Baikerei, Latvijos moterų baikerių klubo viceprezidentei Alai Danasienei likimas nepašykštėjo sunkių išbandymų. Tačiau kiekvienąsyk „metaline ledi“ tituluojama moteris sugebėdavo tvirtai įsikibti gyvenimui į atlapus, neprarasti džiaugsmo, neišduoti savo svajonių ir aistros plieniniams žirgams.
Ko gero, Šiauliuose nėra žmogaus, kuris nepažinotų gyvenimo džiaugsmu trykštančios moters, gatvėmis dažnai praskriejančios galingu „Harley Davidson“ motociklu. Odiniai drabužiai, šalmas, rankos, tvirtai įsikibusios vairo, kuris paklūsta nuo menkiausio krustelėjimo, – sunku patikėti, kad prie jo sėdi dviejų dukrų mama, matematikos mokytoja Ala Danasienė.
Vieni stebisi, kiti vadina moterimi su polėkiu, plieninių žirgų tramdytoja arba „metaline ledi“, nes jau daugiau kaip trisdešimt metų Ala neįsivaizduoja laisvalaikio be motociklo, baikerių sąskrydžių, labdaros akcijų, kurias rengia baikerių klubai.
Aistra visam gyvenimui
„Tai liga, kuria užsikrečiama visam gyvenimui. Ji nepagydoma. O tie, kurie tik nori pasipuikuoti, trumpam susižavi, nėra tikrieji baikeriai. Juos vadiname „popieriniais“, esančiais tik sąrašuose. Kad taptum tikru baikeriu, nepakanka vien galingo prabangaus motociklo ir specialios aprangos. Tai – didžiulis įsipareigojimas klubui, kuriam priklausai. Turi pareigingai dalyvauti organizuojamuose renginiuose, mokėti mėnesinį įnašą, jausti atsakomybę kelyje. Taip, mes mėgstame greitį, nes baikerių dvasia laisva, jiems reikia aštrių emocijų, adrenalino, tačiau greičiu nepiktnaudžiaujame. Viską darome su galva. Gal kai kam iš šalies skriejanti baikerių kolona atrodo tarsi chuliganų šutvė (juokiasi), tačiau toks įspūdis klaidingas. Baikeriai laikosi nerašytų taisyklių, disciplinos. Per susibūrimus neišgirsi, kad kas nors susimušė ir pan. Incidentai – retenybė. Kai esi apsivilkęs liemenę su klubo emblema, tai savaime įpareigoja neteršti jo gero vardo“, – pasakoja moteris, o akyse žybsi jaunatviškos ugnelės.
Laisvalaikis – ant motociklo
Baikerė neslepia, kad jai ši aistra nenumaldoma, geriausias laisvalaikio leidimo būdas. „O viskas prasidėjo nuo dviračio, kurio labai norėjau, bet tėvai nepirko, nes sakė, kad nesaugu. Dar vaikystėje jutau silpnybę dviratėms transporto priemonėms. Kiek laimės buvo, kai susitaupiau pinigų ir nusipirkau mopedą! O kai kartą, tada buvau gal aštuoniolikos, mane pasodino ant sportinio motociklo, supratau, kad daugiau nuo jo nenulipsiu (šypsosi). Pamenu, įjungė antrą pavarą ir stumtelėjo. Motociklas riaumojo it žvėris, o aš žinojau, tik kur yra greičio pedalas ir sankaba. Nespėjau paklausti apie stabdžius, tad adrenalino gavau su kaupu. Nuo tada ėmiau svajoti apie tikrą motociklą. Pirmasis buvo „Iž Planeta Sport“, o paskui ir „Harley Davidson“.
