Mindaugas Mizgaitis (28) nebando slėpti: „Kažkada buvau negeras. Net labai." Tėvai, pabūgę, jog praras į gatvės gyvenimą įsisukusį dešimtmetį, atidavė jį į specialią profesionalių karių rengimo grupę. Paskui sunkiai auklėjamo jaunuolio gyvenime atsirado sportas, privertęs surimtėti. „Jei ne jis, man būtų buvęs galas", - atvirai sako imtynininkas, Pekino olimpinėse žaidynėse Lietuvai iškovojęs pirmąjį medalį - bronzinį.
Ar gali tiek prisidirbti vos dešimties metų vaikas, kad mylintys tėvai jį išgabentų į Vilnių ir patikėtų auklėti kariškiams? „Tais laikais Kaune viskas buvo kitaip nei dabar. Tokio amžiaus jau visi siautė. Užtat daug problemų dėl manęs turėję tėvai ir atidavė į lietuvišką „specnazą" (iš rusų k. - „specialusis dalinys"), į jį susirinko dešimt vadinamųjų vilkiukų. Po ketverių metų šią grupę panaikino, bet grįžti namo nenorėjau. Neturėjau kur trauktis - teko eiti į sporto internatą. Pakeičiau gal keturias ar penkias mokyklas, kol galiausiai baigiau Vilniaus Ozo vidurinę, įstojau į Kūno kultūros akademiją. Spėjau derinti sportą ir studijas. Gaudavau nuolaidų, man nereikėdavo lankyti visų paskaitų. Tačiau baigiant mokslus dėstytojai kaip reikiant užspaudė. Turėjau sėdėti Kaune ir kalti. Užtat įgijau sporto edukologo diplomą", - pasakoja graikų-romėnų imtynių kovotojas, Pekine svorio kategorijos iki 120 kilogramų rungtynėse iškovojęs kol kas svariausią gyvenimo pergalę. Kai pradėjo rimtai sportuoti, iš galvos išgaravo visos paauglystės kvailystės: „Baigėsi nesąmonės. Taip nurimau, kad ėmė rūpėti trys dalykai: treniruotės, ežeras ir lova."
Medalis - istorinis
Nors Mindaugo tėtis Valentinas Mizgaitis - 1975 metų pasaulio jaunimo graikų-romėnų imtynių čempionas, dabar - šios sporto šakos treneris, sūnus jo pramintu keliu pasuko neiškart. 190 cm ūgio jaunuolis pirmiau išbandė lengvąją atletiką ir mėtydamas diską pasiekė puikių rezultatų. Galbūt dabar geriausias visų laikų Lietuvos disko metikas Virgilijus Alekna, Pekino žaidynėse iškovojęs tokios pat spalvos - bronzinį - medalį kaip Mindaugas, turėtų solidų varžovą, jei ne rimta trauma. Kai Mindaugui buvo vos šešiolika ar septyniolika, jis smarkiai susižeidė riešą. Ligoninė, operacija, kai riešą teko tvirtinti dubens kaulo gabalėliu, privertė pamiršti disko metimo sektorių. Kas beliko? Imtynės, kurias pasirinko ne iš didelės aistros šiam sportui, bet daugiau iš reikalo - tiesiog po traumos sugijęs kūnas leido jomis užsiimti. Įvairių sužeidimų nekart stabdytas sunkiasvoris titulus rinko pamažu. 2000-aisiais pasaulio jaunimo čempionate liko šeštas, po trejų metų suaugusiųjų planetos pirmenybėse buvo ketvirtas, 2004-ųjų Atėnų olimpiadoje - vienuoliktas. Iki šiol jam labiau nesisekė nei sekėsi - svarbiose varžybose vis likdavo per žingsnį nuo prizininkų pakylos. Užtat Pekine iškovotas medalis yra pirmas toks garbingas apdovanojimas Lietuvos imtynių sporto istorijoje - tarsi atpildas už patirtas nesėkmes ir kankinančias dvejones: gal laikas prie ko nors kito pereiti?
