Užkariauti Vakarų Europos „stogą“ – 4808,45 metro aukščio Alpių viršukalnę Monblaną – visų alpinistų ir susirgusiųjų kalnų liga svajonė. Yra laimės kūdikių, kuriems galimybė įgyvendinti tai, apie ką net nedrįso pagalvoti, nukrinta lyg iš dangaus. Netikėtas skambutis, ir LTV laidos „Keliaukime“ vedėja, nenuilstanti keliautoja ir ekstremalė Neringa SKRUDUPAITĖ (32) liepos 1-ąją šturmavo Monblaną.
Šį žygį 26 moterims iš 26 Europos Sąjungos šalių surengė Prancūzija, taip nusprendusi paminėti liepos 1-ąją prasidedantį savo pirmininkavimą ES Tarybai. Kartu jis simbolizuoja vieną iš svarbiausių Prancūzijos pirmininkavimo prioritetų – ekologiją. Šis kopimas į Monblaną sutampa ir su 200-osiomis metinėmis, kai 1808-ųjų liepos 14-ąją aukščiausią Vakarų Europos viršukalnę įveikė pirmoji moteris – dvidešimt aštuonerių prancūzė Marie Paradis. Lietuvos atstove Neringą iš ne vienos pretendentės (tarp jų buvo ir profesionali alpinistė, turėjusi tapti pirmąja lietuve, įkopusia į Everestą) išrinko Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos keliautojų sąjunga ir Užsienio reikalų ministerija. Prancūzijos kelti reikalavimai kandidatei – nuolat sportuojanti, puikios fizinės formos ir žinoma savo šalyje.
Su Neringa susitinku praėjus trims dienoms po žygio. Veide – nė kruopelytės nuovargio, kaip visuomet ji švyti, kupina energijos ir nenustygsta vietoje. Net kojų raumenų skausmas nepažaboja Neringos temperamento ir neprikausto prie suolelio – kalbantis vis atrodo, kad tuoj purptelės ir nulėks energingai tvarkyti nesibaigiančių reikalų.
Kaip reagavai, kai paskambino ir pranešė, kad esi išrinkta sportiškiausia ir žinomiausia Lietuvos moterimi, kuriai suteikiama galimybė kopti į Monblaną?
Gyvenime esu gavusi ne vieną keisčiausią pasiūlymą, kurį išgirdus širdis džiaugėsi, bet tai buvo pirmas kartas, kai sužinojusi norėjau atsisėsti. Kaip tik tuo metu buvau apsisprendusi vykti į Iraną, laukiau skambučio dėl šios kelionės, ir staiga balsas ragelyje praneša, kad galiu kopti į Monblaną!
Kiek laiko davė apsispręsti?
Dešimt minučių.
Tuoj pat sutikai?
Iškart atsakiau, kad neįkopsiu, bet žmogus, kuris man yra alpinizmo guru, kuriuo pasitikiu – alpinistas Algimantas Jucevičius – patikino, kad tikrai įkopsiu, nes esu fiziškai stipri. Tad pasakiau: „Gerai.“ Žinoma, turėjau viską apsvarstyti, suderinti – negaliu priimti kvailų sprendimų. Aš renkuosi pamatuotą riziką.
O kaip vyras Darius reagavo, kai pasakei: „Labas, mylimasis, poryt kopiu į Monblaną...“?
Normaliai. Tai mūsų susitarimas. Žinoma, baltai užpavydėjo, jis juk kopikas, ne kartą lipęs į kalnus.
Pati prieš tai buvai kopusi?
Ne, kaip alpinistė nesu. Buvau ne viename žygyje kalnuose, vadinamajame „trekinge“, viršukalnės buvo išties neįspūdingos. Kopimas į Monblaną – absoliuti afera. Ir iš mano, ir iš prancūzų pusės: užkariauti aukščiausią Europos viršukalnę surinko 26 moteris, kurios ne visos buvo kopusios į kalnus, nes nebuvo kriterijaus, kad išrinktosios būtų alpinistės! O aš pagalvojau, kad nesu alpinistė, bet jei manimi pasitiki, vadinasi, nebus taip sudėtinga, ir aš jais pasitikėjau. Esu fiziškai stipri, bet kalnai –¬ nenuspėjami, niekad nežinosi, ar išliksi stipri, kaip tavo organizmas reaguos į aukštį.