Vaikams atrodo „kieta“ mokytoja
Metalinių žirgų tramdytoja neslepia, kad kai kuriems kolegoms mokytojams jos pomėgis atrodo nerimtas. Tačiau nusijuokusi moteris patikina, kad kiekvienas savaip eina iš proto. „Gerai kai žmogus turi kokį nors pomėgį. Vieni žvejoja, kiti ką nors kolekcionuoja, o aš jaučiu silpnybę motociklams, apie kuriuos išmanau geriau nei apie kosmetikos priemones (kvatoja). Argi tai blogai?! Tarp baikerių yra nemažai firmų direktorių, verslininkų – atsakingas pareigas užimančius žmonių, kurie skriedami keliu, bendraudami su bendraminčiais atsipalaiduoja nuo pašėlusio gyvenimo tempo ir įtampos. Taip atsikratyti streso daug geriau nei, tarkim, rūkyti, uostyti kvaišalus ar stresą skandinti alkoholyje, kaip tą daro daugelis tautiečių (šypsosi).“
Mokytoja – baikerė. Išties skamba keistokai, tačiau mokytoja patikina, kad jos baikeriškas įvaizdis labai padeda dirbant su vaikais. „Dėstau vyresnių klasių mokiniams. Galbūt jiems imponuoja tai, kad laisvalaikiu jų mokytoja tampa „metaline ledi“ (taip mane daugelis vadina). Puikiai sutariame, randame bendrą kalbą ir sugebu priversti išmokti tokį nelengvą dalyką kaip matematika. Per mano pamokas klasėje karaliauja tyla ir drausmė.“
Moterų baikerių nedaug
Paklausta, kiek jų klube yra moterų baikerių, ima skaičiuoti ant pirštų. „Išties nedaug. Tik penkios, o visoje Lietuvoje – gal apie dešimt. Tačiau vyrai baikeriai mūsų nediskriminuoja, priešingai, elgiasi labai pagarbiai. Renkamės į Lietuvos ir tarptautinius baikerių sąskrydžius. Visi lankomės vaikų globos namuose. Ne tik saldainių krepšiais nešini. Baikerių klubai užsiima labdaringa veikla, finansiškai remia vaikų globos namus. Smagu matyti laimingus besišypsančius vaikų veidus. Jie nors trumpam pasijunta kam nors reikalingi.“
Avarija neatvėsino aistros
Alos Danasienės nuo aistros motociklams neatgrasė net skaudi avarija, po kurios moteris turėjo iš naujo mokytis vaikščioti. Nors gydytojai nieko gero neprognozavo, moteris įveikė negalią ir, visų nuostabai, nors niekas tuo netikėjo, vėl apžergė plieninį žirgą. „Gulėdama ligoninėje ir žiūrėdama į praskriejantį motociklą, tik varvindavau seilę. Neliko jokios baimės, priešingai, apnikdavo dar didesnis užsispyrimas pakilti ir vėl pajusti tą malonumą. Tai galėčiau palyginti su azartiniais žaidimais, kurie užvaldo tavo kūną ir protą. Tiesa, savo „Harley Davidson“ po avarijos turėjau gerokai renovuoti. Įsigyti naujo nenorėjau, nes jis man pernelyg brangus, žadinantis daug prisiminimų. Talentingi meistrai iš Latvijos perdarė jį į triratį, nes dėl patirtų traumų negaliu vairuoti įprasto motociklo. Dabar mano plieninis žirgas ne toks eiklus kaip anksčiau. Su šiuo nepaišdykausi, ties posūkiu nepaguldysi. Bet niekis, pripratau. Svarbiausia – solidarumas ir mandagumas kelyje. Būna, kuris nors tyčia užkiša artėjant prie šviesoforo ar posūkio. Tada pagalvoju: „Na, kur tu nulėksi, ar Anapilin skubi?!“ Žinau gyvenimo kainą. Dusyk teko išgyventi tikrą košmarą. Ne kartą esu buvusi per plauką nuo mirties, du kartus regėjau šviesą tunelio gale. Akistata su mirtimi priverčia kitaip žiūrėti į gyvenimą, jį branginti. Tapau ramesnė, atlaidesnė, išmokau nekreipti dėmesio į smulkmenas. Jos nubyra nuo manęs tarsi smėlis tarp pirštų. Na, rėkia koks nors akiplėša, kad ne vietoje sustojau prie parduotuvės, nusišypsau, atsiprašau. Ir tas žmogelis staiga atvėsta, atsako šypsena. Gyvenimas iškart tampa gražesnis.“
