Saulius Štombergas: dabar esu tikras tėtis

„Šiandien gyvenu paprastai: namai, šeima“, – sako vienas geriausių šalies krepšininkų Saulius Štombergas (34). Lygiai prieš metus – pernai birželio 20-ąją – oficialiai paskelbęs, kad palieka profesionalųjį sportą, jis džiaugiasi galimybe daugiau laiko praleisti su žmona Simona (30), stebėti, kaip auga atžalos Saulė (8) ir Ignas (4 mėn.).

Kauno pakraštyje erdviame bute su šeima įsikūręs buvęs nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės kapitonas duris atveria avėdamas šlepetes. Toks – „naminis“ – jis jau metai, kai pasibaigus sutarčiai su Kazanės „Uniks“ iš kelių variantų pasirinko ne kurį nors Europos krepšinio klubą, o šeimą. „Jei jos neturėčiau ir niekas nerūpėtų, gyvenčiau vien krepšiniu ir gal žaisčiau iki keturiasdešimties – po salę bėgiočiau, kol sveikata leistų. Tačiau didelę mano gyvenimo dalį užima šeima. Noriu skirti dėmesio jai, – ramiai pasakoja Saulius. – Visą laiką krepšiniu negyvensi. Kada nors – dabar ar vėliau, po kokių trejų metų, karjera vis tiek baigsis. Geriau kuo anksčiau: per tuos trejus metus įprasiu gyventi kitaip.“

Tapo šeimos žmogumi

„Dabar esu pensijoje, – šmaikštauja sportininkas. Jam malonu su žmona Simona kartu auginti vaikus. – Norėjome, kad padidėtų šeima: vienos atžalos per mažai. Dievas mums davė sūnų.“ Stebėdamas, kaip Simona sūpuoja Igną, jis pasakoja, kad vaiką matydamas kasdien nepastebi, kaip auga, – vis dar atrodo mažutis. Kai gimė dukra, Saulius intensyviai sportavo ir namie būdavo retas svečias. „Visai kitaip, kai esame abu“, – pajuto ir Simona, Saulę daugiausia auginusi viena. „Dabar matau viską, ką buvau dėl sporto praradęs, – džiaugiasi krepšininkas. – Anksčiau šeimai skyriau mažiau dėmesio. Buvau jaunesnis, norėjau daug ką spėti nuveikti, rūpėjo karjera. Dabar viskas nusistovėję, ramiau. Galiu vaikams parodyti daugiau meilės, su jais pabūti. Tapau šeimos žmogumi. Esu tikras tėtis.“
Šiuo metu Sauliaus rytai ankstyvesni nei tada, kai intensyviai sportavo, popiečio miegui nelieka laiko. Pasakoja, kad malonu anksti pakirdus pasitikti saulę – tuomet diena ilgesnė. O per mokslo metus su paruoštais pusryčiais žadinti dukrą Saulę, vežti į mokyklą, po pamokų –į būrelius. „Toks tas šeimyninis gyvenimas“, – krepšininkas šypsosi patenkintas paprasta kasdiene rutina.