Jei neklystu, sutikusi iškart išvykai į Iraną?
Taip. Gavusi pasiūlymą kopti į Monbalną, po kelių dienų išvykau į Iraną. Grįžau, kitą dieną turėjau laisvą, bet gal veiklos po Irano labai reikėjo, kad su LTV grupe nulėkiau filmuoti potvynio Vilniuje, po Savanorių prospekto žiedu. O jau kitą dieną išvykau į kalnus.
Vienas iš šio kopimo prioritetų – ekologija, o pati esi „ekologiška“?
Labai. Esu tiesiog išprotėjusi. Viešbutyje niekada neimu dviejų rankšluosčių, namuose išjunginėju šviesas, esu „taupyklė“ net darbe. Nesuprantu žmonių, kurie į tai numoja ranka. Mane tėvai vaikystėje išmokė, kad negalima numesti kramtomosios gumos ar talonėlio ne tik prie jūros, bet išvis ne į šiukšlių dėžę. Net būdama Afrikoje, kur gatvės kaip sąvartynai, kramtomąją galėdavau išmesti tik į šiukšlių dėžę.
Vyrauja įsitikinimas, kad kopti į kalnus, kaip ir eiti į žvalgybą, gali tik su gerais draugais, išmėgintais, patikimais žmonėmis, o čia – susirinkote beveik trisdešimt nepažįstamų, labai skritingų moterų iš įvairių šalių.
Nemanau, kad būtina kopti su patikrintais draugais. Esu įpratusi keliauti su nepažįstamomis kompanijomis. Ar būtinai turi būti draugai? Nemanau. Kartais su draugais gal net blogiau kopti, nes žinai jų silpnybes. Kilti buvo nesudėtinga, nes mano bendražygės – nepaprastai stiprios ir ištvermingos. Gal penkios iš jų yra profesionalios sportininkės, dalyvavusios olimpinėse žaidynėse – aukščiau ir būti negali. Kai susipažinome ir jos prisistatė, net truputį išsigandau: viena – karatė čempionė, kita – kikbokso, dviračių sporto. Aš juk ne sportininkė, aš – keliautoja. Supratau, kad ištvermės prasme būsiu silpniausia. Tokių kaip aš – mažai besitreniruojančių ir nekopusių – buvo gal dvi ar trys. Kai nukariavome Monbalną, net gidai buvo nustebę, kad tik trys iš 26 neįkopė, kad veikėme labai darniai, nebuvo jokių skundų ir pretenzijų, jog nėra komforto, nutrynė batas, skauda galvą. Beje, gidų buvo išties daug: dviem–keturioms – po vieną, turbūt manė, kad susirinks ketvirtis šimto ištižusių moterėlių!
Susirinkote papėdėje, prasidėjo mokymai...
Ne. Susirinkome, išdalijo įrangą ir jau kitą dieną buvo aklimatizavimosi žygis. Beje, kitaip nei Himalajuose, Europoje nekopiama nuo pat papėdės, iki tam tikro aukščio Alpėse kylama keltais. Užtat visus daiktus pats nešiesi. O Himalajuose kopiama nuo papėdės, ekspedicija trunka mažiausiai mėnesį, visą mantą neša šerpai, o tau pakanka pasiimti tik vandens ir fotoaparatą. Beje, į pačią Monbalno viršukalnę gali užkilti keltu. Tai didžiausia japonų ekskursantų atrakcija. Kai pervargusi, išvarvėjusiomis akimis įkopi į Monblaną, tave pasitinka besišypsantys ir befotografuojantys japonai!
Taigi iki tam tikro aukščio pakilome keltuvu, užlipome į stovyklą ir šturmavome pirmąją, 3800 metrų aukščio, viršukalnę. Ten vyko įvairiausios pratybos, kad organizmas prisitaikytų prie aukščio.
