Pasodink medį. Pastatyk namą. Užaugink sūnų. Vienas garsiausių Lietuvos gitaristų Martynas Kuliavas (35) šias vyro pareigas įvykdė: neseniai su žmona muzikos leidybos firmos savininke Inga (42), sūneliu Kipru (8 mėn.) ir Ingos sūnumi Laurynu (23) iš Senamiesčio triukšmo pabėgo į nuosavus namus Pavilnyje. Ne tik nuo sostinės gatvių šurmulio – ir nuo „rokenrolinės tuštybių tuštybės“.
„Bravo“ statulėle kaip geriausias instrumentalistas apdovanotas muzikantas, roko grupės „Bovy“ steigėjas, muzikos prodiuseris („Nemėgstu šio apibūdinimo“, – prisipažįsta), aranžuočių autorius. Martynas Kuliavas – tokių hitų kaip Marijono Mikutavičiaus „Velnias, man patinka Kalėdos“, „Atidaryk duris“, Arinos „Būti šalia“, Žilvino Žvagulio „Miesto fiesta“ muzikos kūrėjas. Roko gitaristas, turintis komfortą rinktis, su kuriais atlikėjais nori koncertuoti, ir groti muziką, atitinkančią vidinį pasaulį. Rodės, niekada nesusitupėsiantis roko „tūsų“ dalyvis iššoko iš šio rato, atsiribojo nuo pramogų pasaulio šurmulio, sukūrė šeimą su vyresne moterimi. Muzikavęs ne vienoje kietoje grupėje, dabar jis subūrė naują – „Ingenious“, kurioje groja žinomi atlikėjai, ir gegužės 15-ąją surengs pirmąjį autorinį koncertą.
Atvėrus Kuliavų kotedžo duris, pasitinka paprasta raina katytė. „Meilutė pati mūsų namus išsirinko, – juokiasi Inga. – Kai dar vyko statybos, mums atvažiavus visuomet prisistatydavo. O kai įsikraustėme, ji atėjo ir pasiliko!“ Bendroje pirmo aukšto svetainės, valgomojo ir virtuvės erdvėje, ant grindų, tarp kalno žaislų, karaliauja Kipras. Mažylis – ramus ir geras, nė karto nepertraukė pustrečios valandos trukusio pokalbio.
Giminingos sielos, turinčios temperamento ir amžiaus skirtumų – matyt, tai ir yra darnios šeimos, jaukių namų receptas. Juk ne be reikalo į jų namą pirmoji įtipeno katė! Inga su Martynu kontrastinga pora: ji – neaukšta, sukasi po namus lyg spragtukas, kalba greitai ir garsiai, žodžio kišenėje neieško. Martynas – ramus kaip belgas, iš lėto dėlioja mintis ir tyliai išdudena. Ir profesijos, rodos, nieko bendra neturi: jis – idealią klausą turintis muzikantas iki panagių, ji – juristė, teisininkų dinastijos atstovė. Bet, matyt, meniškasis senelio rašytojo Antano Biliūno, Jono Biliūno sūnėno, genas prasimušė: norėjo ne teisę, o režisūrą studijuoti, visada traukė muzika, iš avantiūrizmo, juokiasi, 1987-aisiais tapo grupės „Katedra“ vadybininke ir dešimt metų „vadybininkavo“ metalistams. Taip likimas atvedė į Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą (LATGAA). Dabar, be nuosavo muzikos leidybos verslo, Inga dar dėsto Muzikos ir teatro akademijoje muzikos verslo pagrindus ir autoriaus teises. Beje, dar 1997-aisiais LATGAA pirmą kartą ir suvedė Martyną su Inga. Pabendravus Arinos albumo klausimais, kurį laiką keliai išsiskyrė.
Susidaro įspūdis, kad esate priešingybės: Inga – spirganti nenuorama, Martynas – ramus.
Martynas: Mes taip vienas kitam padedame: kai ji per daug užsispirga, aš ją nugesinu, kai aš visai apsnūstu, ji mane išjudina.
Inga: Išoriškai taip atrodome, o viduje, manau, mes abu ramūs.
Martynas: Atrodau lėtas, užsimeditavęs, bet tas ramumas išplaukia iš žinojimo, kad viskas bus gerai.