Mindaugas tikina: imtynės - įdomus, pasaulyje populiarus sportas, kas kad Lietuvoje kol kas palyginti mažai žinomas. „Jokioje užsienio šalyje nebūna tuščių salių, kai vyksta imtynininkų kovos. O Turkijoje, Irane, Azerbaidžane, Ukrainoje, Rusijoje, jei nesi imtynininkas, beveik nesi žmogus. Pamenu, Kryme privažiavome eismą draudžiantį užtvarą. Pakako pasakyti: „Mes - imtynininkai." Užtvaras iškart pakilo. Pas mus, žinoma, taip nėra. Čia labiau pasipūtę krepšininkai, bet - dėl uždirbamų pinigų. Užtat imtynininkai turi didžiuotis savo didybe, galia ir jėga, kurią prireikus gali parodyti", - šypsosi Mindaugas. Anot jo, imtynininkų pasaulis - draugiškas ir vieningas. Ką jau kalbėti apie šalies rinktinę, kur visi - lyg šeima. „Gal taip yra todėl, kad esame grūdinti? Šis sportas reikalauja labai daug kančių. Čia būtina ištvermė, reakcija, jėga, o traumos - dažnos. Neretai viską tenka daryti „per negaliu". Ant kilimo laiko sprendimams priimti mažai. Apkrova tokia, kad širdis gali iššokti. Galimybių ištaisyti klaidą nebūna. Pavyzdžiui, krepšininkai po nesėkmingos atakos gali atsigriebti per kitą. Arba ilgesnio nuotolio bėgikas, prastai pradėjęs distanciją, dar gali atsitiesti, kai pradingsta olimpinių žaidynių jaudulys. O bokse, dziudo, kaip ir pas mus, viską gali lemti vienas veiksmas. Turi būti atidus nuo pirmųjų sekundžių. Antros progos niekas neduoda", - dėsto atletas. Galbūt Mindaugo sėkmė Pekine įkvėps į sportą grįžti aštuoniolikmetį jo brolį Luką, kuris nėra toks pašėlęs, kaip buvo vyresnysis Rimos ir Valentino Mizgaičių sūnus, tačiau taip pat - „labai nerami dūšia". „Jis turi fantastiškus duomenis. Bet, jei nenorės sportuoti, niekas neprivers", - gūžteli pečiais sportininkas.
Arba išvykęs, arba pavargęs
Mindaugo kovas, kai tik gali, „gyvai" stebi mylimoji Renata Šileikytė (23). Keistas sutapimas: kriminalinį pasaulį anksti pažinusio, dabar jau tituluoto ir garbinamo atleto išrinktoji dirba teisėsaugos srityje. Ji - vieno Vilniaus policijos komisariato tyrėja ir Mykolo Romerio universiteto baudžiamosios teisės magistrantė. Aukšta, lieknutė ilgakasė mergina tuomet, kai kovoja Mindaugas, tiesiog užverda. Ramiai žiūrėti šio reginio ji negali - o kas galėtų, jei matytų, kaip bet koks artimo žmogaus judesys gali nulemti ne tik jo karjerą, pinigus, bet ir sveikatą? Kaskart prisiekusi sau, jog nežiūrės graikų-romėnų imtynių tol, kol šiuo sportu užsiims išrinktasis, Renata vis randa išimčių. Kaip ir šįkart: „Juk olimpiada - kaip nežiūrėsi? Nors nervų buvo tiek... Darbe įsijungiau televizorių. Likau visa šlapia." Jiedu kartu - jau trečius ne tik gražios meilės, bet ir išbandymų, pamokų taikantis vienas prie kito kupinus metus. Susipažinę per internetą abu greitai suprato: antroji pusė - būtent tas žmogus. „Taip ir negalėčiau pasakyti, kuo Renata mane apžavėjo. Nežinau. Juk būna, žmonės sutampa, ir viskas... Ką jai vežu iš kelionių? Na... Tos kelionės pastaruoju metu tapo tokios dažnos, kad dovanų iš visų neprivežiosi..." - nutęsia Mindaugas. Retkarčiais draugę jis palepina gardžiais valgiais. Renatai ypač patinka Mindaugo ruoštas vištienos troškinys: „Būna, ir kas nors kitas ant stalo garuoja, kai grįžtu namo po darbo. Eksperimentuoti virtuvėje Mindaugas mėgsta.
