikti praktikos - pradėjau dirbti tuomečio Kauno politechnikos instituto bibliotekoje.
Kęstutis atėjo knygų. Iš pradžių vienos, paskui - kitos?
Taip ir buvo (juokiasi).
Atrodo, biblioteka - taip toli nuo verslo...
Bet ir aš dar mokiausi! Baigiau vienus kursus, paskui - kitus, dirbau buhaltere. Nuo mokyklos labai patiko skaityti, tačiau viskas pasisuko kitaip, gyvenimas pakoregavo. Beje, mūsų šeimoje - visi tiksliukai. Viena dukra baigė teisę, kita - ekonomiką.
Kaune buvome vieni pirmųjų, įkūrę savo įmonę. Dabar profesionalių vadybininkų, administratorių, finansininkų netrūksta, o tada viską darėme patys - taip, kaip sugalvojome. Nebesielgtume taip... Tokie laikai buvo: nuo to paties pradėjo visi - gydytojai, matematikai, inžinieriai. Neturėjome jokių pagrindų, dirbome, kaip išmanėme, darėme klaidų, mokėmės iš jų. O kaip kitaip pasitikrinsi? Pavyksta, tai pavyksta, nepasiteisina, vadinasi, nebekartosime.
Dabar mūsų duoną kepa suomiai. Jie sujungė kepyklas Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Ar tikite senolių išmintimi, kad duona tuo skanesnė, kuo daugiau meilės ir šilumos į ją įdedi?
Taip ir yra! Svarbu, kad duoną kepantys žmonės mėgtų tai, ką daro. Mums pavyko, nes dirbo būtent tokie, į darbą ėjo su malonumu. Meilė - būtinas priedas. Kitas labai svarbus dalykas - laikytis receptų.
Gal jų, senovinių, radote Lietuvos kaimuose?
Juoda duona su saulėgrąžomis - pačių sugalvota. Prisiminiau, mano kaime, Žemaitijoje, kepdavo su priedais. Dėdavo moliūgų sėklų, saulėgrąžų, riešutų. Tokia duona buvo vadinama šventine.
Nejau nebuvo liūdna, kai atėjo laikas pasirašyti savo įmonės pardavimo dokumentus?
Buvo... Pamenu, išėjome su vyru į koridorių paskutinį kartą pasitarti. Atsiprašėme ir pasišalinome... Man gal buvo liūdniau, sukilo emocijos. Vyras turėjo daugiau ryžto. Bet ir aš nėkart dar nesigailėjau, kad verslą pardavėme.
Nes tada atsirado daug laisvo laiko?
Pajutome, tikrai. Atsikeli iš ryto ir kad imi planuoti: dabar darysiu tą, paskui - aną, vėliau - dar tą. Tik staiga - stop stop, tau juk nieko nereikia, nieko neprivalai. Kada norėsi, tada padarysi, skubėti neprivalai. Pažiūrėk, kaip gražu - saulė teka...
Golfą pradėjome žaisti kiekvieną dieną. O ką veikti - dukros jau užaugintos? Iš pradžių - Lapėse, vėliau vis dažniau važiuodavome į užsienį, Ispaniją. Ten visada geras oras, galėdavome po golfo laukus vaikščioti ir kai Lietuvoje - žiema.
Panašu, Ispanija jums taip patiko, kad net nusprendėte Marbeljoje įsigyti namą?
Saulės daug, šviesios, smagu. Aišku, pasiilgstame Lietuvos, norisi parvažiuoti. Grįžtam, pabūnam, pamatom, kaip atrodo medžiai be lapų, kaip visur vienodai pilka, ir vėl atgal. Ispanijoje viskas žydi, žalia, gražu. Ir golfą gali žaisti, kai Lietuvoje - sniegas.
Girdėti, Marbeljoje beveik susikūrė lietuvių bendruomenė...
Nuolatos čia gyvena tik kelios šeimos. Visi kiti, kaip ir mes, tai atvažiuoja, tai išvažiuoja. Smagu, kad turime bičiulių, kuriems taip pat patinka golfas.
Na, tai žaidimas, kuriam partneris nebūtinas...
Geriausia žaisti keturiese, bet galima dviese ir netgi vienam. Man patinka anksti ryte atsikėlus vienai pasivaikščioti su golfo lazda, pabūti, pagalvoti.
Žaidžiant neišvengiamai pagauna azartas. Ar golfo aikštyne su vyru nesusiginčijate?
Gal taip ir būdavo pradžioje, kai vyras mane mokė. Sakydavau: „Nežaisiu aš to golfo, nieko man neišeina..." O jis atšaudavo: „Tu ne galvok, o žaisk!" Užsispyriau ir išmokau. Vyras buvo geras mokytojas.