Kopdamas pirmą kartą naudoji principą „viens, du“: tiesiog nieko nematai, tik priekyje einančio žmogaus pėdas, ir ritmingai žygiuoji „viens du, viens du...“, nesidairai, nes iškart gali prarasti pusiausvyrą, apie kažką pamąstai, ir toliau: „viens du, viens du...“ Taip ritmingai skaičiuojant susitvarko kvėpavimas.
Kokia buitis, kaip maitinotės?
Maitinomės puikai, prancūziškai, ir tikrai maisto ant kupros nesitempėme. Europa – civilizuota. Keltu užkyli iki tam tikro aukščio, ten – bazinė stovykla su namuku. Jame gyvena ir aptarnaujantis personalas, kuris nuo kalnų nenusileidžia. Buities sąlygos minimalios: miniatiūrinė kriauklė, kurioje gali tik dantis išsivalyti, pasiprausti rankas ir veidą. Nes vanduo – prabanga. Kažkaip iškenti tas kelias dienas normaliai nesiprausęs. Tokioje stovykloje permiegi ir naktį keliesi į šturmą.
Kokie jausmai užliejo atsistojus ant aukščiausios keteros?
Pirmiausia mintis, kad esu turtingiausias žmogus pasaulyje: nėra didesnės vertybės už tai, ką patyriau, kad priėmiau iššūkį ir pasiekiau tikslą. Paskui supranti, kad esi labai drąsi, kad tavo valia labai stipri. Nėra nieko smagiau, kaip išskleisti Lietuvos vėliavą aukščiausioje Europos viršukalnėje. Tai – maži džiaugsmai, bet jie nepamatuojami ir neįkainojami. O paskui pradedi leistis ir niekaip nesupranti, kaip čia galėjai užkilti! Nes sniego jūra, įsivaizduoji, kad už to kalno – stovykla, o ten – dar penkios tokios keteros ir iki šturmo stovyklos, oho, kiek dar teks leistis...
Nusileidus apėmė vidinė ramybė ir stiprybė. Nedažnai būna, kad didžiuojiesi savimi, ką pasiekei. Buvo šiek tiek liūdna, jog viskas JAU įvyko. Bet daugiau gera nei liūdna. Visgi turiu prisipažinti, kad tai sunkiausia, ką patyriau gyvenime. Sunkiau už nardymą. Žinojau, kad esu stipri. Ne tik fiziškai – esu labai užsispyrusi. O kopti reikia ir užsispyrimo, ir valios, ir jėgų.
Šį žygį 26 moterims iš 26 Europos Sąjungos šalių surengė Prancūzija, taip nusprendusi paminėti liepos 1-ąją prasidedantį savo pirmininkavimą ES Tarybai. Kartu jis simbolizuoja vieną iš svarbiausių Prancūzijos pirmininkavimo prioritetų – ekologiją. Šis kopimas į Monblaną sutampa ir su 200-osiomis metinėmis, kai 1808-ųjų liepos 14-ąją aukščiausią Vakarų Europos viršukalnę įveikė pirmoji moteris – dvidešimt aštuonerių prancūzė Marie Paradis. Lietuvos atstove Neringą iš ne vienos pretendentės (tarp jų buvo ir profesionali alpinistė, turėjusi tapti pirmąja lietuve, įkopusia į Everestą) išrinko Kūno kultūros ir sporto departamentas, Lietuvos keliautojų sąjunga ir Užsienio reikalų ministerija. Prancūzijos kelti reikalavimai kandidatei – nuolat sportuojanti, puikios fizinės formos ir žinoma savo šalyje.
Su Neringa susitinku praėjus trims dienoms po žygio. Veide – nė kruopelytės nuovargio, kaip visuomet ji švyti, kupina energijos ir nenustygsta vietoje. Net kojų raumenų skausmas nepažaboja Neringos temperamento ir neprikausto prie suolelio – kalbantis vis atrodo, kad tuoj purptelės ir nulėks energingai tvarkyti nesibaigiančių reikalų.
Kaip reagavai, kai paskambino ir pranešė, kad esi išrinkta sportiškiausia ir žinomiausia Lietuvos moterimi, kuriai suteikiama galimybė kopti į Monblaną?