Inga: Martynas mane išmokė į viską reaguoti ramiai. Anksčiau viską labai emocingai priimdavau: „Kaip čia gali būti! Kokia nesąmonė!“, o jis mane moko: „Neimk į galvą, viskas gerai.“
Martynas: Bet kai jaunystėje pasigerdavau, būdavau kaip tūkstantis indėnų, kaip geroji fėja su kirviu!
Kurį laiką nebendravote, kaip vėl susitikote?
Martynas: 2005-ųjų rugpjūtį su šviesaus atminimo aktoriumi Sauliumi Mykolaičiu rengėme muzikinį jo albumą. Saulius per Gediminą Storpirštį susižinojo, kad „yra tokia Inga, kuri populiarina dainas“. Na, sakau, pažiūrim, kas per Inga. Pradedu mobiliuoju rinkti jos numerį, o man ekranėlyje išmeta: „Inga.“ Pasirodo, čia TOS Ingos iš LATGAA telefonas! Paskambinu, klausiu: „Tai dabar dainas populiarini?“ Taip vėl susitikome ir jau neišsiskyrėme...
Inga: Paskui dažnai susitikdavome, kartą į Kauną važiavome...
Martynas: ...visą kelią be perstojo kalbėjomės. Iškart ryšys pasijuto: savas žmogus.
Inga: Pasijuto trauka, komfortas būti kartu. Kai vėliau susitikome, Martynas pasiguodė, kad pavargo nuo miesto ūžesio. Pasiūliau važiuoti pas mane į sodybą pailsėti. Atvažiavę kai pradėjome kalbėti, tai visą dieną, visą naktį iki keturių ryto kalbos nepritrūko. Tada pamiegojome, aštuntą ryto jau Martynas mane žadina: „O žinai...“ Ir toliau...
Apie ką galima nesustojant kalbėti dvi dienas?!
Martynas: Apie viską! Mūsų darbas panašaus profilio, tai apie muziką šneki, gyvenimą, darbą, draugus – daug bendrų pažįstamų, santykius...
Inga: ...ir atsiminimų daug. O kai tiek daug šneki, žmogus pasidaro artima dūšia, tai ir sielos reikalus pradėjome aptarinėti: gyvenimo prasmę, ką daryti, kaip keistis. Taip nuo 2005-ųjų rudens pradėjome į koncertus važinėti, artimiau bendrauti, susituokėme 2007-ųjų birželį. O Kipriukas rugpjūtį gimė!
Kaip Martynas reagavo į tai, kad taps tėčiu?
Inga: Kai atnešiau parodyti tas dvi nėštumo testo juosteles, pasisuko į mane ir ramiai ištarė: „Sveikinu.“ Čia aš pasimečiau: kaip?! Tokiame amžiuje! Man?! Nelabai tikėjau kad galėtų pasisekti – turėjau sveikatos problemų, bet sėkmingai jas išsigydžiau. Kai laukėmės Kipriuko, Martynas grodavo jam gitara, sukūrė kūrinėlį „Kipriuko sapnelis“.
Inga, jums ši santuoka ne pirma?
Inga: Taip. Sūnui Laurynui šiemet sueis dvidešimt ketveri. Vienas vaikas – ankstyvos jaunystės – aštuoniolikos pagimdžiau, kitas – paskutinio traukinio (užsikvatoja). Po pastarosios santuokos dešimt metų buvau viena. Puikus laikas – galėjau iš naujo gyvenimo prioritetus susidėlioti. Nebuvau iš moterų, kurioms santuoka būtinai reikalinga. O dabar su Martynu taip gerai gyvename – nepabijokime to žodžio! Ar gerai gyvename, Martynai?
Martynas: Fantastiškai! Vyro ir žmonos santykiuose visų pirma svarbiausia, kad jie būtų labai geri draugai. Meilė, aistra – gerai. Bet kai nėra draugai, tai ir kalbėti neturi apie ką. Tada vyras eina su draugais alaus gerti, žmona – su draugėmis. O mums to nereikia, nes mes absoliučiai visas temas galime dviese aptarti. Labai patogu – ir į miestą važiuoti nereikia (abu užsikvatoja)!
Martynai, o jums – pirma santuoka?
Martynas: Pirma. Manyčiau, paskutinė.