Panašu, aikštyne jį pralenkėte?
Ne, nepralenkiau, tik Kęstutis dabar žaidžia mažiau - neleidžia nugara. Jis labai gerai žaidė, bet stuburas sustabdė.
Golfe būna traumų?
Nedaug. Savąją jis gavo dar prieš pradėdamas žaisti golfą.
Tikriausiai smagu, kai hobis dar pelno ir apdovanojimų: aukso ženkleliai, ąžuolo vainikai ant galvos...
Žinoma, smagu! Tik labai norėtųsi, kad golfą žaistų kuo daugiau moterų. Ispanijoje į varžybas susirenka šimtas vyrų ir šešiasdešimt moterų. Lietuvoje jų užsiregistravo vos dešimt.
Ar jums niekada nebuvo kilusi mintis investuoti į golfą?
Kažkada svarstėme, Kęstutis netgi tuo domėjosi, tačiau vėl įsitraukti... Nežinau, tikrai nežinau, ar ir vėl norėtume būti pririšti... Juk dabar esame laisvi žmonės!
Daugiausia kalbate apie save ir vyrą. Jūsų dukros jau turi savo gyvenimus?
Vyresnioji, teisininkė Jurga, trisdešimt vienų, baigė mokslus Londone, ten ir liko. Ištekėjo už brito, irgi teisininko, jau ir anūkę Uršulą turime. Jaunesnioji, dvidešimt šešerių Agnė - ekonomistė. Taip pat mokėsi Londone, ten šiek tiek dirbo, dabar grįžo į Vilnių.
Dukroms suteikėme galimybę mokytis ir pasakėme: „Toliau savo gyvenimą kurkite pačios." Mes, tėvai, kartais pernelyg daug galvojame už vaikus: duosiu tą, uždirbsiu, namą pastatysiu. Paskui jie sėdi tuose tėvų pastatytuose namuose už galvų susiėmę: „Ir kieno aš čia gyvenimą gyvenu?" Tegu sprendžia, tegu kuria, tegu įsitvirtina patys. Mes su vyru visada taip manėme.
Domitės dar kuria nors sporto šaka?
Aš daug sportuoju, nemažai laiko praleidžiu sporto salėje. Juk golfui reikia ištvermės, be jos nenueisi tiek kilometrų.
O dabar moteriškai: ar golfo laukuose egzistuoja mada?
Yra tradicijų, kurių privalu laikytis. Anksčiau buvo negalima žaisti su trumpais šortais ir atviromis iškirptėmis, dabar taisyklės kiek laisvesnės, tačiau golfo marškinėliai - būtini. Britai griežtesni: su šortais į aikštyną neateisi, netgi su džinsais neįleidžia į klubą, nepriima į restoraną. Ispanijoje - laisviau. Su kelnėmis, žinoma, patogiau, bet kai kurios moterys mielai puošiasi sijonėliais.
Ar kiekvienais metais perkate sporto drabužius?
Be jokios abejonės, mano spintoje golfo drabužių daugiau nei vakarinių suknelių. Kostiumėlius ir aukštakulnius taip pat retai nešioju. Nors be kokteilių drabužių sunku išsiversti - tenka jais puoštis per golfo vakarienes, klubo narių susitikimus. Be varžybų, dar yra ir klubo veikla, joje dalyvauja ir nariai, ir jų šeimos.
Ispanijoje golfą žaidžia labai daug anglų, skandinavų. Atrodo, kad visi žaidžiantys skandinavai gyvena Ispanijoje.
Kalbama, kad golfo lauke sudaromi didžiausi sandoriai, sprendžiami svarbiausi verslo reikalai...
Taip. Didelės užsienio kompanijos turi gilias tradicijas pasitarimus rengti golfo klubuose. Kartais tenka matyti, kad žaidžiant labai rimtai kalbamasi.
Golfo žaidėjai - gana uždara bendruomenė. Ar yra anekdotų apie golfą?
Žaidžia du pagyvenę vyriškiai. Žiūri, važiuoja pro šalį laidotuvių procesija. Vienas nusiima kepurę ir sako: „Matai, laidotuvės, gaila žmogaus..." Kitas irgi nukelia kepurę: „Iš tikrųjų labai gaila, negalėjau net palydėti, čia mano žmoną laidoja..."
Iš anekdoto galima suprasti, kad žaidimas pagrobia visą žmogaus gyvenimą...
Iš tiesų - šventas reikalas!
Jums - taip pat?
Net neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau be to pasivaikščiojimo.