Likimas dovanojo naują gyvenimą
Laimė, nė viena iš dukrų (Neringa jau suaugusi, gyvena atskirai, o Kostei dar tik sukaks septyniolika) neužsikrėtė baikerių liga, jų nedomina motociklai. Ir pažįstamiems sakau, kad vaistų nuo šios ligos nėra, nepirkite vaikams mopedų. Jaunystėje laksčiau it vijurkas, žavėjausi motokrosu. Būdavau išmarginta mėlynių, nubrozdintais keliais, bet laiminga. O dabar suprantu, kaip tai rizikinga, juk jaunystėje savisaugos instinktas ne toks stiprus. O kelyje visada nesaugu. Gali nukentėti ne dėl savo kaltės, o dėl neatsakingų kitų vairuotojų.“
Moterį dar ir dabar šiurpuliukai nupurto prisiminus tą lemtingąjį 2005-ųjų rudenį. „Važiavome su jaunesniąja dukra nieko blogo neįtardamos. Nežinau, kokiu greičiu turėjo atlėkti automobilis, kad jo nė nepastebėjau. Jaunas vaikinukas, sėdėjęs prie BMW vairo, nesuvaldęs automobilio rėžėsi tiesiai į mus. Tiksliau, nuskynė kaip žolę. Atsimenu, kai atsimerkiau po smūgio, apakino saulės šviesa, viskas aplinkui nusidažė balta spalva. Tik paskui pajutau beprotišką skausmą. Vėliau sužinojau, kad lūžo ranka, dubens kaulai, koja perkirsta į dvi dalis. Akimis ieškojau dukters. Šalia išvydau suknežintą motociklą, pavasarį ką tik pirktą išsvajotąjį „Harley Davidson“. Kai greitosios pagalbos gydytojai mane kėlė ant neštuvų, apšaukiau, kodėl pirmiau negabena į ligoninę dukters. Tačiau šie nuramino, kad kitas greitosios ekipažas jau čia pat. Laimė, abi likome gyvos. Tada supratau, kad man likimas dovanojo naują gyvenimą. O gal tai buvo tarsi perspėjimas. Gal, anot parapsichologų, mes turime atpirkti karmines savo giminės ir prosenelių nuodėmes. Gal tai ir tiesa, nes gyvenime patyriau daug skausmo ir kančios, nors niekam nesu padariusi nieko blogo. Tiesa, dėl visa pikta, įkalbėta draugų ir šeimos, savo „Harley Davidson“, kurio numeris buvo trys šešetai, visų laikomas šėtono skaičiumi, pakeičiau į tris septynetukus. Sako, laimingas skaičius. Pamaniau, gal neverta erzinti aukštesniųjų jėgų (nusišypso).“
Kartais jaučiasi vieniša
Nepaisydama likimo siunčiamų išbandymų, Ala sugebėjo neprarasti gyvenimo džiaugsmo, rado stiprybės įrodyti esanti stipresnė už nesėkmes, patirtą dvasinį ir fizinį skausmą. Prieš penkiolika metų tragiškai žuvo moters vyras. „Likau viena su dviem vaikais. Verkiau, kol ašarų neliko. O paskui supratau, kad neturiu teisės palūžti. Sukausi kaip išmanydama, dirbau keliuose darbuose. Guldavau antrą nakties, keldavau anksti. Reikėjo gyventi, nors šalia nebuvo žmogaus, kurį mylėjau labiau už gyvenimą. Paspirtis buvo vaikai, atsakomybė ir meilė dukroms. Nesijaučiu kokia nors didvyre. Ekstremaliomis aplinkybėmis, manau, viską iškęstų kiekvienas. Juk kito kelio nėra, prieš akis – tik gyvenimas. Nors turiu šimtus draugų, kurie man padėjo sunkią valandą, ypač po avarijos (baikeriai visada pasirengę pagelbėti nelaimėje atidūrusiam broliui ar sesei, nes taip vadiname vieni kitus), kartais jaučiuosi vieniša. Mano vyras buvo nuostabus žmogus, su kuriuo nugyvenau gražiausius penkiolika savo gyvenimo metų. Deja, tai idilei nebuvo lemta tęstis. Kadangi nesutinku tokio pat, tenkinuosi vienatve ir pilnatve, kurią patiriu skriedama keliu į niekur. Juk gyvenimas yra čia ir dabar“.
