Kaip kalbėtis su žmogumi, kurį cituoja interneto erdvės: „Negaliu teigti, jog Šventąjį Raštą taip paprasta prilyginti žurnalams su nuogomis bobomis, bet tai, jog man iš esmės visuomet rūpėjo tik Dievas ir moteris, yra tiesa. Dvi temos, kuriomis viskas prasideda, iš kurių viskas atsiranda ir kuriomis viskas pasibaigia“? Kaip narsiai klausti to, apie kurį sakoma: jis gali sumalti tave į miltus. Jei panorės. Rašytojas, dramaturgas, Nacionalinės premijos laureatas, geriausios 2007 metų lietuviškos knygos autorius Sigitas PARULSKIS (43) nepanorėjo. Kad ir kaip keista, buvo atlaidus ir labai įdomus pašnekovas.
Lipdama laiptais į jūsų butą kaupiau drąsą. Sigitai, kodėl žmonės jūsų bijo, privengia, kartais nė nesiryžta užkalbinti?
Aš netyrinėju kodėl. Daug kas sako, kad bijo. Gal labai baisiai atrodau?
Na, gatvėje susitikusi nė už ką nepagalvotum, kad rašytojas...
O kaip rašytojas turėtų atrodyti?
Kiekvienas esame susikūręs savą rašytojo paveikslą. Dažniausiai tokį paslaptingą...
O aš tai jau – be paslapties?
Su! Sakau, gal žmonėms nepatinka ironija, jie vengia sarkazmo?
Žmonėms daug kas nepatinka, bet aš nesiaiškinu jų santykio su manimi – neįdomu. Ką turėčiau daryti? Stengtis pritapti prie įvaizdžio, kurį sukuriate, ar aiškinti, kad esu ne visai toks, kokį kiti įsivaizduoja? Spjoviau aš ant tų įvaizdžių!
Gal be reikalo? Šiuolaikiniame pasaulyje įvaizdis – svarbu. Žmonės kaip galėdami siekia apie save sukurti tam tikrą nuomonę, gražiai save pateikti...
Politikams, pramogų verslo žmonėms, populiariosios kultūros atstovams įvaizdis labai reikalingas, o aš nenoriu, kad dėl jo skaitytų mano knygas. Žinoma, jei įvaizdis padeda jas parduoti, esu nieko prieš, tačiau specialiai tuo neužsiimu. Knygos svarbiau nei įvaizdis.
Rašytojo profesijoje irgi ateina žvaigždžių laikas...
Žmonės pamiršo, kad pirmiausia žvaigždės atsirado danguje. Man tos rūpi, į jas gražiau žiūrėti.
Vis dėlto kiekvienas norime būti įvertintas. Ir laukiame tos žvaigždžių valandos...
Kas toji žvaigždžių valanda? Populiarumas, premijos?
Ir tai. Ir kai skaitytojai graibsto tavo knygas...
Nesiginčysiu, kad rašytojo profesija susijusi su pripažinimu. Jei tavęs niekas neskaito, tada rašymas – tik hobis. Aš iš jo duoną užsidirbu. Kontoroje tave skatina direktorius, skiria premiją, o mes susiduriame su daugybės žmonių vertinimais. Tik jau neklauskite, kas yra mano skaitytojai. Nė nežinau, ką jie galvoja apie mane.
Jums įdomu?
Kartais smalsu, bet nedegu noru sužinoti. Mano darbas – jokia misija, jokia religija, kurią norėčiau skleisti, kalti kitiems į galvą. Neturiu nieko bendra su ideologija, nes ji verčia žmones elgtis ne taip, kaip jie norėtų: netikėk kitom partijom, tik komunistų, neturėk kitų dievų, tik mane vieną... Žinoma, noriu būti skaitomas, nes rašyti sau pačiam nėra prasmės.
Anąkart nuskambėjo kaip pokštas: pamiršau, apie ką rašoma mano pjesėje...
Tikrai pamiršau, paskui skaičiau parėjęs... Tą akimirką, kai rašau, žinau viską, bet tai visiškai nereiškia, kad man, Sigitui Parulskiui, labai svarbu, apie ką rašau. Kur kas svarbiau profesionaliai sukurti konfliktus, charakterius, siužeto linijas, žmogaus būsenoms, išgyvenimams surasti žodinį pavidalą. Armija, kalėjimas, prostitucija, homoseksualizmas, Dievas – ne aplinkybės man svarbiausia, bet kaip tomis aplinkybėmis jaučiasi žmogus, kaip jis išgyvena, kaip prisitaiko, ką išgyvena. Štai kas man svarbu.