Inga: Turėjau dvi santuokas, bet jos nebuvo bažnytinės. Pasikrikštijau brandaus amžiaus – prieš penkerius metus, Martynas – prieš vestuves. Mes priėmėme Santuokos sakramentą, dabar visai kitą vidinę atsakomybę jaučiu.
Anksčiau nesutikote tokios, su kuria galėtumėte pasikalbėti?
Martynas: Nesutikau. Gražios merginos – chi chi, cha cha – pakvailioji, ir viskas. Tarp vyro ir žmonos turi būti tobulas ryšys.
Jei nebūtų Kipras pasibeldęs, būtumėte susituokę?
Inga: Sakyčiau, sąmoningai leidome viską tvarkyti likimui. Juk ir laikai ne tie, ir amžius jau nebe tas, kad vaiko atsiradimas labai pakeistų santykius. Ir ne toks jau „atsitiktinukas“ Kipras buvo –žinojome, kad jei ateis laikas, jis pasibels. Ar būtum mane vedęs?!
Martynas: Būčiau būčiau...
Kaip jūsų tėvai reagavo: sūnus augo augo, pagaliau subrendo santuokai, o vedė vyresnę, su vaiku...
Martynas: Mama seniai norėjo, kad pasitaisyčiau, rasčiau gyvenimo draugę.
Inga: Martynai, kas nors ką sakė, kad vyresnę vedei (užsikvatoja)?
Martynas: Kol kas niekas. Pasiųsčiau tokį kuo toliau... Juk sakiau, kad esu fėja su kirvuku!
Inga: Mano šeimos nekas ir teliko: mama mirusi, sesuo – taip pat... Tėtis su tetomis greičiau nustebo, nes per tiek metų įprato, kad viena sukuosi, Laurynas jau užaugęs, atrodė, gyvenu tik sau. O dabar – akivaizdžiai antra jaunystė. Neįsivaizdavau, kad gimus kūdikiui vidinis atjaunėjimo pojūtis bus toks stiprus! Visi sakė: „Vyresnei moteriai kūdikis – džiaugsmas.“ Galvojau, na, džiaugsmas, džiaugsmas. Bet neįsivaizdavau tų pojūčių. Nesu višta perekšlė, kad pulčiau Kipriuką lepinti, bet auginimo kokybė visai kita – kantrybės daug, proto užtenka ir sveikata leidžia.
O Laurynas kaip reagavo, kad mama turi jaunesnį draugą ir dar staiga broliukas atsiras?
Martynas: Laurynas mane iš anksčiau pažinojo...
Inga: Iki artimesnių mudviejų santykių Martynas beveik kiekvieną vakarą pas mus leisdavo: buvo tas draugystės periodas, kai kasdien susitinki ir kalbiesi, jei susitikti negalime, tai aš jį automobiliu pavežėju, ir mes dar kokias keturiasdešimt minučių mašinoje šnekamės! Per dvidešimt trejus metus nebuvau su Laurynu susipykusi, kaip kad būna konfliktų tarp tėvų ir vaikų. Kai atsirado Martynas, visi trys tapome draugais. O kai sužinojo, kad Kipras gims, jį ištiko šokas: „Juokaujate! Rimtai?! Tai geriau, kad brolis gimtų.“ Jis supranta, kad tai mūsų gyvenimas.
Kaip dalijatės mažylio priežiūra?
Martynas: Niekaip. Aš tik gal mažiau virtuvėje nei Inga sukuosi.
Inga: Martynas – idealus tėvas. Gimdymo namuose, kai seselė pirmą kartą rodė, kaip sauskelnes keisti, Martynas ramiai sau tvarkėsi, lyg dešimt vaikų būtų užauginęs! Net man kūdikis toks trapus atrodė.
Martynas: Nebuvo baimės naujagimį ant rankų paimti.
Inga: Kai naktį reikėdavo maitinti, aš keliuosi, o Martynas iš solidarumo galvą pasirėmęs dalyvauja. Labai didelė moralinė parama!
Martynas: Buvo periodas, kai Kipras šeštą ryto atsibusdavo, tai kas antrą dieną vienas miega, kitas su vaiku būna – Inga viena nesikeldavo.
