Grupės „69 danguje" atlikėja Nijolė Pareigytė panoro gyventi sveikiau ir pradėjo naują gyvenimo etapą. Vos aprimus kalboms apie dainininkės plastinę krūtų operaciją, jos drastišką mėginimą įveikti uždaros erdvės baimę, kurią visi galėjo stebėti per televiziją, mergina ryžosi naujiems eksperimentams.
Pradėjote laikytis dietos pagal kraujo grupę. Dar vienas iššūkis?..
Mėgstu eksperimentus. Tačiau tai ne šiaip dieta pagal kraujo grupę. Atlikus maisto toleravimo testą, man buvo sudarytas specialus valgiaraštis. Sužinojau, kad daugybės produktų, kuriuos mėgau, mano organizmas nepriima, todėl auga svoris, silpsta imunitetas.
Betgi jūs ir taip liekna...
Antsvorio neturiu, bet norėčiau atsikratyti apie dešimties kilogramų, nes šiek tiek papilnėjau. Be to, pastaruoju metu jaučiausi išsekusi, kamavo nemiga, nuovargis, ėmė kilti spuogelių. Koncertai, mokslai - didelis krūvis irgi prisidėjo. Tačiau, anot gydytojos, pagrindinė viso to priežastis - netinkamas maistas. Kai pamačiau, kokios kraujo reakcijos vyksta suvalgius netoleruojamo produkto, kaip sunkiai toks maistas yra virškinamas ir teršia organizmą, nepagailėjau tūkstančio litų (tiek kainuoja tyrimas) ir ryžausi iš esmės keisti mitybą. Klinikoje dar gavau dovanų - limfos drenažo ir žarnyno valymo procedūras.
Kai kurie tradicinės medicinos specialistai griežtai kritikuoja žarnyno valymą...
Manęs neperkalbėjo net mama, kuri yra medikė ir patarė valyti organizmą žolelėmis ar kitokiais būdais. Todėl iš anksto jai nieko nesakiau ir apie ketinimą daryti plastinę krūtų operaciją. Žinojo tik mano brolis, kuris irgi mėgino atkalbėti nuo tos minties. Tačiau jeigu ką nors nusprendžiu, man niekas nesutrukdys. Ir niekada nesigailiu dėl savo sprendimų. Dėl krūtų padidinimo - taip pat. Galbūt todėl, kad likimas mane visada suveda su gerais ir patikimais žmonėmis. Žinau atvejų, kai moterys lieka nepatenkintos panašiomis operacijomis, bet man, ačiū dievui, specialistais nusivilti neteko. Iki šiol plastikos chirurgo Gintaro Papečkio vardą miniu tik geruoju.
Ar pakeitusi mitybą jau pajutote pirmuosius rezultatus?
Nors praėjo tik dvi savaitės, aptempti džinsai jau lengviau užsisega. Be jokios dietos. Galiu valgyti sočiai man tinkančius produktus, bet svoris savaime pamažu krinta. Taip yra todėl, kad organizmas greičiau virškina ir pasisavina maistą, nesikaupia toksinų ir šlakų. Beje, pagražėjo ir veido oda, sumažėjo bėrimų, o svarbiausia - apetitas.
Ko gero, šaldytuve sukėlėte tikrą perversmą?
Pataikėte kaip pirštu į akį (juokiasi). Kai sužinojau, ko man negalima valgyti, teko ištuštinti kone visą šaldytuvą ir virtuvės spinteles. Išmečiau visas makaronų, avižinių kruopų atsargas, šaldytą vištieną, lašišą ir kt. Pasirodo, tai, ką labiausiai mėgau, man visiškai netiko. Užtat galiu valgyti kalakutieną, upėtakius, lydeką, sorų ir kukurūzų košę bei kt. Dabar mano šaldytuve atsirado tokių produktų, kurių seniau nevalgydavau - brokolių, cukinijų, žiedinių kopūstų. Rytą pradedu ne kavos ar žaliosios arbatos puodeliu, nes jų organizmas netoleruoja, o vaisiais ar jų sultimis. Suvalgau obuolį ar kivį. Gaila, bet teko atsisakyti bananų, apelsinų ir braškių. Svarbiausia - kasdien keisti produktus, nevalgyti nuolat to paties.
Ar nebuvo sunku atsisakyti mėgstamų produktų?
Pirmas dvi dienas rankos taip ir tiesėsi traškučių, mėsainių, bandelių ar kitų man uždraustų produktų. Laimė, grupės merginos, su kuriomis esame labai artimos, mane laiku sustabdo šaukdamos: „Nekąsk bulkos!" Arba grįžtant po koncerto specialiai nestoja degalinėje, nes žino, kad tiesiu taikymu bėgsiu pirkti dešrainio. Iš pradžių labai kankinausi, trūko mėgstamų produktų skonio, bet dabar jau viskas stojo į vėžes.
Esate valinga?