Vadinasi, rašant prireikia matematikos?
Kurdamas struktūrą turi paisyti taisyklių. Kartais specialiai jas laužai, bet struktūra privalo išlikti. Jei žodžius dėliosime bet kaip – nesusikalbėsime. Kūryba – tam tikra schema, sistema. Kaip ir kalba. Tik vienas dalykas schema, o kitas – jai įpūsti gyvybės. Gali išdrožti berniuką, bet jis ir liks medinis, jei nieko nenutiks...
O kas paprastai nutinka?
Talento reikia, įkvėpimo reikia... Amato galima išmokti, bet niekas neišmokys turėti idėjų, jausmų, aistros ar įdomią, originalią pasaulėjautą.
Kuo toliau, tuo mažiau šiuolaikinėje literatūroje lieka estetikos...
Tiesiog keičiasi požiūris į tai, kas gražu.
O nekintančios vertybės? Meilė? Švelnumas? Ištikimybė? Pasiaukojimas? Gal tai – prarastos sąvokos?
Ar gražu šiais laikais, jei moteris paduoda vyrui pirštines ir nuauna arba apauna batus? Prieš šimtą metų buvo gražu...
Gal ir dabar gražu, juk tai priklauso nuo požiūrio...
Ir meilė egzistuoja, ir garbė. Vagys sako: negalima vogti iš savų, negalima mušti gulinčio. Jiems gražu, o mums atrodo, kad banditai yra banditai. Jei laukinis iš meilės suvalgo mylimosios širdį, ar mums gražu? Jam – taip, nė neabejoju. Mums – košmaras, kai gyva žmona su mirusiu vyru sudeginama ant laužo. Jiems – nuostabus meilės aktas. Sąvokos nesensta, sensta jų turinys. Apsiseilėję paaugliai bučiuojasi, glamžosi, patvoryje daro vaikus, jiems tai – meilė. Mes sakome: reikia pirma darbą susirasti, baldus įsigyti, karjerą padaryti, tik tada šeimą kurti. Jie mus niekina, mes jiems pamokslaujame.
Na, mums prieš kokius dvidešimt metų lygiai taip pat atrodė...
Senėjimas – didžiausia mūsų bėda. Witoldas Gombrowiczius yra sakęs: „Tragedija – ne tai, kad mes senėjame, o tai, kad gyvenimo grožis mums darosi nebepasiekiamas.“
Štai kodėl metams bėgant nebemokame džiaugtis...
Skauda skrandžius, nugaras, sąnarius. Be to, daugelį dalykų jau būname patyrę, todėl jokio noro bristi į tą pačią upę. Juokingai atrodo diedukai, besiklijuojantys plaukus, dažantys ūsus ir norintys būti jauni.
Sigitai, kokį save prisimenate, kai mokėtės Rokiškio rajone, Obeliuose?
Neprisimenu jokio...
Tiesiog vaikinas, kuris rašė eiles...
Kažin kiek nerašiau, sau, į sąsiuvinį, nuo aštuntos ar septintos klasės.
Išsaugojote tą sąsiuvinį?
Prasti jauno žmogaus eilėraščiai. Negaliu pasigirti, kad buvau genijus, vunderkindas. Mokykloje labiau domėjausi sportu nei eilėraščiais. Mėtyti ietį buvo įdomiau.
Tai kodėl nusprendėte Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, o ne mėtyti ietį?
Tikrai keista! Atvažiavau į Vilnių, man labai patiko universitetas. Nuostabaus grožio Filologijos fakultetas, palyginti su Kauno kūno kultūros instituto rūmais, likau be žado. Kai pagalvojau, kad galėčiau čia mokytis, tarp tų sienų, su tais kvapais, bažnyčių vaizdais... Labai norėjau įstoti!
Na, vaikinams, tai nebuvo sunku padaryti.
Vos įstojau! Praslydau paskutinis. Po pirmo kurso paėmė į armiją, patekau į Rytų Vokietiją.
Pasisekė labiau nei kitiems!
O kas pasisekė? Aišku, buvo galimybė išvažiuoti kur nors šlykščiau. Į Kazachstaną, Tadžikistaną ar netgi Afganistaną.