Būti sportininko žmona – sunku, bet įdomu

Štombergai susituokė prieš vienuolika metų. Dešimtmetį šeima turėjo derintis prie Sauliaus. Jo gyvenimas buvo nuolatinės išvykos, treniruotės, rungtynės, sporto režimas… Simonai reikėdavo taikytis prie vis kitokių gyvenimo ypatumų skirtinguose kraštuose. Kinija, Italija, Ispanija, Turkija, Rusija – šalys ir klubai, kuriuose vyras žaisdavo, kartais keisdavosi kasmet. Ne vienus metus Simona keliavo kartu su juo. Pastaraisiais metais, Saulei pradėjus lankyti mokyklą, į Kazanę jos vykdavo tik pasisvečiuoti. „Kaune sulaikydavo tai mano studijos, tai dukros mokykla – ir apie save pagalvodavau“, – krepšininko žmona pasakoja bandžiusi derinti visų šeimos narių interesus. – Taip gyventi nebuvo lengva, bet įdomu.“ Metus, kai šeimą skirdavo didžiuliai atstumai, Sauliui ir Simonai primena telefoninių pokalbių sąskaitos ir daugybė lėktuvų skrydžių.
Nejaugi niekada nebuvo minčių kurioje nors malonaus klimato šalyje įleisti šaknis? Abiem labiausiai patiko Ispanija, bet ten likti nenorėjo – kada nors namą jie statys Lietuvoje. „Jei ten būtume ilgai gyvenę, su ta šalimi mus sietų kokie nors reikalai, galbūt būtume svarstę galimybę kurtis, – sako Saulius. – Tačiau geriau į užsienį važiuoti pakeliauti, pailsėti. Mus traukia kuo daugiau pamatyti, ką nors ekstremalaus patirti. Prisirišti prie vienos šalies nesinori.“

Tenka mokytis gyventi su šeima

Ar pasitraukęs iš didžiojo sporto Saulius pasikeitė? Simona sako, kad dabar vyrui mažiau skauda kojas, jis mažiau pavargęs. Tačiau būti psichologe ir jį kaip nors ypatingai remti nereikėjo. „Iš pradžių lyg ir atkalbinėjau baigti karjerą: sakiau, kad namuose greitai atsibos, – pasakoja krepšininko žmona. – Žiūriu, kad vis dar nenori žaisti. Matyt, buvo griežtai apsisprendęs keisti gyvenimą.“
Saulius sako, jog išeiti iš didžiojo sporto nebuvo baisu ar psichologiškai sunku. „Grįžau į savo šeimą, ne į kitą, – juokiasi. – Galbūt sudėtingiau, jei būni priverstas taip pasielgti gavęs traumą. Aš dar galėjau žaisti. Tačiau su Kazane pasirašydamas dvejų metų sutartį buvau nusiteikęs, kad ji paskutinė, buvau pasirengęs pradėti naują gyvenimo etapą.“ Jam reikėjo ne išmokti gyventi be krepšinio, o iš naujo mokytis būti kartu su namiškiais. „Įpranti gyventi vienas, dėlioti daiktus. Šeimoje reikia derinti įpročius, taisykles. Teko gludintis iš naujo“, – neslepia Saulius.

Visada norisi laimėti

Per metus Saulius, įsitraukęs į kitą gyvenimo ritmą, pradėjo savęs ieškoti kitur – kol kas krepšinio jam netrūksta. Juolab kad visiškai iš jo nepasitraukė: praėjusį sezoną žaidė Lietuvoje pagal stiprumą antrojoje, nacionalinėje krepšinio lygoje rungtyniaujančioje Palangos „Naglio-Adakrio“ komandoje. Su ja tapo šios lygos vicečempionu ir dar vienu laimėjimu papildė savo, kaip sportininko, biografiją. „Nuo sporto niekur nepabėgsi. Tai įaugę į kraują, norisi judėti. Taip atsitiko, kad teko geromis sąlygomis žaisti Palangoje: galėdavau važiuoti tik į rungtynes, – pasakoja, kodėl sutiko atstovauti šiam klubui. – Girdžiu, kodėl nežaidžiu „Žalgiryje“, neinu į „Lietuvos rytą“. Tačiau tada vėl būtų profesionalusis sportas ir vėl visą dėmesį turėčiau skirti jam.“ Saulius prisipažįsta, kad rungtyniauti Palangos komandoje buvo smagu. Matė, kad jo žaidimas traukė, domino krepšinio aistruolius. „Malonu, kai jauti, kad kažkam esi naudingas“, – patyrė sportininkas.
Saulius prisipažįsta: išbėgus į aikštelę nebesvarbu, kurioje lygoje ir su kuria komanda kovoji. Jei žaidi, nori ir gerų rezultatų pasiekti. „Ritmas įtraukia, norisi laimėti. Paskutines čempionato dienas viskas skaudėjo kaip senais gerais laikais. Pajutau, kad trūksta fizinio krūvio“, – juokiasi sportininkas. Dabar jis fizinę formą palaiko žaisdamas tenisą ir mankštindamasis su svarmenimis. Pradėjęs gyventi ramiau, nepiktnaudžiauja maistu, todėl nepajuto, kad būtų prisidėję kilogramų. „Sportuodamas įpratau sveikai maitintis, save prižiūrėti. Atsirenku maistą, todėl svoris rūpesčių nekelia“, – aiškina, kad geros savijautos receptas visai paprastas. Aptingti neleidžia sporto treniruotės. Pajutęs, jog valdyti teniso raketę nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, įgūdžius jis tobulina su treneriu. „Dar daug valandų reikia praleisti kortuose, kad galėčiau normaliai žaisti“, – save vertina kritiškai. Juokiasi, kad teniso treniruotes lankanti dukra ateityje taps geresne tenisininke nei jis.