Ar jis romantiškas? Nepasakyčiau... Gal nebent pirmaisiais draugystės metais būdavo daugiau gėlių. Dabar - nebe... Ir netvarkingas labai. Dėl to kasdien kariaujame." Dažniausiai sukiotis apie puodus, kaip ir rūpintis buitimi, tenka jai. „Pastaruoju metu jis buvo arba pervargęs, arba išvykęs", - be didelio liūdesio taria Renata. Olimpinis mylimojo laimėjimas paskatino ir toliau atlaidžiai žiūrėti į jo gyvenimo būdo keistenybes. Iš pradžių sunkiai ištvėrusi Mindaugo gyvenimo ritmą - mėnesius trunkančias sporto stovyklas, nuolatines keliones, dabar ji su tuo apsiprato. „Mindaugas pasakė: „Prisitaikyk. Kitaip nebus. Taip gyvenu ir uždirbu duonai." Iš pradžių buvo labai sunku. Dabar - jau viskas gerai. Anksčiau niekada nemiegodavau pietų miego, o dabar šį punktą teko įtraukti į šeštadienio dienotvarkę. Sekmadienis - mūsų laikas. Mindaugas labai mėgsta istorinius filmus, tad dažnai einame į kiną, vaikštome po Vilniaus senamiestį, nuvykstame pas tėvus į sodybą. Anksčiau mėgau linksmybes, klubus. Dabar, jei nueiname į kino teatrą, jau labai gerai - žmonių pamatome", - juokiasi Renata. Prisiminęs pastaruosius metus iki olimpiados, Mindaugas ir pats pripažįsta, jog mylimajai su juo nebuvo lengva: „Prieš žaidynes treneris skyrė tokių krūvių, kad romantikai nei laiko, nei jėgų nebelikdavo. Pagalvoju apie kelią iki medalio... Būdavo, grįžtu namo, ir tik į lovą. Net kalbėti nebegalėdavau. Prieš žaidynes imtynininkai perėjo toookią peklą..." Prieš kiekvieną didesnę sportininko kelionę ar treniruočių stovyklą pora traukia į knygyną, sustoja prie istorinių leidinių lentynos. Čia Mindaugas užtrunka - prisirenka storiausių knygų. „Jų gyvenime neperskaitysi", - Renata bando stabdyti draugą. Bet praeina dvi dienos, ir jis skambina: „Perskaičiau." Šitaip kelionėse ir sporto stovyklose laiką „užmuša".
Amžina kova su kilogramais
Mindaugas dalyvauja varžybose, kur rungiasi iki 120 kilogramų sveriantys atletai. Tarp pirmenybių sportininko svoris šokteli iki įprastos, 130 kilogramų, ribos. Tad kova su antsvoriu jau seniai yra jo, kaip ir daugybės kitų imtynininkų, kasdienybė. „Anksčiau buvau įpratęs mesti svorį du ar tris kartus per metus prieš tarptautines varžybas. Dabar, kai atstovauju ne tik Lietuvai, bet ir Vokietijos klubui, kovoju Bundeslygoje, tai tenka daryti nuolat. Atrodo, viskas, nebeturiu jėgų, bet, sumoka pinigus, ir toliau darau, ką daręs. Jei dar sykį kokia televizija kurtų laidą apie svorio metimą, galėtų pakviesti bet kurį imtynininką - garantuoju, dešimt kilogramų per keturias dienas nuo savęs „numautų". Mes taip įpratę. Atsikratyti penkių kilogramų - juokų darbas. Jei reikia palengvėti bent dešimčia, tada susiimame. Galima sakyti, varžybas pradedame dešimt dienų iki jų, kai imame mesti svorį. Nors gal kai kam ir savaitės pakanka. Kiekvienas yra apsiskaičiavęs, kiek laiko reikia", - pasakoja Mindaugas. Dar nėra buvę, kad starto dieną ant svarstyklių jis liptų bijodamas, jog pasiekti reikiamo svorio nepavyko. Tiesa, kartais gelbsti taisyklių punktas, pagal kurį leidžiami plius du kilogramai.
„Prieš porą metų į Ukrainoje vykusias Didžiojo prizo varžybas nuvažiavau priaugęs rekordinio svorio - buvo 134 kilogramai. Numečiau iki 128, ir jau buvo bloga. Turėjau staigiai dar bent šešių kilogramų atsikratyti. Per treniruotę į salę atėję organizatoriai pranešė, kad dėl televizijos transliacijos kovos paankstinamos viena diena. Atrodė, jau nieko nenoriu. Nei valgęs, nei gėręs. Treniravausi rytą, pamiegojau, bėgau krosą. Dar treniravausi salėje. Bet palengvėti iki reikiamos ribos sugebėjau! Ir laimėjau pirmenybes. Čia buvo gera pamokėlė, kad per daug prisiauginti svorio nereikia", - prisimena. O ar ne paprasčiau visuomet sverti tiek, kiek reikia - 120 kilogramų? Mindaugas susiraukia: „Kiek sveriate jūs? Kodėl būtent tiek, o ne dešimčia kilogramų mažiau? Taip ir aš. Ką galiu pakeisti, jei mano organizmas toks?" Artėjant varžyboms, kartu ir lieknėjimo etapui, sportininkas neatsisako mėgstamų produktų, tiesiog bent perpus sumažina porcijas. Ir geria daug mažiau. „Rytas - jokių pusryčių, tik arbata. Per treniruotę krinta mažiausiai du ar trys kilogramai. Tada - pietų miegas, dar viena treniruotė. Kilogramas ištirpsta naktį miegant. Taip galima penkis kilogramus per dieną numesti. Nesąmonė, kad svoris krinta renkantis tik troškintą ar virtą maistą. Paprasčiausias būdas - mažiau valgyti. Bet gyvenimo tempo negalima mažinti. Turi judėti kaip anksčiau. Jei kartais ilgiau maistu piktnaudžiauju, paskutines dienas iki varžybų gali tekti visai uždaryti „degalų baką", - patirtimi dalijasi atletas.