Dveji kariuomenėje praleisti metai vyrams kažkodėl labai svarbūs...
Kariuomenė – iniciacijos ritualas, išbandymas. Sovietų Sąjungoje, kaip yra sakęs šviesaus atminimo Gintaras Beresnevičius, buvo du būdai patirti iniciaciją – armija ir kalėjimas. Rūstūs išbandymai.
Vėliau armijoje patirtų išgyvenimų atsirado jūsų kūryboje...
Nes šių įspūdžių neužfiksuoti būtų nuodėmė. Kasdien tokių dalykų gyvenime nevyksta – kai berniukai virsta vyrais.
Moterys to niekada nesupras... Mums visada juokinga: vos vyrai išgeria, pradeda kalbėti apie armiją.
Kai parašiau romaną, man praėjo... Sukrečia, kai iš Filologijos fakulteto patenki tarp desantininkų, kur elgiamasi pagal kalėjimo principus.
Jūsų kūryboje daug mirties...
Tikiuosi, pamažu jos bus mažiau. Bet, matot, gyvenime mirties irgi užtektinai.
Baimė praeina?
Atvirkščiai, ji didėja... Tai – ne iš baimės. Jaunas stipriai gerdavau, o geriančių žmonių pojūčiai hiperbolizuoti. Jaunas žmogus dažnai griebiasi primityvių priemonių, kad pabėgtų nuo to, kas jį kankina. O kankina labai paprastas dalykas – beprasmybė, būties absurdas, kitaip tariant – sumautas egzistencializmas.
Net nepadoru: juokingų, linksmų gyvenimo nuotykių dažniausiai nutinka, kai nesi visiškai blaiva galva...
Mūsų prisiminimai tėra svarbūs mums patiems. Nematau nieko bloga, jei naudoji save kaip medžiagą. Esu molis, plyta, tik man duotas instrumentas kažką iš viso to padaryti. Per susitikimus su skaitytojais patyriau: jie šimtu procentų tapatina autorių ir herojų. Tačiau literatūra nėra atpažinimo džiaugsmas – štai, supratau, jis aprašė savo hemorojų. Kas iš to?! Neregistruoju savo biografijos.
Įsivaizduoju, rašytojai kolekcionuoja mintis, frazes, kurias vėliau panaudoja savo kūriniuose...
Kiekvienas turime savo archyvą. Kai rašai, rausiesi jame arba prisimeni skaitytas knygas. Vaikštau į baseiną. Kartą duše pamačiau keistos formos pimpalą. Parašiau istoriją. Tik ji nėra asmeninė... Idėjų atsiranda keisčiausiose vietose, bet tai nereiškia, kad degu noru pasakoti, ką sapnavau arba ką galvoju.
Kiek rašinių keliauja į šiukšlių dėžę?
Aš neturiu šiukšlių dėžės.
Jūsų kompiuteris ją tikrai turi...
Paspaudžiu backspace. Labai gerai, niekas nemato rankraščių. Tai, ką ištrynei, buvo ne taip svarbu, kad liktų. Kol ieškau, netrinu. Neseniai baigiau romaną. Niekaip negalėjau sugalvoti jam pavadinimo. Esė rinkinio „Nuogi drabužiai“ – geras, trumpų istorijų pavadinimas „Sraigė su beisbolo lazda“ – irgi. Sunku sugalvoti vis geresnį ir geresnį. Dabar sustojau ties „Ilgai degantis“. Kol kas man atrodo sąmojinga. Matysim.
Kas svarbu kūryboje lyg ir išsiaiškinome, o kas jums svarbu gyvenime?
Nesakysiu. Viskas svarbu, kas neteikia skausmo. Norisi, kad neskaudėtų, norisi, kad nereikėtų kankintis, kai negali vaikams nupirkti, ko jie nori, arba sumokėti už mokslą.
Tikriausiai pamirštas jausmas – neturėti pinigų?
Niekur nedirbu jau velnias žino kiek laiko... Smagu patirti laisvę, bet ji turi kainą. Knygos nėra gerai mokamas darbas.
Kokį honorarą už knygą gauna Parulskis?
Už paskutinę knygą gavau septynis tūkstančius litų. Valdininkai tiek uždirba, manau, per mėnesį. Ir tai už geriausią 2007 metų knygą „Sraigė su beisbolo lazda“. Yra rašytojų, kurie ir tiek negauna...
