Gėlėmis išsiuvinėta senų aliuminio dangčių kolekcija įgauna pavadinimą „Gyvenimas yra gražus", vynuogių kekėmis dekoruotos metalo lėkštelės ir saldaininės virsta „Išblukusiu rokoko", o automobiliai ir sumaitotos jų dalys atkeliauja iš „Rožėm kloto kelio"... Tokio meno kūrėja - tekstilininkė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė (31).
„Archajinė siuvinėjimo kryžiuku technika mūsų dienomis dažnam asocijuojasi su ne itin skoningais, šabloniškais, „miesčioniškais" siuvinėjimais. Pasirinkdama ją ir gana „saldžius", kičinius populiariosios kultūros elementus bei versdama juos estetizuotais tekstilės objektais, suabejoju tradicine meno hierarchija tarp to, ką įprasta vadinti „aukštuoju, elitiniu" ir mažiau vertingu menu, - tokiais žodžiais menininkė savo darbus pristato internete. Ir priduria. - Paprastas eilinio žmogaus grožio supratimas taip pat gali būti vertybė vien dėl to, kad jis - gyvenimiškas ir nuoširdus." Iš tiesų retam nepatiks rožėmis dekoruotos automobilio durelės ar namų interjerą puošiantis surūdijęs, bet tarsi gėlėmis kvepiantis laistytuvas.
Išmėginusi galybę medžiagų - nuo veltinio iki plunksnų - dabar menininkė apsistojo prie metalo. „Galima rasti daugybę priežasčių, pavyzdžiui, kad mano tėvas - dailininkas, kuriantis metalo plastiką, Vilniaus dailės akademijos Telšių dailės fakulteto docentas - man yra didelis autoritetas. Gal čia šaknys? - šypsosi moteris. - Įvairią tekstilę esu bandžiusi ir visada ji man atrodė savotiškai nestabili: kad ir kaip padarytas, kabinamas ant sienos darbas netekdavo formos, susibanguodavo. Niekaip negalėdavau nuspėti galutinio rezultato. Tuo tarpu metalas - medžiaga, kuri vėliau formos nepakeičia. Be to, mane žavi minkšto siūlo ir aštraus, kieto elemento kontrastas."
Su metalu dirbančio menininko ir tekstile bei dailyraščiu susidomėjusios dailininkės šeimoje užaugusi Severija neslepia, kad nuo vaikystės buvo skatinama rinktis panašią profesiją. Kaip būdinga paaugliams, ji protestavo, net dailės mokyklą buvo metusi. Kadangi buvo paklusnus vaikas, vis dėlto pamėgino sekti tėvų pėdomis. Pasirinkusi, kaip tuomet jai atrodė, daugiau kūrybinės laisvės teikiančią tekstilininkės specialybę, baigė ne tik bakalauro studijas, bet ir magistrantūrą bei aspirantūrą. Dabar dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir vadovauja tekstilės galerijai - dirbtuvei „Artifex".
Pirmojo jos išsiuvinėto kieto daikto istorija taip pat glaudžiai susijusi su tėčiu. „Jis savo darbams naudojo didžiulius metalo katilus, jų fragmentus pritaikė skulptūroms, o dangčiai atliko, - prisimena moteris. - Kažkam juokaudama sakiau, kad tas mano menas - iš taupumo: negi išmesi dangčius? Sugalvojau, kaip juos panaudoti."
Atrodo, kokį nori daiktą galėtum išsiuvinėti, tačiau Severija pristabdo lakią vaizduotę: „Daiktai, kuriuos pasirenku, nėra bet kokie. Kitokie išeitų paprasti rankdarbiai. O man pirmiausia reikia idėjos. Ir dangčiai, ir kibirai, ir mašinos pasirinktos tikslingai. Kiekvienas mano naudojamas daiktas turi istoriją, laiko paliktų ženklų - rūdžių, dėmių, įbrėžimų. Dažnai jie ir padiktuoja siužetą. Siuvinėti dangčius įkvėpė sovietiniais laikais labai populiarūs gėlytėmis, grybukais, braškėmis išpiešti puodai. Ant jų atsiradusios tos mano našlaitės ir ramunės tapo bandymu su nostalgija pažvelgti į praeitį. Šiuolaikinėje virtuvėje juk dominuoja skandinaviškas, šaltas stilius, metaliniai puodai. Tokioje gali pasijusti svetimas, todėl man norėjosi įnešti mielų šiltų prisiminimų."