Deja, tos valios man kaip tik ir trūksta. Šis metodas man labai tiko todėl, kad lieknėju prižiūrima specialisto. Esu labai emocionali ir spontaniška. Reikia, kad mane kas nors kontroliuotų iš šalies. Nuolat lankausi klinikoje, galiu bet kada skambinti ir konsultuotis su gydytoja. Visoms, kurios nori numesti svorio, patarčiau pasikliauti šios srities specialistais. Kas iš to, kad laikysies ryžių dietos, o gali būti, kad tau jie visai netinka - padarysi sau meškos paslaugą. Netinkama dieta gali sukelti valgymo sutrikimų (anoreksiją, bulimiją). Tai - ne juokai.
Ar tiesa, kad susidomėjote net Rytų kovos menais?
Taip. Noriu išmokti, bet nemėgstu lankyti grupinių treniruočių. Žinau, kad neprisiversiu. Todėl susiradau trenerį, kuris mane mokys individualiai. Tai ne tik padeda palaikyti puikią formą, bet ir ugdo valią, pratina prie disciplinos.
O kaip širdies reikalai?
Jei atvirai, turiu draugą, artimą, bet jis tik geras draugas. Padeda, paguodžia. Nors jis norėtų, kad būtų kitaip, deja... jis nėra mano žmogus. Mus sieja tik draugiški santykiai. Kaip tik jis, matydamas, kaip prastai jaučiuosi, man ir patarė atlikti maisto toleravimo testą. Tiksliau, paėmė už rankos ir nutempė į Žvėryno kliniką (juokiasi). Mama norėtų, kad pagaliau susitupėčiau ir pagalvočiau apie šeimą, tas vaikinas jai patinka, bet širdžiai neįsakysi. Kol nesutikau tikrai man skirtojo, nenoriu įsipareigoti. Man laisvė tik į naudą.
Vienpusė meilė...
Tam žmogui tiesiai šviesiai pasakiau, kad nepuoselėtų didelių vilčių. Kai pajusiu, kad šalia manęs tas žmogus, kuris man lemtas, pulsiu į glėbį, nepaisydama nei jo piniginės storio, nei užimamos padėties visuomenėje. Ne tai svarbiausia. Nors gerbėjų nestinga, vis nesutinku to, kuris kiaurai pervertų širdį (šypsosi).
Gal vis dar jaučiate nostalgiją senajai meilei, grupės vadybininkui Egmontui Bžeskui?
Tai buvo žmogus, su kuriuo net norėjau turėti vaiką, bet Mantas tam nebuvo pasirengęs. Mūsų meilės trikampis paliko skaudų randą. Tai - praeitis. Dabar jaučiu, kad vėl atėjo etapas, kai ėmiau galvoti apie motinystę. Norėtųsi dainuoti lopšines, sekti pasakas. Tačiau specialiai neieškau vyro, nes tai turi įvykti savaime. Be to, dabar turiu ir kitų planų: reikia baigti mokslus. Gruodį laukia magistrinio darbo gynimas.
Sklinda kalbos, kad domitės žemės ūkiu...
Mano magistrinio darbo tema yra apie kaimo plėtrą ir struktūrinius fondus. Manau, tai pravers ateityje. Kas žino, gal kada nors imsiuosi kaimo turizmo verslo. Esu gamtos vaikas, užaugau šalia miško. Skrosdavau varles, rinkdavau puokštes. Mama sakydavo, kad būsiu arba veterinarė, arba floristė. O ką?! Gal tapsiu dainininkė-verslininkė (juokiasi).
Dabar daugelis pramogų pasaulio atstovų aktyviai dalyvauja politikoje. Jūs neketinate prisidėti?
Nors studijuoju politikos mokslus - Europos Sąjungos teisę, apie politikės karjerą dar nesvaičioju. Manau, šį darbą turi dirbti tikri profesionalai. Labai gerbiu A. Valinską. Jei būtų du tokie žmonės kaip jis, tikrai kalnus nuverstų. Puikiai pažįstu šią nuostabią šeimą. Ingos Valinskienės mama buvo mano choro mokytoja. Tačiau kai į politiką eina dainininkai, kurie nė per nago juodymą nenutuokia apie politiką, siaubas. Na, koks politikas iš Antano Nedzinsko?! Čia juk ne į sceną užlipti... Aš jaučiu atsakomybę ir negalėčiau žaisti žmonių likimais. Tai didžiulė atsakomybė.
Koncertai, mokslai... Kaip atsipalaiduojate?
Krentu į lovą atsiverčiu knygą ir užsimirštu. Pastaruoju metu skaitau „Pasaulis pagal Garpą". Man patinka J. Irvingo romanai. O geriausiai atpalaiduoja „šopingas". Turiu silpnybę pirkiniams. Reikia nereikia, jei patiko, žūtbūt turiu tą daiktą įsigyti. Gerai kad grupės merginos mane pristabdo. Jei ne jos, po koncerto Londone būčiau išleidusi visus uždirbtus pinigus. Kartais net baugoka, kad nemoku taupyti ir taip švaistausi. Didžiausia mano silpnybė - batai. Jų turiu gal per penkiasdešimt porų. Kai atsibosta, nuvežu mamai, kad ji atiduotų tiems, kuriems prabanga turėti ir vieną porą. O kiek drabužių esu išdalijusi! Paskui vėl perku naujus - toks jau mano būdas, ir nieko negaliu padaryti (juokiasi).