Alkanas menininkas – geras menininkas...
Nevalgau, vis tiek svoris auga... Tiesa, alkis su geru menu neturi jokio ryšio, tai tik pasenę romantizuoti mitai. Aš nesiskundžiu, išgyvenu. Rašau pjeses komerciniam teatrui, esu šiek tiek vertęs.
Sigitai, jūs turite vaikų?
Du. Sūnui rudenį bus šešiolika, o dukrai žiemą – penkiolika.
Susikalbate su jais?
Minimaliai. Jie – kiti žmonės. Kažkada mes šiurpindavome tėvus leisdami AC/DC arba „Kiss“ , dabar jie turi savo dalykų. Paskui viskas išsilygina, vaikai užauga, patys turi savo vaikų. Kartais ir pačiam norisi pašėlioti, štai dėl to smagu būti menininku. Paleisti fluxus... Darau tai internete. Tada pajuntu, kad sąnariai darosi lankstesni. Rimtoji kultūra dažnai nuobodi. Ji tokia... Atsidūrusi nusenusių idealų gniaužtuose. Tie patys veidai, nebeturintys fantazijos, polėkio, avantiūros.
Esate „naminis“?
Mažai bendrauju, turiu mažai pažįstamų, draugų.
Kažkada, kai lankydavotės Rašytojų namų kavinėje „Suokalbis“, taip neatrodė...
Neatsimenu nieko labai įdomaus. Kas mus visus ten siejo?
Alus tikriausiai?
Kad aš degtinę gerdavau! Tikrai, nieko įdomaus iš tų laikų nelikę. Kai kas juos romantizuoja, bet tai – jaunystės ilgesys. Prisimenu tik baisų vargą: girtuokliavimai visada susiję su fizinėmis ir moralinėmis kančiomis. Kai stipriai geri, retai kitą dieną labai lengva. Ir visada darai kiaulystę kitam žmogui, jei ne vienas gyveni. Siaubingos kančios, o dar kai pagalvoji, kad taip kvailai švaistai Viešpaties tau skirtą brangų laiką...
Ir pinigus?
Pinigai niekada nebuvo svarbūs. Nebuvau bohemos liūtas, jais nesišvaisčiau. Tų dienų patirtis užgyventa, nieko su ja nepadarysi, išsižadėti negali. Bet nėra ko ilgėtis...
Kodėl pasikeitė jūsų įpročiai? Toliau gerti nebeužteko sveikatos?
Matyt, subrendau. Ir sveikata nebe ta. Be to, niekad nebuvau girtuoklis profesionalas, nes daug dirbau, norėjau rašyt. Gerdamas nieko negali parašyt.
Tų linksmybių laiku išsiskyrėte su žmona?
Išsiskyriau prieš dešimt metų. Panašu, tada viskas ir pasikeitė. Alkoholio vartojimo nevadinčiau linksmybėmis – tai tik anestezija. Galima geriantį žmogų laikyti silpnu, bailiu, vengiančiu atsakomybės, bet galima apsukti ir kitaip: jautrus žmogus taip ginasi nuo tikrovės, nuo pasaulio, kuris kiekvieną akimirką pilnas konfliktų, išbandymų, kuris visados provokuoja. Tikrovė yra džiunglės, ir ne kiekvienas gali pakelti šią kovą dėl išlikimo. Geria, vartoja kvaišalus, meldžiasi, žiūri TV, gieda tautines giesmes, ryja pyragaičius, kala pinigą ir taip toliau. Visa tai tas pats šlamštas – kaip kokiu nors būdu surasti prasmę tokiai beprasmybei kaip mūsų gyvenimas, kaip išvengti skausmo ir kančios.
Ar skyrybos sukrėtė, privertė keisti gyvenimą?
Nieko įdomaus negaliu apie jas pasakyti. Buvome kurso draugai, abu humanitarai, tad kiek įmanoma, padarėme tai civilizuotai. Jeigu vis dėlto reikėtų surasti kaltininką, pasakyčiau: taip, tai aš nepakėliau išbandymo šeima.
Tačiau, sako, skirtis nelengva...
Pamėginkit. Gamtos triukas su meile – trumpas. Puolame vieni kitiems į glėbį, bet labai greitai suprantame, kad gamta mus išdūrė. Jokios meilės juk nėra, tik dauginimosi instinktas, noras pratęsti giminę.