Po svorio metimo ir kovų imtynininkai nesvaigsta galvodami apie kepsnį su bulvėmis ar didžkukulius. „Kokie dar cepelinai! Tik vandens. Galiu iškart penkis litrus išgerti. Kai atsigeri, geriausia rinktis lengvą maistą - makaronus. Svarbu neskubėti. Reikia valgyti kad ir kas porą valandų, bet po mažai. Kiti, būna, keliasi naktį užkandžiauti", - pasakoja olimpiados prizininkas. Anot Mindaugo, metant svorį svarbu ne tik judėti, bet ir neprisivalgyti „nesąmonių". Sportininko žodžiais - mėsos, duonos, daržovių derinių. Viena didžiausių „sąmonių" jis vadina... desertus. „Keista? Bet juk angliavandeniai - lengviausiai pasisavinama energija. Po svėrimo geriausias pasirinkimas - neriebus tortas. Jei jį sukirtęs eisi sportuoti, tortas virs gryna energija", - tikina raumeningasis atletas.
Premiją išleis statyboms
Apie Mindaugo treniruotes ir mitybos režimą Renata, regis, per trejus metus jau sužinojo viską. Įprasta, kad iki soties nepavalgęs žmogus, o ypač - jaunas stiprus vyras, būna piktas. Kaip neprarasti savitvardos šalia nuolat treniruočių nualinto ir neretai pusbadžiu gyvenančio 130 kilogramų „meškino"? „Kai jis nužengia nuo imtynių kilimo, būna geras, ramus, tiesa, nenusėdi vietoje. Mėgsta viską organizuoti, su draugais susitikti. Labai sunku jį išvesti iš kantrybės. Neužsiplieskia, į viską ramiai reaguoja. Jei matau, kad į mano priekaištus nekreipia dėmesio, ir aš nustoju pykti..." - šypsosi imtynininko mylimoji, laukianti, kol jis vieną dieną pasipirš. Kol kas jiedu sunkiai pratinasi prie naujos - populiarumo - naštos. Mindaugas prisipažįsta: dalykiniai kostiumai, oficialūs priėmimai, interviu - kančia. Bet Pekino aistros tuoj nurims. Kaip ir domėjimosi juo banga. Tada liks kasdienybė: sportas, atleto taip mėgstami pasisėdėjimai su draugais paežerėse, šašlykų kepimas ir rūpestis dėl poros namo Vilniaus pašonėje, Tarandėje, statybos. Tai bus pirmasis bendras Mindaugo ir jo mylimosios būstas. Kol kas pora namais dalijasi su Renatos tėvais. Darbai Tarandėje turi prasidėti jau šią savaitę. Jie praris ir premiją, kurią Mindaugas gaus už žaidynėse iškovotą bronzos medalį: „Dar nesidomėjau, kiek pinigų gausiu. Ta suma, tikiuosi, bus nemažas lašas statybos išlaidų jūroje."
Sportininkas pusiau juokais, pusiau rimtai sako, kad Pekine iškovota bronza jam padeda lengviau įsivaizduoti ateitį - žino, jog iki gyvenimo galo, kaip ir kiti olimpiadų prizininkai, gaus valstybės rentą. Pagal sporto edukologo, arba paprasčiau - trenerio specialybę, dirbti nežada. Įsivaizduoja save nebent kineziterapeutu sporto klube. Bet tai - po profesionalaus imtynininko karjeros, kuri, tikisi, dar bus netrumpa: „Didesni žmonės visose sporto šakose ilgiau užsibūna. Lengvesni karjerą baigia anksčiau - jiems svarbus didelis greitis, tad jaunystė turi pranašumų. O sunkiasvoriai su metais įgauna daugiau jėgos, ištvermės, ramybės ir proto. Mūsų svorio kategorijoje retai kada jaunas atletas prasprogsta."