Inga: Kai su Martynu pradėjome artimai bendrauti, net neįsivaizdavau, kad jis bus toks atsakingas. Nors iš patirties žinojau, koks jis grodamas ir dirbdamas. Nujaučiau, kad bus atsakingas, bet tik dvidešimt procentų įsivaizdavau to, kaip yra dabar. Todėl viršijai mano lūkesčius aštuoniasdešimčia procentų!
Nenoras vakarėliuose trintis su amžiumi ateina?
Martynas: Pajutau nuovargį. Reikėjo pauzės: kiekvienas savaitgalis – koncertas–tūsas, koncertas–tūsas. Įeini į ciklą: pirmadienį, antradienį atsigaudinėji, o nuo penktadienio – vėl viskas iš naujo. Energija taip sėdo, kad nebeturėjau nei jėgų, nei noro tęsti. Rodės, lyg bičas koks mano viduje sėdėjo ir į mikrofoną kalbėjo: „Norisi kažko kito, norisi norisi norisi.“ Ko? Dar nežinai, bet jauti, kad taip daugiau nebegali. Žinai, kad viskas gali būti kitaip. Reikėjo keistis.
Inga: Daug apie viską kalbėjomės, jis man – kaip mokinys, toks imlus! Kiek pažįstu žmonių, kad ir onkologinių ligonių, kuriems sako: „Pasveikti nori?“ – „Noriu.“ – „Tai padaryk tą ir tą.“ – „Ne!“ Nenori ko nors paaukoti. Martynas: „Reikėtų kažką keisti...“ Sakau, jei nori keistis, daryk tą ir tą, ir jis iškart pradeda... Tai buvo tik mano patarimas, o jis imasi! Žodžiu, esame vienas kitam mokytojai!
Martynas: Dabar draugai sako: „O, kaip gerai įsitaisei, na, tau ir sekasi.“ O kad patys galėtų taip pat gyventi, nepagalvoja. Ir jie gali tai turėti, tik noro reikia. Aš norėjau keistis ir pasikeičiau.
Inga: Taip susiklostė, kad materialinė mano padėtis buvo geresnė nei Martyno. Bet kai pasvarstai, kiek jis permainų atliko savo galvoje ir gyvenime, supranti, kad visko nusipelnė. Šeima, namai – tai dovana. Ne iš manęs. Iš gyvenimo. O dabar, Martynai, dar kūryboje išsiliek! Tik šedevrus kepk!
„Bravo“ statulėle kaip geriausias instrumentalistas apdovanotas muzikantas, roko grupės „Bovy“ steigėjas, muzikos prodiuseris („Nemėgstu šio apibūdinimo“, – prisipažįsta), aranžuočių autorius. Martynas Kuliavas – tokių hitų kaip Marijono Mikutavičiaus „Velnias, man patinka Kalėdos“, „Atidaryk duris“, Arinos „Būti šalia“, Žilvino Žvagulio „Miesto fiesta“ muzikos kūrėjas. Roko gitaristas, turintis komfortą rinktis, su kuriais atlikėjais nori koncertuoti, ir groti muziką, atitinkančią vidinį pasaulį. Rodės, niekada nesusitupėsiantis roko „tūsų“ dalyvis iššoko iš šio rato, atsiribojo nuo pramogų pasaulio šurmulio, sukūrė šeimą su vyresne moterimi. Muzikavęs ne vienoje kietoje grupėje, dabar jis subūrė naują – „Ingenious“, kurioje groja žinomi atlikėjai, ir gegužės 15-ąją surengs pirmąjį autorinį koncertą.
Atvėrus Kuliavų kotedžo duris, pasitinka paprasta raina katytė. „Meilutė pati mūsų namus išsirinko, – juokiasi Inga. – Kai dar vyko statybos, mums atvažiavus visuomet prisistatydavo. O kai įsikraustėme, ji atėjo ir pasiliko!“ Bendroje pirmo aukšto svetainės, valgomojo ir virtuvės erdvėje, ant grindų, tarp kalno žaislų, karaliauja Kipras. Mažylis – ramus ir geras, nė karto nepertraukė pustrečios valandos trukusio pokalbio.