Dviem žmonėms sudėtinga laikytis vienam kito, jei tarp jų neatsiranda kažko daugiau. Didžiausia bėda – vaikai. Juos reikia užauginti šeimoje, kad psichologinis klimatas būtų normalus, o šeimos byra...
Kuo toliau, tuo, matyt, šeimos institucija bus silpnesnė...
Su šeima apskritai kažkas negerai, jei kas antra skiriasi. Gal tai nenatūralu, jei žmonės negali gyventi dviese? Na, gerai, vyrai kalti. Paliko, pametė... Tačiau su vaikais jų niekas nesieja. Ir tai – ne mano mintis. Vyrui apie vaikus pasako visuomenė: privalai jais rūpintis. O motina turi instinktyvų ryšį. Ji vaiką išnešiojo, jis iš jos lyg iš žemės išaugo. Vyras tik nuspaudė kodą, atidarė duris. Jie dažnai sutrinka: kas tas daiktas, kuris yra tavo vaikas. Esama tokių, kurie iš savo atžalos nori padaryti mažą savo kopiją – būsi advokatas, politikas, pasieksi, ko nepasiekiau aš. Kiti su saviškiais nenori turėti nieko bendra: gyvenk, kaip išmanai. Treti ieško draugystės, bičiulystės.
Antrą kartą taip ir nepasiryžote susituokti?
Kam? Daugintis mes nebeketiname. Ką reiškia santuoka? Mūsų pasitikėjimas vienas kitu yra svarbesnis už faktą ir popierius.
„Partneriai“ skamba nelabai gražiai...
Lietuvių kalboje trūksta žodžių. Žmona skamba įprastai. Draugė – kažkaip keistai... Ypač – tokiame amžiuje. Bet juokinga tuoktis dėl leksikos nepatogumų.
Ar jūsų draugė filologė?
Žurnalistė.
Tarnybinis romanas?
O tarnybinis, kai dirbama drauge? Nelabai...
Gal ji interviu ėmė?
Neprisimenu. Reikės paklausti.
Lipdama laiptais į jūsų butą kaupiau drąsą. Sigitai, kodėl žmonės jūsų bijo, privengia, kartais nė nesiryžta užkalbinti?
Aš netyrinėju kodėl. Daug kas sako, kad bijo. Gal labai baisiai atrodau?
Na, gatvėje susitikusi nė už ką nepagalvotum, kad rašytojas...
O kaip rašytojas turėtų atrodyti?
Kiekvienas esame susikūręs savą rašytojo paveikslą. Dažniausiai tokį paslaptingą...
O aš tai jau – be paslapties?
Su! Sakau, gal žmonėms nepatinka ironija, jie vengia sarkazmo?
Žmonėms daug kas nepatinka, bet aš nesiaiškinu jų santykio su manimi – neįdomu. Ką turėčiau daryti? Stengtis pritapti prie įvaizdžio, kurį sukuriate, ar aiškinti, kad esu ne visai toks, kokį kiti įsivaizduoja? Spjoviau aš ant tų įvaizdžių!
Gal be reikalo? Šiuolaikiniame pasaulyje įvaizdis – svarbu. Žmonės kaip galėdami siekia apie save sukurti tam tikrą nuomonę, gražiai save pateikti...
Politikams, pramogų verslo žmonėms, populiariosios kultūros atstovams įvaizdis labai reikalingas, o aš nenoriu, kad dėl jo skaitytų mano knygas. Žinoma, jei įvaizdis padeda jas parduoti, esu nieko prieš, tačiau specialiai tuo neužsiimu. Knygos svarbiau nei įvaizdis.
Rašytojo profesijoje irgi ateina žvaigždžių laikas...
Žmonės pamiršo, kad pirmiausia žvaigždės atsirado danguje. Man tos rūpi, į jas gražiau žiūrėti.
Vis dėlto kiekvienas norime būti įvertintas. Ir laukiame tos žvaigždžių valandos...
Kas toji žvaigždžių valanda? Populiarumas, premijos?
Ir tai. Ir kai skaitytojai graibsto tavo knygas...
Nesiginčysiu, kad rašytojo profesija susijusi su pripažinimu. Jei tavęs niekas neskaito, tada rašymas – tik hobis. Aš iš jo duoną užsidirbu. Kontoroje tave skatina direktorius, skiria premiją, o mes susiduriame su daugybės žmonių vertinimais. Tik jau neklauskite, kas yra mano skaitytojai. Nė nežinau, ką jie galvoja apie mane.