Rinktinėje buvau vienintelis plikis

Nors po intensyvaus gyvenimo metų taip malonu mėgautis uždaru gyvenimu su šeima, amžinai tai trukti negalės. Galbūt turi minčių ateityje išbandyti jėgas kaip treneris? Saulius žino, kad kritikuoti komandų strategų darbą nesunku, bet kaip jaustųsi jų vietoje pats – neįsivaizduoja. Svarsto, kad reikėtų pradėti nuo trenerio padėjėjo, įgyti patirties. „Ilgai buvau krepšinio pasaulyje, turiu patirties, mačiau įvairių trenerių ir jų darbo metodų. Žinių turiu. Jei būtų galimybių, tikrai bandyčiau treniruoti“, – neslepia sportininkas.
Saulius mano: esi žinomas tol, kol žaidi. Anot jo, palikus aikštelę pavardė greitai pamirštama – ateina kitų krepšininkų. „Jau beveik dešimt metų, kai su „Žalgiriu“ laimėjome Eurolygą, o atrodo, kad tai buvo visai neseniai... Iš tiesų dešimtmetis – didelis laiko tarpas. Nuvažiavau į mokyklą susitikti su vaikais, jų klausiu, gal atsimena, kaip mes laimėjome. Apsidairiau, aplinkui – dvylikamečiai trylikamečiai: iš kur jie gali prisiminti. Tai buvo įdomiau mokytojams“, – juokdamasis pasakoja savo potyrius. Svarsto, kad jį krepšinio aistruoliai galbūt labiausiai atsimena iš šalies krepšinio rinktinės, su kuria 2003 metais tapo Europos čempionu. „Vienintelis plikis buvau“, – juokiasi buvęs rinkinės kapitonas.