Giminingos sielos, turinčios temperamento ir amžiaus skirtumų – matyt, tai ir yra darnios šeimos, jaukių namų receptas. Juk ne be reikalo į jų namą pirmoji įtipeno katė! Inga su Martynu kontrastinga pora: ji – neaukšta, sukasi po namus lyg spragtukas, kalba greitai ir garsiai, žodžio kišenėje neieško. Martynas – ramus kaip belgas, iš lėto dėlioja mintis ir tyliai išdudena. Ir profesijos, rodos, nieko bendra neturi: jis – idealią klausą turintis muzikantas iki panagių, ji – juristė, teisininkų dinastijos atstovė. Bet, matyt, meniškasis senelio rašytojo Antano Biliūno, Jono Biliūno sūnėno, genas prasimušė: norėjo ne teisę, o režisūrą studijuoti, visada traukė muzika, iš avantiūrizmo, juokiasi, 1987-aisiais tapo grupės „Katedra“ vadybininke ir dešimt metų „vadybininkavo“ metalistams. Taip likimas atvedė į Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą (LATGAA). Dabar, be nuosavo muzikos leidybos verslo, Inga dar dėsto Muzikos ir teatro akademijoje muzikos verslo pagrindus ir autoriaus teises. Beje, dar 1997-aisiais LATGAA pirmą kartą ir suvedė Martyną su Inga. Pabendravus Arinos albumo klausimais, kurį laiką keliai išsiskyrė.
Susidaro įspūdis, kad esate priešingybės: Inga – spirganti nenuorama, Martynas – ramus.
Martynas: Mes taip vienas kitam padedame: kai ji per daug užsispirga, aš ją nugesinu, kai aš visai apsnūstu, ji mane išjudina.
Inga: Išoriškai taip atrodome, o viduje, manau, mes abu ramūs.
Martynas: Atrodau lėtas, užsimeditavęs, bet tas ramumas išplaukia iš žinojimo, kad viskas bus gerai.
Inga: Martynas mane išmokė į viską reaguoti ramiai. Anksčiau viską labai emocingai priimdavau: „Kaip čia gali būti! Kokia nesąmonė!“, o jis mane moko: „Neimk į galvą, viskas gerai.“
Martynas: Bet kai jaunystėje pasigerdavau, būdavau kaip tūkstantis indėnų, kaip geroji fėja su kirviu!
Kurį laiką nebendravote, kaip vėl susitikote?
Martynas: 2005-ųjų rugpjūtį su šviesaus atminimo aktoriumi Sauliumi Mykolaičiu rengėme muzikinį jo albumą. Saulius per Gediminą Storpirštį susižinojo, kad „yra tokia Inga, kuri populiarina dainas“. Na, sakau, pažiūrim, kas per Inga. Pradedu mobiliuoju rinkti jos numerį, o man ekranėlyje išmeta: „Inga.“ Pasirodo, čia TOS Ingos iš LATGAA telefonas! Paskambinu, klausiu: „Tai dabar dainas populiarini?“ Taip vėl susitikome ir jau neišsiskyrėme...
Inga: Paskui dažnai susitikdavome, kartą į Kauną važiavome...
Martynas: ...visą kelią be perstojo kalbėjomės. Iškart ryšys pasijuto: savas žmogus.
Inga: Pasijuto trauka, komfortas būti kartu. Kai vėliau susitikome, Martynas pasiguodė, kad pavargo nuo miesto ūžesio. Pasiūliau važiuoti pas mane į sodybą pailsėti. Atvažiavę kai pradėjome kalbėti, tai visą dieną, visą naktį iki keturių ryto kalbos nepritrūko. Tada pamiegojome, aštuntą ryto jau Martynas mane žadina: „O žinai...“ Ir toliau...
Apie ką galima nesustojant kalbėti dvi dienas?!
Martynas: Apie viską! Mūsų darbas panašaus profilio, tai apie muziką šneki, gyvenimą, darbą, draugus – daug bendrų pažįstamų, santykius...
Inga: ...ir atsiminimų daug. O kai tiek daug šneki, žmogus pasidaro artima dūšia, tai ir sielos reikalus pradėjome aptarinėti: gyvenimo prasmę, ką daryti, kaip keistis. Taip nuo 2005-ųjų rudens pradėjome į koncertus važinėti, artimiau bendrauti, susituokėme 2007-ųjų birželį. O Kipriukas rugpjūtį gimė!