Jums įdomu?
Kartais smalsu, bet nedegu noru sužinoti. Mano darbas – jokia misija, jokia religija, kurią norėčiau skleisti, kalti kitiems į galvą. Neturiu nieko bendra su ideologija, nes ji verčia žmones elgtis ne taip, kaip jie norėtų: netikėk kitom partijom, tik komunistų, neturėk kitų dievų, tik mane vieną... Žinoma, noriu būti skaitomas, nes rašyti sau pačiam nėra prasmės.
Anąkart nuskambėjo kaip pokštas: pamiršau, apie ką rašoma mano pjesėje...
Tikrai pamiršau, paskui skaičiau parėjęs... Tą akimirką, kai rašau, žinau viską, bet tai visiškai nereiškia, kad man, Sigitui Parulskiui, labai svarbu, apie ką rašau. Kur kas svarbiau profesionaliai sukurti konfliktus, charakterius, siužeto linijas, žmogaus būsenoms, išgyvenimams surasti žodinį pavidalą. Armija, kalėjimas, prostitucija, homoseksualizmas, Dievas – ne aplinkybės man svarbiausia, bet kaip tomis aplinkybėmis jaučiasi žmogus, kaip jis išgyvena, kaip prisitaiko, ką išgyvena. Štai kas man svarbu.
Vadinasi, rašant prireikia matematikos?
Kurdamas struktūrą turi paisyti taisyklių. Kartais specialiai jas laužai, bet struktūra privalo išlikti. Jei žodžius dėliosime bet kaip – nesusikalbėsime. Kūryba – tam tikra schema, sistema. Kaip ir kalba. Tik vienas dalykas schema, o kitas – jai įpūsti gyvybės. Gali išdrožti berniuką, bet jis ir liks medinis, jei nieko nenutiks...
O kas paprastai nutinka?
Talento reikia, įkvėpimo reikia... Amato galima išmokti, bet niekas neišmokys turėti idėjų, jausmų, aistros ar įdomią, originalią pasaulėjautą.
Kuo toliau, tuo mažiau šiuolaikinėje literatūroje lieka estetikos...
Tiesiog keičiasi požiūris į tai, kas gražu.
O nekintančios vertybės? Meilė? Švelnumas? Ištikimybė? Pasiaukojimas? Gal tai – prarastos sąvokos?
Ar gražu šiais laikais, jei moteris paduoda vyrui pirštines ir nuauna arba apauna batus? Prieš šimtą metų buvo gražu...
Gal ir dabar gražu, juk tai priklauso nuo požiūrio...
Ir meilė egzistuoja, ir garbė. Vagys sako: negalima vogti iš savų, negalima mušti gulinčio. Jiems gražu, o mums atrodo, kad banditai yra banditai. Jei laukinis iš meilės suvalgo mylimosios širdį, ar mums gražu? Jam – taip, nė neabejoju. Mums – košmaras, kai gyva žmona su mirusiu vyru sudeginama ant laužo. Jiems – nuostabus meilės aktas. Sąvokos nesensta, sensta jų turinys. Apsiseilėję paaugliai bučiuojasi, glamžosi, patvoryje daro vaikus, jiems tai – meilė. Mes sakome: reikia pirma darbą susirasti, baldus įsigyti, karjerą padaryti, tik tada šeimą kurti. Jie mus niekina, mes jiems pamokslaujame.
Na, mums prieš kokius dvidešimt metų lygiai taip pat atrodė...
Senėjimas – didžiausia mūsų bėda. Witoldas Gombrowiczius yra sakęs: „Tragedija – ne tai, kad mes senėjame, o tai, kad gyvenimo grožis mums darosi nebepasiekiamas.“
Štai kodėl metams bėgant nebemokame džiaugtis...
Skauda skrandžius, nugaras, sąnarius. Be to, daugelį dalykų jau būname patyrę, todėl jokio noro bristi į tą pačią upę. Juokingai atrodo diedukai, besiklijuojantys plaukus, dažantys ūsus ir norintys būti jauni.
Sigitai, kokį save prisimenate, kai mokėtės Rokiškio rajone, Obeliuose?
Neprisimenu jokio...
Tiesiog vaikinas, kuris rašė eiles...
Kažin kiek nerašiau, sau, į sąsiuvinį, nuo aštuntos ar septintos klasės.