Ko gero, Šiauliuose nėra žmogaus, kuris nepažinotų gyvenimo džiaugsmu trykštančios moters, gatvėmis dažnai praskriejančios galingu „Harley Davidson“ motociklu. Odiniai drabužiai, šalmas, rankos, tvirtai įsikibusios vairo, kuris paklūsta nuo menkiausio krustelėjimo, – sunku patikėti, kad prie jo sėdi dviejų dukrų mama, matematikos mokytoja Ala Danasienė.
Vieni stebisi, kiti vadina moterimi su polėkiu, plieninių žirgų tramdytoja arba „metaline ledi“, nes jau daugiau kaip trisdešimt metų Ala neįsivaizduoja laisvalaikio be motociklo, baikerių sąskrydžių, labdaros akcijų, kurias rengia baikerių klubai.
Aistra visam gyvenimui
„Tai liga, kuria užsikrečiama visam gyvenimui. Ji nepagydoma. O tie, kurie tik nori pasipuikuoti, trumpam susižavi, nėra tikrieji baikeriai. Juos vadiname „popieriniais“, esančiais tik sąrašuose. Kad taptum tikru baikeriu, nepakanka vien galingo prabangaus motociklo ir specialios aprangos. Tai – didžiulis įsipareigojimas klubui, kuriam priklausai. Turi pareigingai dalyvauti organizuojamuose renginiuose, mokėti mėnesinį įnašą, jausti atsakomybę kelyje. Taip, mes mėgstame greitį, nes baikerių dvasia laisva, jiems reikia aštrių emocijų, adrenalino, tačiau greičiu nepiktnaudžiaujame. Viską darome su galva. Gal kai kam iš šalies skriejanti baikerių kolona atrodo tarsi chuliganų šutvė (juokiasi), tačiau toks įspūdis klaidingas. Baikeriai laikosi nerašytų taisyklių, disciplinos. Per susibūrimus neišgirsi, kad kas nors susimušė ir pan. Incidentai – retenybė. Kai esi apsivilkęs liemenę su klubo emblema, tai savaime įpareigoja neteršti jo gero vardo“, – pasakoja moteris, o akyse žybsi jaunatviškos ugnelės.
Laisvalaikis – ant motociklo
Baikerė neslepia, kad jai ši aistra nenumaldoma, geriausias laisvalaikio leidimo būdas. „O viskas prasidėjo nuo dviračio, kurio labai norėjau, bet tėvai nepirko, nes sakė, kad nesaugu. Dar vaikystėje jutau silpnybę dviratėms transporto priemonėms. Kiek laimės buvo, kai susitaupiau pinigų ir nusipirkau mopedą! O kai kartą, tada buvau gal aštuoniolikos, mane pasodino ant sportinio motociklo, supratau, kad daugiau nuo jo nenulipsiu (šypsosi). Pamenu, įjungė antrą pavarą ir stumtelėjo. Motociklas riaumojo it žvėris, o aš žinojau, tik kur yra greičio pedalas ir sankaba. Nespėjau paklausti apie stabdžius, tad adrenalino gavau su kaupu. Nuo tada ėmiau svajoti apie tikrą motociklą. Pirmasis buvo „Iž Planeta Sport“, o paskui ir „Harley Davidson“.