Kaip Martynas reagavo į tai, kad taps tėčiu?
Inga: Kai atnešiau parodyti tas dvi nėštumo testo juosteles, pasisuko į mane ir ramiai ištarė: „Sveikinu.“ Čia aš pasimečiau: kaip?! Tokiame amžiuje! Man?! Nelabai tikėjau kad galėtų pasisekti – turėjau sveikatos problemų, bet sėkmingai jas išsigydžiau. Kai laukėmės Kipriuko, Martynas grodavo jam gitara, sukūrė kūrinėlį „Kipriuko sapnelis“.
Inga, jums ši santuoka ne pirma?
Inga: Taip. Sūnui Laurynui šiemet sueis dvidešimt ketveri. Vienas vaikas – ankstyvos jaunystės – aštuoniolikos pagimdžiau, kitas – paskutinio traukinio (užsikvatoja). Po pastarosios santuokos dešimt metų buvau viena. Puikus laikas – galėjau iš naujo gyvenimo prioritetus susidėlioti. Nebuvau iš moterų, kurioms santuoka būtinai reikalinga. O dabar su Martynu taip gerai gyvename – nepabijokime to žodžio! Ar gerai gyvename, Martynai?
Martynas: Fantastiškai! Vyro ir žmonos santykiuose visų pirma svarbiausia, kad jie būtų labai geri draugai. Meilė, aistra – gerai. Bet kai nėra draugai, tai ir kalbėti neturi apie ką. Tada vyras eina su draugais alaus gerti, žmona – su draugėmis. O mums to nereikia, nes mes absoliučiai visas temas galime dviese aptarti. Labai patogu – ir į miestą važiuoti nereikia (abu užsikvatoja)!
Martynai, o jums – pirma santuoka?
Martynas: Pirma. Manyčiau, paskutinė.
Inga: Turėjau dvi santuokas, bet jos nebuvo bažnytinės. Pasikrikštijau brandaus amžiaus – prieš penkerius metus, Martynas – prieš vestuves. Mes priėmėme Santuokos sakramentą, dabar visai kitą vidinę atsakomybę jaučiu.
Anksčiau nesutikote tokios, su kuria galėtumėte pasikalbėti?
Martynas: Nesutikau. Gražios merginos – chi chi, cha cha – pakvailioji, ir viskas. Tarp vyro ir žmonos turi būti tobulas ryšys.
Jei nebūtų Kipras pasibeldęs, būtumėte susituokę?
Inga: Sakyčiau, sąmoningai leidome viską tvarkyti likimui. Juk ir laikai ne tie, ir amžius jau nebe tas, kad vaiko atsiradimas labai pakeistų santykius. Ir ne toks jau „atsitiktinukas“ Kipras buvo –žinojome, kad jei ateis laikas, jis pasibels. Ar būtum mane vedęs?!
Martynas: Būčiau būčiau...
Kaip jūsų tėvai reagavo: sūnus augo augo, pagaliau subrendo santuokai, o vedė vyresnę, su vaiku...
Martynas: Mama seniai norėjo, kad pasitaisyčiau, rasčiau gyvenimo draugę.
Inga: Martynai, kas nors ką sakė, kad vyresnę vedei (užsikvatoja)?
Martynas: Kol kas niekas. Pasiųsčiau tokį kuo toliau... Juk sakiau, kad esu fėja su kirvuku!
Inga: Mano šeimos nekas ir teliko: mama mirusi, sesuo – taip pat... Tėtis su tetomis greičiau nustebo, nes per tiek metų įprato, kad viena sukuosi, Laurynas jau užaugęs, atrodė, gyvenu tik sau. O dabar – akivaizdžiai antra jaunystė. Neįsivaizdavau, kad gimus kūdikiui vidinis atjaunėjimo pojūtis bus toks stiprus! Visi sakė: „Vyresnei moteriai kūdikis – džiaugsmas.“ Galvojau, na, džiaugsmas, džiaugsmas. Bet neįsivaizdavau tų pojūčių. Nesu višta perekšlė, kad pulčiau Kipriuką lepinti, bet auginimo kokybė visai kita – kantrybės daug, proto užtenka ir sveikata leidžia.