Išsaugojote tą sąsiuvinį?
Prasti jauno žmogaus eilėraščiai. Negaliu pasigirti, kad buvau genijus, vunderkindas. Mokykloje labiau domėjausi sportu nei eilėraščiais. Mėtyti ietį buvo įdomiau.
Tai kodėl nusprendėte Vilniaus universitete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, o ne mėtyti ietį?
Tikrai keista! Atvažiavau į Vilnių, man labai patiko universitetas. Nuostabaus grožio Filologijos fakultetas, palyginti su Kauno kūno kultūros instituto rūmais, likau be žado. Kai pagalvojau, kad galėčiau čia mokytis, tarp tų sienų, su tais kvapais, bažnyčių vaizdais... Labai norėjau įstoti!
Na, vaikinams, tai nebuvo sunku padaryti.
Vos įstojau! Praslydau paskutinis. Po pirmo kurso paėmė į armiją, patekau į Rytų Vokietiją.
Pasisekė labiau nei kitiems!
O kas pasisekė? Aišku, buvo galimybė išvažiuoti kur nors šlykščiau. Į Kazachstaną, Tadžikistaną ar netgi Afganistaną.
Dveji kariuomenėje praleisti metai vyrams kažkodėl labai svarbūs...
Kariuomenė – iniciacijos ritualas, išbandymas. Sovietų Sąjungoje, kaip yra sakęs šviesaus atminimo Gintaras Beresnevičius, buvo du būdai patirti iniciaciją – armija ir kalėjimas. Rūstūs išbandymai.
Vėliau armijoje patirtų išgyvenimų atsirado jūsų kūryboje...
Nes šių įspūdžių neužfiksuoti būtų nuodėmė. Kasdien tokių dalykų gyvenime nevyksta – kai berniukai virsta vyrais.
Moterys to niekada nesupras... Mums visada juokinga: vos vyrai išgeria, pradeda kalbėti apie armiją.
Kai parašiau romaną, man praėjo... Sukrečia, kai iš Filologijos fakulteto patenki tarp desantininkų, kur elgiamasi pagal kalėjimo principus.
Jūsų kūryboje daug mirties...
Tikiuosi, pamažu jos bus mažiau. Bet, matot, gyvenime mirties irgi užtektinai.
Baimė praeina?
Atvirkščiai, ji didėja... Tai – ne iš baimės. Jaunas stipriai gerdavau, o geriančių žmonių pojūčiai hiperbolizuoti. Jaunas žmogus dažnai griebiasi primityvių priemonių, kad pabėgtų nuo to, kas jį kankina. O kankina labai paprastas dalykas – beprasmybė, būties absurdas, kitaip tariant – sumautas egzistencializmas.
Net nepadoru: juokingų, linksmų gyvenimo nuotykių dažniausiai nutinka, kai nesi visiškai blaiva galva...
Mūsų prisiminimai tėra svarbūs mums patiems. Nematau nieko bloga, jei naudoji save kaip medžiagą. Esu molis, plyta, tik man duotas instrumentas kažką iš viso to padaryti. Per susitikimus su skaitytojais patyriau: jie šimtu procentų tapatina autorių ir herojų. Tačiau literatūra nėra atpažinimo džiaugsmas – štai, supratau, jis aprašė savo hemorojų. Kas iš to?! Neregistruoju savo biografijos.
Įsivaizduoju, rašytojai kolekcionuoja mintis, frazes, kurias vėliau panaudoja savo kūriniuose...
Kiekvienas turime savo archyvą. Kai rašai, rausiesi jame arba prisimeni skaitytas knygas. Vaikštau į baseiną. Kartą duše pamačiau keistos formos pimpalą. Parašiau istoriją. Tik ji nėra asmeninė... Idėjų atsiranda keisčiausiose vietose, bet tai nereiškia, kad degu noru pasakoti, ką sapnavau arba ką galvoju.
Kiek rašinių keliauja į šiukšlių dėžę?
Aš neturiu šiukšlių dėžės.
Jūsų kompiuteris ją tikrai turi...