Gyvenime esu gavusi ne vieną keisčiausią pasiūlymą, kurį išgirdus širdis džiaugėsi, bet tai buvo pirmas kartas, kai sužinojusi norėjau atsisėsti. Kaip tik tuo metu buvau apsisprendusi vykti į Iraną, laukiau skambučio dėl šios kelionės, ir staiga balsas ragelyje praneša, kad galiu kopti į Monblaną!
Kiek laiko davė apsispręsti?
Dešimt minučių.
Tuoj pat sutikai?
Iškart atsakiau, kad neįkopsiu, bet žmogus, kuris man yra alpinizmo guru, kuriuo pasitikiu – alpinistas Algimantas Jucevičius – patikino, kad tikrai įkopsiu, nes esu fiziškai stipri. Tad pasakiau: „Gerai.“ Žinoma, turėjau viską apsvarstyti, suderinti – negaliu priimti kvailų sprendimų. Aš renkuosi pamatuotą riziką.
O kaip vyras Darius reagavo, kai pasakei: „Labas, mylimasis, poryt kopiu į Monblaną...“?
Normaliai. Tai mūsų susitarimas. Žinoma, baltai užpavydėjo, jis juk kopikas, ne kartą lipęs į kalnus.
Pati prieš tai buvai kopusi?
Ne, kaip alpinistė nesu. Buvau ne viename žygyje kalnuose, vadinamajame „trekinge“, viršukalnės buvo išties neįspūdingos. Kopimas į Monblaną – absoliuti afera. Ir iš mano, ir iš prancūzų pusės: užkariauti aukščiausią Europos viršukalnę surinko 26 moteris, kurios ne visos buvo kopusios į kalnus, nes nebuvo kriterijaus, kad išrinktosios būtų alpinistės! O aš pagalvojau, kad nesu alpinistė, bet jei manimi pasitiki, vadinasi, nebus taip sudėtinga, ir aš jais pasitikėjau. Esu fiziškai stipri, bet kalnai –¬ nenuspėjami, niekad nežinosi, ar išliksi stipri, kaip tavo organizmas reaguos į aukštį.
Jei neklystu, sutikusi iškart išvykai į Iraną?
Taip. Gavusi pasiūlymą kopti į Monbalną, po kelių dienų išvykau į Iraną. Grįžau, kitą dieną turėjau laisvą, bet gal veiklos po Irano labai reikėjo, kad su LTV grupe nulėkiau filmuoti potvynio Vilniuje, po Savanorių prospekto žiedu. O jau kitą dieną išvykau į kalnus.
Vienas iš šio kopimo prioritetų – ekologija, o pati esi „ekologiška“?
Labai. Esu tiesiog išprotėjusi. Viešbutyje niekada neimu dviejų rankšluosčių, namuose išjunginėju šviesas, esu „taupyklė“ net darbe. Nesuprantu žmonių, kurie į tai numoja ranka. Mane tėvai vaikystėje išmokė, kad negalima numesti kramtomosios gumos ar talonėlio ne tik prie jūros, bet išvis ne į šiukšlių dėžę. Net būdama Afrikoje, kur gatvės kaip sąvartynai, kramtomąją galėdavau išmesti tik į šiukšlių dėžę.
Vyrauja įsitikinimas, kad kopti į kalnus, kaip ir eiti į žvalgybą, gali tik su gerais draugais, išmėgintais, patikimais žmonėmis, o čia – susirinkote beveik trisdešimt nepažįstamų, labai skritingų moterų iš įvairių šalių.
Nemanau, kad būtina kopti su patikrintais draugais. Esu įpratusi keliauti su nepažįstamomis kompanijomis. Ar būtinai turi būti draugai? Nemanau. Kartais su draugais gal net blogiau kopti, nes žinai jų silpnybes. Kilti buvo nesudėtinga, nes mano bendražygės – nepaprastai stiprios ir ištvermingos. Gal penkios iš jų yra profesionalios sportininkės, dalyvavusios olimpinėse žaidynėse – aukščiau ir būti negali. Kai susipažinome ir jos prisistatė, net truputį išsigandau: viena – karatė čempionė, kita – kikbokso, dviračių sporto. Aš juk ne sportininkė, aš – keliautoja. Supratau, kad ištvermės prasme būsiu silpniausia. Tokių kaip aš – mažai besitreniruojančių ir nekopusių – buvo gal dvi ar trys. Kai nukariavome Monbalną, net gidai buvo nustebę, kad tik trys iš 26 neįkopė, kad veikėme labai darniai, nebuvo jokių skundų ir pretenzijų, jog nėra komforto, nutrynė batas, skauda galvą. Beje, gidų buvo išties daug: dviem–keturioms – po vieną, turbūt manė, kad susirinks ketvirtis šimto ištižusių moterėlių!