Vaikams atrodo „kieta“ mokytoja
Metalinių žirgų tramdytoja neslepia, kad kai kuriems kolegoms mokytojams jos pomėgis atrodo nerimtas. Tačiau nusijuokusi moteris patikina, kad kiekvienas savaip eina iš proto. „Gerai kai žmogus turi kokį nors pomėgį. Vieni žvejoja, kiti ką nors kolekcionuoja, o aš jaučiu silpnybę motociklams, apie kuriuos išmanau geriau nei apie kosmetikos priemones (kvatoja). Argi tai blogai?! Tarp baikerių yra nemažai firmų direktorių, verslininkų – atsakingas pareigas užimančius žmonių, kurie skriedami keliu, bendraudami su bendraminčiais atsipalaiduoja nuo pašėlusio gyvenimo tempo ir įtampos. Taip atsikratyti streso daug geriau nei, tarkim, rūkyti, uostyti kvaišalus ar stresą skandinti alkoholyje, kaip tą daro daugelis tautiečių (šypsosi).“
Mokytoja – baikerė. Išties skamba keistokai, tačiau mokytoja patikina, kad jos baikeriškas įvaizdis labai padeda dirbant su vaikais. „Dėstau vyresnių klasių mokiniams. Galbūt jiems imponuoja tai, kad laisvalaikiu jų mokytoja tampa „metaline ledi“ (taip mane daugelis vadina). Puikiai sutariame, randame bendrą kalbą ir sugebu priversti išmokti tokį nelengvą dalyką kaip matematika. Per mano pamokas klasėje karaliauja tyla ir drausmė.“
Moterų baikerių nedaug
Paklausta, kiek jų klube yra moterų baikerių, ima skaičiuoti ant pirštų. „Išties nedaug. Tik penkios, o visoje Lietuvoje – gal apie dešimt. Tačiau vyrai baikeriai mūsų nediskriminuoja, priešingai, elgiasi labai pagarbiai. Renkamės į Lietuvos ir tarptautinius baikerių sąskrydžius. Visi lankomės vaikų globos namuose. Ne tik saldainių krepšiais nešini. Baikerių klubai užsiima labdaringa veikla, finansiškai remia vaikų globos namus. Smagu matyti laimingus besišypsančius vaikų veidus. Jie nors trumpam pasijunta kam nors reikalingi.“
Avarija neatvėsino aistros
Alos Danasienės nuo aistros motociklams neatgrasė net skaudi avarija, po kurios moteris turėjo iš naujo mokytis vaikščioti. Nors gydytojai nieko gero neprognozavo, moteris įveikė negalią ir, visų nuostabai, nors niekas tuo netikėjo, vėl apžergė plieninį žirgą. „Gulėdama ligoninėje ir žiūrėdama į praskriejantį motociklą, tik varvindavau seilę. Neliko jokios baimės, priešingai, apnikdavo dar didesnis užsispyrimas pakilti ir vėl pajusti tą malonumą. Tai galėčiau palyginti su azartiniais žaidimais, kurie užvaldo tavo kūną ir protą. Tiesa, savo „Harley Davidson“ po avarijos turėjau gerokai renovuoti. Įsigyti naujo nenorėjau, nes jis man pernelyg brangus, žadinantis daug prisiminimų. Talentingi meistrai iš Latvijos perdarė jį į triratį, nes dėl patirtų traumų negaliu vairuoti įprasto motociklo. Dabar mano plieninis žirgas ne toks eiklus kaip anksčiau. Su šiuo nepaišdykausi, ties posūkiu nepaguldysi. Bet niekis, pripratau. Svarbiausia – solidarumas ir mandagumas kelyje. Būna, kuris nors tyčia užkiša artėjant prie šviesoforo ar posūkio. Tada pagalvoju: „Na, kur tu nulėksi, ar Anapilin skubi?!“ Žinau gyvenimo kainą. Dusyk teko išgyventi tikrą košmarą. Ne kartą esu buvusi per plauką nuo mirties, du kartus regėjau šviesą tunelio gale. Akistata su mirtimi priverčia kitaip žiūrėti į gyvenimą, jį branginti. Tapau ramesnė, atlaidesnė, išmokau nekreipti dėmesio į smulkmenas. Jos nubyra nuo manęs tarsi smėlis tarp pirštų. Na, rėkia koks nors akiplėša, kad ne vietoje sustojau prie parduotuvės, nusišypsau, atsiprašau. Ir tas žmogelis staiga atvėsta, atsako šypsena. Gyvenimas iškart tampa gražesnis.“