Siuvinėtų automobilių projektą Severija pavadino romantiškai: „Rožėm klotas kelias". Seniau puošusi automobilių dalis, šiemet spalvingus rožių raštus menininkė perkėlė ir ant važiuojančių mašinų. „Jaunam žmogui - jūra iki kelių. Jam atrodo, kad gyvenimas rožėmis klotas. Bet dažnai tos gyvenimo rožės virsta kapinių puošmena. Todėl mano siuvinėti automobiliai ir jų dalys - aliuzija į žuvusiems greičio mėgėjams atminti pakelėse dedamus vainikus. Net išsiuvinėtą mašiną buvau parinkusi atitinkamą - juodą golfą tamsintais stiklais. Kita vertus, gali į tas gėles žvelgti ir kaip į autorinį „tiuningo" variantą", - pasakoja Severija. Tiesa, jos pačios automobilis tokių puošmenų neturi, nes, kaip teisinasi savininkė, yra senas ir skirtas vežioti visoms toms geležims. Užtat namuose kaip interjero puošmena kabo vienas pirmųjų darbų - siuvinėtas puodo dangtis. Visi kiti kūriniai pristatyti galerijoje arba keliauja po pasaulį iš parodos į parodą. Vieni - grįžta, kiti - lieka pas tokio meno mėgėjus. „Dėl šiuolaikinio meno - sunku: jeigu daiktas nepritaikomas buityje, nekomercinis, lietuviai neskuba juo puošti namų. Eilių prie meno šiais laikais neišvysi, - šypteli moteris. - Be to, postmodernusis pats pripažįsta, kad viskas jau išrasta ir padaryta. Dabar tik galima kaitalioti tekstus ir kontekstus. Juk mano darbuose taip pat nėra nieko naujo: siuvinėjimas kryželiu - archajinė tekstilės technika, automobiliai - irgi ne šių dienų išradimas. Bet dviejų skirtingų dalykų sampyna ir yra naujovė."
Menininkė neslepia, kad sunkiausia jos kūrybą pakęsti vyrui istorikui Tomui Kriaunevičiui ir šešiamečiam sūnui Kasčiui. Jiems teko priprasti, kad Severija senus surūdijusius rakandus laiko namų balkone, o, pagavus įkvėpimui, automobilių dalimis ir grąžtais nukloja visą virtuvę. „Anksčiau ieškodavau, kas išgręžtų skylutes, atrodė, kad grąžto nenulaikysiu rankose, kad tai - vyriškas darbas. Bet kartą pabandžiusi pamačiau, kad tomis skylutėmis galima žaisti, ir dabar niekam jo nepatikiu. Sakiau, net nebesiuvinėsiu - juk, kaitaliojant skirtingų dydžių skylutes, savaime išeina labai gražus piešinys, su šešėliais, faktūra."
Pažįstami ragina Severiją patentuoti savo metodą, nes netrukus ir kiti pradės jį taikyti. „Bet ką aš patentuočiau? Archajinį siuvinėjimą kryželiu ar skylių gręžimą? Va ir paaiškėja postmodernizmo paslaptis: supinti tradicinius metodus ir padaryti ką nors nauja, keista, netikėta", - šypsosi kūrėja. Ji ne kartą girdėjusi komentarų, kaip rimta menininkė, tokius mokslus baigusi, gali imtis nerimtų darbų! Bet Severija atsako šypsena: „Taip, darau nesąmones - siuvinėju mašinas! Pasaulis griūva! Taikau į popkultūrą! Taip, piešiniai, kuriuos naudoju, yra popkultūros dalis, nes rožių schemas paėmiau iš populiarių rankdarbių žurnalų moterims. Šiek tiek ironijos, šiek tiek kičo... Taip konstatuoju, kad mūsų pasaulis tuo aptekęs. Tegu galvoja, kas ką nori, o aš įsitikinusi, kad menininkas irgi turi turėti autoironijos, nerimtumo ir nors retkarčiais daryti „nesąmones"."