O Laurynas kaip reagavo, kad mama turi jaunesnį draugą ir dar staiga broliukas atsiras?
Martynas: Laurynas mane iš anksčiau pažinojo...
Inga: Iki artimesnių mudviejų santykių Martynas beveik kiekvieną vakarą pas mus leisdavo: buvo tas draugystės periodas, kai kasdien susitinki ir kalbiesi, jei susitikti negalime, tai aš jį automobiliu pavežėju, ir mes dar kokias keturiasdešimt minučių mašinoje šnekamės! Per dvidešimt trejus metus nebuvau su Laurynu susipykusi, kaip kad būna konfliktų tarp tėvų ir vaikų. Kai atsirado Martynas, visi trys tapome draugais. O kai sužinojo, kad Kipras gims, jį ištiko šokas: „Juokaujate! Rimtai?! Tai geriau, kad brolis gimtų.“ Jis supranta, kad tai mūsų gyvenimas.
Kaip dalijatės mažylio priežiūra?
Martynas: Niekaip. Aš tik gal mažiau virtuvėje nei Inga sukuosi.
Inga: Martynas – idealus tėvas. Gimdymo namuose, kai seselė pirmą kartą rodė, kaip sauskelnes keisti, Martynas ramiai sau tvarkėsi, lyg dešimt vaikų būtų užauginęs! Net man kūdikis toks trapus atrodė.
Martynas: Nebuvo baimės naujagimį ant rankų paimti.
Inga: Kai naktį reikėdavo maitinti, aš keliuosi, o Martynas iš solidarumo galvą pasirėmęs dalyvauja. Labai didelė moralinė parama!
Martynas: Buvo periodas, kai Kipras šeštą ryto atsibusdavo, tai kas antrą dieną vienas miega, kitas su vaiku būna – Inga viena nesikeldavo.
Inga: Kai su Martynu pradėjome artimai bendrauti, net neįsivaizdavau, kad jis bus toks atsakingas. Nors iš patirties žinojau, koks jis grodamas ir dirbdamas. Nujaučiau, kad bus atsakingas, bet tik dvidešimt procentų įsivaizdavau to, kaip yra dabar. Todėl viršijai mano lūkesčius aštuoniasdešimčia procentų!
Nenoras vakarėliuose trintis su amžiumi ateina?
Martynas: Pajutau nuovargį. Reikėjo pauzės: kiekvienas savaitgalis – koncertas–tūsas, koncertas–tūsas. Įeini į ciklą: pirmadienį, antradienį atsigaudinėji, o nuo penktadienio – vėl viskas iš naujo. Energija taip sėdo, kad nebeturėjau nei jėgų, nei noro tęsti. Rodės, lyg bičas koks mano viduje sėdėjo ir į mikrofoną kalbėjo: „Norisi kažko kito, norisi norisi norisi.“ Ko? Dar nežinai, bet jauti, kad taip daugiau nebegali. Žinai, kad viskas gali būti kitaip. Reikėjo keistis.
Inga: Daug apie viską kalbėjomės, jis man – kaip mokinys, toks imlus! Kiek pažįstu žmonių, kad ir onkologinių ligonių, kuriems sako: „Pasveikti nori?“ – „Noriu.“ – „Tai padaryk tą ir tą.“ – „Ne!“ Nenori ko nors paaukoti. Martynas: „Reikėtų kažką keisti...“ Sakau, jei nori keistis, daryk tą ir tą, ir jis iškart pradeda... Tai buvo tik mano patarimas, o jis imasi! Žodžiu, esame vienas kitam mokytojai!
Martynas: Dabar draugai sako: „O, kaip gerai įsitaisei, na, tau ir sekasi.“ O kad patys galėtų taip pat gyventi, nepagalvoja. Ir jie gali tai turėti, tik noro reikia. Aš norėjau keistis ir pasikeičiau.
Inga: Taip susiklostė, kad materialinė mano padėtis buvo geresnė nei Martyno. Bet kai pasvarstai, kiek jis permainų atliko savo galvoje ir gyvenime, supranti, kad visko nusipelnė. Šeima, namai – tai dovana. Ne iš manęs. Iš gyvenimo. O dabar, Martynai, dar kūryboje išsiliek! Tik šedevrus kepk!