Likimas dovanojo naują gyvenimą
Laimė, nė viena iš dukrų (Neringa jau suaugusi, gyvena atskirai, o Kostei dar tik sukaks septyniolika) neužsikrėtė baikerių liga, jų nedomina motociklai. Ir pažįstamiems sakau, kad vaistų nuo šios ligos nėra, nepirkite vaikams mopedų. Jaunystėje laksčiau it vijurkas, žavėjausi motokrosu. Būdavau išmarginta mėlynių, nubrozdintais keliais, bet laiminga. O dabar suprantu, kaip tai rizikinga, juk jaunystėje savisaugos instinktas ne toks stiprus. O kelyje visada nesaugu. Gali nukentėti ne dėl savo kaltės, o dėl neatsakingų kitų vairuotojų.“
Moterį dar ir dabar šiurpuliukai nupurto prisiminus tą lemtingąjį 2005-ųjų rudenį. „Važiavome su jaunesniąja dukra nieko blogo neįtardamos. Nežinau, kokiu greičiu turėjo atlėkti automobilis, kad jo nė nepastebėjau. Jaunas vaikinukas, sėdėjęs prie BMW vairo, nesuvaldęs automobilio rėžėsi tiesiai į mus. Tiksliau, nuskynė kaip žolę. Atsimenu, kai atsimerkiau po smūgio, apakino saulės šviesa, viskas aplinkui nusidažė balta spalva. Tik paskui pajutau beprotišką skausmą. Vėliau sužinojau, kad lūžo ranka, dubens kaulai, koja perkirsta į dvi dalis. Akimis ieškojau dukters. Šalia išvydau suknežintą motociklą, pavasarį ką tik pirktą išsvajotąjį „Harley Davidson“. Kai greitosios pagalbos gydytojai mane kėlė ant neštuvų, apšaukiau, kodėl pirmiau negabena į ligoninę dukters. Tačiau šie nuramino, kad kitas greitosios ekipažas jau čia pat. Laimė, abi likome gyvos. Tada supratau, kad man likimas dovanojo naują gyvenimą. O gal tai buvo tarsi perspėjimas. Gal, anot parapsichologų, mes turime atpirkti karmines savo giminės ir prosenelių nuodėmes. Gal tai ir tiesa, nes gyvenime patyriau daug skausmo ir kančios, nors niekam nesu padariusi nieko blogo. Tiesa, dėl visa pikta, įkalbėta draugų ir šeimos, savo „Harley Davidson“, kurio numeris buvo trys šešetai, visų laikomas šėtono skaičiumi, pakeičiau į tris septynetukus. Sako, laimingas skaičius. Pamaniau, gal neverta erzinti aukštesniųjų jėgų (nusišypso).“
Kartais jaučiasi vieniša
Nepaisydama likimo siunčiamų išbandymų, Ala sugebėjo neprarasti gyvenimo džiaugsmo, rado stiprybės įrodyti esanti stipresnė už nesėkmes, patirtą dvasinį ir fizinį skausmą. Prieš penkiolika metų tragiškai žuvo moters vyras. „Likau viena su dviem vaikais. Verkiau, kol ašarų neliko. O paskui supratau, kad neturiu teisės palūžti. Sukausi kaip išmanydama, dirbau keliuose darbuose. Guldavau antrą nakties, keldavau anksti. Reikėjo gyventi, nors šalia nebuvo žmogaus, kurį mylėjau labiau už gyvenimą. Paspirtis buvo vaikai, atsakomybė ir meilė dukroms. Nesijaučiu kokia nors didvyre. Ekstremaliomis aplinkybėmis, manau, viską iškęstų kiekvienas. Juk kito kelio nėra, prieš akis – tik gyvenimas. Nors turiu šimtus draugų, kurie man padėjo sunkią valandą, ypač po avarijos (baikeriai visada pasirengę pagelbėti nelaimėje atidūrusiam broliui ar sesei, nes taip vadiname vieni kitus), kartais jaučiuosi vieniša. Mano vyras buvo nuostabus žmogus, su kuriuo nugyvenau gražiausius penkiolika savo gyvenimo metų. Deja, tai idilei nebuvo lemta tęstis. Kadangi nesutinku tokio pat, tenkinuosi vienatve ir pilnatve, kurią patiriu skriedama keliu į niekur. Juk gyvenimas yra čia ir dabar“.