Kol kas rungtynes stebi tik per televiziją

Štombergų svetainėje matyti kelios pergales liudijančios taurės, virtuvėje kabo nuotraukos, kuriose – linksmos akimirkos iš krepšininkų laisvalaikio. „Medaliai neaišku, kur sudėti, – juokiasi sportininkas. – Su vienais žaidžia Saulė, keli guli banko seifuose. Visko į vieną vietą dar nesurinkau. Trofėjams reikia daugiau erdvės. Gal jos atsiras, kai turėsime namą…“ Ar palaiko ryšius su buvusiais kolegomis, su kuriais kartu dėl šių apdovanojimų kadaise kovojo?
Saulius sako, kad krepšininkus, su kuriais anksčiau kartu rungtyniavo, greičiau pavadintų pažįstamais nei draugais. „Žalgirio“ laikais labai draugaudavome su Dainiumi Adomaičiu, bet pradėję važinėti žaisti į užsienį susitinkame ir susiskambiname vis rečiau. Kai karjerą baigs ir jis, gal susitiksime dažniau, – tikisi Saulius. – Palaikau ryšius su Eurelijumi Žukausku: vasarą susitinkame Klaipėdoje, šiemet, nors gana retai, susimatydavome Kaune, nes jis čia žaidė.“
Sportininkas prisipažįsta, kad praėjusį sezoną, nors sėsliai gyveno Kaune, nė karto nebuvo nuėjęs į halę stebėti „Žalgirio“ rungtynių. „Su kaimynais susirenkame prie televizoriaus ir sergame namuose, – pasakoja. – Kol kas netraukia būti tarp žmonių. Kažkaip nejauku. Viena – kai žaidi, visai kas kita – kai reikia sėdėti tribūnose.“
Penkiolika metų atidavęs krepšiniui, aišku, rungtynes jis žiūri kitaip nei paprastas aistruolis. Saulius pasakoja palaikantis komandas, kurioms anksčiau priklausė. Domisi, kaip sekasi tolesnė karjera buvusiems komandos draugams iš Kazanės „Uniks“. „Ten palikau dalį savęs; man rūpi, kaip komandai sekasi, – pasakoja. – Rungtynes žiūriu per Rusijos televizijos kanalus, internete. Turiu ką palaikyti.“
Simona, krepšiniu pradėjusi domėtis sutikusi Saulių, juokiasi, kad vyrui pasitraukus iš didžiojo sporto apie šį žaidimą nieko nebežinanti. „Neįdomu. Viską žinodavau ir apie krepšinį, ir apie komandas. Jei dabar lieptų išvardyti, kas rungtyniauja „Žalgiryje“, tik Eurelijų Žukauską paminėčiau. Atitrūkau“, – prisipažįsta krepšininko žmona.

Laimėjimus primena senos laikraščių iškarpos

Europos čempionas ir vicečempionas, Eurolygos čempionas ir vicečempionas, dusyk olimpinių žaidynių bronzos laimėtojas, keturissyk Lietuvos krepšinio lygos čempionas, Europos visų žvaigždžių rungtynių dalyvis, Turkijos lygos ir taurės laimėtojas, Rusijos vicečempionas… Šio sportininko biografija ilga ir įspūdinga. „Niekada nemaniau, kad tiek pasieksime, būsime čempionai, laimėsime Eurolygas. Tokių svajonių nebuvo, – prisimena karjeros pradžią. – Kai atėjau į „Žalgirį“, buvome jauni, pilni ambicijų ir noro ką nors pasiekti. Tuomet ne tokie svarbūs buvo ir pinigai. Žaidėme ir ėjome iki galo. Kokių savybių reikėjo Klaipėdoje gimusiam sportininkui, kad taptų aukšto lygio žaidėju? Pasak Sauliaus, sėkminga krepšininko karjera susideda iš daugelio komponentų. „Pradžioje reikalingas noras, užsispyrimas, tikslo siekimas. Reikia įdėti daug darbo, kol patenki į gerą komandą ir joje įsitvirtini. Labai svarbu pasirinkti tinkamą klubą, – patyrė sportininkas. – Krepšininko sėkmė priklauso ir nuo trenerio, ar pamatys gerų jo savybių, kiek leis žaisti. Ir visada reikalinga sėkmė.“
Baigusiam profesionalo karjerą Sauliui uošvis dovanojo per tuos metus apie jį surinktą informaciją. Sūnaus laimėjimus liudijantį archyvą turi sukaupęs ir krepšininko tėvas. „Buvo įdomu perversti senas laikraščių iškarpas. Jose atsispindi mano karjera. Kada laimėjome, per kurias rungtynes kiek surinkau taškų – nebe visą statistiką atsimenu. Smagu tai prisiminti, – neslepia krepšininkas. – Su žmona žiūrėdami senas nuotraukas pasijuokėme: atrodo, esu toks pat, o iš tiesų – kaip pasikeitęs! Kokios buvo mano garbanos! Juokiuosi, kad jas atidaviau dukrai.“