Susirinkote papėdėje, prasidėjo mokymai...
Ne. Susirinkome, išdalijo įrangą ir jau kitą dieną buvo aklimatizavimosi žygis. Beje, kitaip nei Himalajuose, Europoje nekopiama nuo pat papėdės, iki tam tikro aukščio Alpėse kylama keltais. Užtat visus daiktus pats nešiesi. O Himalajuose kopiama nuo papėdės, ekspedicija trunka mažiausiai mėnesį, visą mantą neša šerpai, o tau pakanka pasiimti tik vandens ir fotoaparatą. Beje, į pačią Monbalno viršukalnę gali užkilti keltu. Tai didžiausia japonų ekskursantų atrakcija. Kai pervargusi, išvarvėjusiomis akimis įkopi į Monblaną, tave pasitinka besišypsantys ir befotografuojantys japonai!
Taigi iki tam tikro aukščio pakilome keltuvu, užlipome į stovyklą ir šturmavome pirmąją, 3800 metrų aukščio, viršukalnę. Ten vyko įvairiausios pratybos, kad organizmas prisitaikytų prie aukščio.
Kopdamas pirmą kartą naudoji principą „viens, du“: tiesiog nieko nematai, tik priekyje einančio žmogaus pėdas, ir ritmingai žygiuoji „viens du, viens du...“, nesidairai, nes iškart gali prarasti pusiausvyrą, apie kažką pamąstai, ir toliau: „viens du, viens du...“ Taip ritmingai skaičiuojant susitvarko kvėpavimas.
Kokia buitis, kaip maitinotės?
Maitinomės puikai, prancūziškai, ir tikrai maisto ant kupros nesitempėme. Europa – civilizuota. Keltu užkyli iki tam tikro aukščio, ten – bazinė stovykla su namuku. Jame gyvena ir aptarnaujantis personalas, kuris nuo kalnų nenusileidžia. Buities sąlygos minimalios: miniatiūrinė kriauklė, kurioje gali tik dantis išsivalyti, pasiprausti rankas ir veidą. Nes vanduo – prabanga. Kažkaip iškenti tas kelias dienas normaliai nesiprausęs. Tokioje stovykloje permiegi ir naktį keliesi į šturmą.
Kokie jausmai užliejo atsistojus ant aukščiausios keteros?
Pirmiausia mintis, kad esu turtingiausias žmogus pasaulyje: nėra didesnės vertybės už tai, ką patyriau, kad priėmiau iššūkį ir pasiekiau tikslą. Paskui supranti, kad esi labai drąsi, kad tavo valia labai stipri. Nėra nieko smagiau, kaip išskleisti Lietuvos vėliavą aukščiausioje Europos viršukalnėje. Tai – maži džiaugsmai, bet jie nepamatuojami ir neįkainojami. O paskui pradedi leistis ir niekaip nesupranti, kaip čia galėjai užkilti! Nes sniego jūra, įsivaizduoji, kad už to kalno – stovykla, o ten – dar penkios tokios keteros ir iki šturmo stovyklos, oho, kiek dar teks leistis...
Nusileidus apėmė vidinė ramybė ir stiprybė. Nedažnai būna, kad didžiuojiesi savimi, ką pasiekei. Buvo šiek tiek liūdna, jog viskas JAU įvyko. Bet daugiau gera nei liūdna. Visgi turiu prisipažinti, kad tai sunkiausia, ką patyriau gyvenime. Sunkiau už nardymą. Žinojau, kad esu stipri. Ne tik fiziškai – esu labai užsispyrusi. O kopti reikia ir užsispyrimo, ir valios, ir jėgų.