Paspaudžiu backspace. Labai gerai, niekas nemato rankraščių. Tai, ką ištrynei, buvo ne taip svarbu, kad liktų. Kol ieškau, netrinu. Neseniai baigiau romaną. Niekaip negalėjau sugalvoti jam pavadinimo. Esė rinkinio „Nuogi drabužiai“ – geras, trumpų istorijų pavadinimas „Sraigė su beisbolo lazda“ – irgi. Sunku sugalvoti vis geresnį ir geresnį. Dabar sustojau ties „Ilgai degantis“. Kol kas man atrodo sąmojinga. Matysim.
Kas svarbu kūryboje lyg ir išsiaiškinome, o kas jums svarbu gyvenime?
Nesakysiu. Viskas svarbu, kas neteikia skausmo. Norisi, kad neskaudėtų, norisi, kad nereikėtų kankintis, kai negali vaikams nupirkti, ko jie nori, arba sumokėti už mokslą.
Tikriausiai pamirštas jausmas – neturėti pinigų?
Niekur nedirbu jau velnias žino kiek laiko... Smagu patirti laisvę, bet ji turi kainą. Knygos nėra gerai mokamas darbas.
Kokį honorarą už knygą gauna Parulskis?
Už paskutinę knygą gavau septynis tūkstančius litų. Valdininkai tiek uždirba, manau, per mėnesį. Ir tai už geriausią 2007 metų knygą „Sraigė su beisbolo lazda“. Yra rašytojų, kurie ir tiek negauna...
Alkanas menininkas – geras menininkas...
Nevalgau, vis tiek svoris auga... Tiesa, alkis su geru menu neturi jokio ryšio, tai tik pasenę romantizuoti mitai. Aš nesiskundžiu, išgyvenu. Rašau pjeses komerciniam teatrui, esu šiek tiek vertęs.
Sigitai, jūs turite vaikų?
Du. Sūnui rudenį bus šešiolika, o dukrai žiemą – penkiolika.
Susikalbate su jais?
Minimaliai. Jie – kiti žmonės. Kažkada mes šiurpindavome tėvus leisdami AC/DC arba „Kiss“ , dabar jie turi savo dalykų. Paskui viskas išsilygina, vaikai užauga, patys turi savo vaikų. Kartais ir pačiam norisi pašėlioti, štai dėl to smagu būti menininku. Paleisti fluxus... Darau tai internete. Tada pajuntu, kad sąnariai darosi lankstesni. Rimtoji kultūra dažnai nuobodi. Ji tokia... Atsidūrusi nusenusių idealų gniaužtuose. Tie patys veidai, nebeturintys fantazijos, polėkio, avantiūros.
Esate „naminis“?
Mažai bendrauju, turiu mažai pažįstamų, draugų.
Kažkada, kai lankydavotės Rašytojų namų kavinėje „Suokalbis“, taip neatrodė...
Neatsimenu nieko labai įdomaus. Kas mus visus ten siejo?
Alus tikriausiai?
Kad aš degtinę gerdavau! Tikrai, nieko įdomaus iš tų laikų nelikę. Kai kas juos romantizuoja, bet tai – jaunystės ilgesys. Prisimenu tik baisų vargą: girtuokliavimai visada susiję su fizinėmis ir moralinėmis kančiomis. Kai stipriai geri, retai kitą dieną labai lengva. Ir visada darai kiaulystę kitam žmogui, jei ne vienas gyveni. Siaubingos kančios, o dar kai pagalvoji, kad taip kvailai švaistai Viešpaties tau skirtą brangų laiką...
Ir pinigus?
Pinigai niekada nebuvo svarbūs. Nebuvau bohemos liūtas, jais nesišvaisčiau. Tų dienų patirtis užgyventa, nieko su ja nepadarysi, išsižadėti negali. Bet nėra ko ilgėtis...
Kodėl pasikeitė jūsų įpročiai? Toliau gerti nebeužteko sveikatos?
Matyt, subrendau. Ir sveikata nebe ta. Be to, niekad nebuvau girtuoklis profesionalas, nes daug dirbau, norėjau rašyt. Gerdamas nieko negali parašyt.
Tų linksmybių laiku išsiskyrėte su žmona?
Išsiskyriau prieš dešimt metų. Panašu, tada viskas ir pasikeitė. Alkoholio vartojimo nevadinčiau linksmybėmis – tai tik anestezija. Galima geriantį žmogų laikyti silpnu, bailiu, vengiančiu atsakomybės, bet galima apsukti ir kitaip: jautrus žmogus taip ginasi nuo tikrovės, nuo pasaulio, kuris kiekvieną akimirką pilnas konfliktų, išbandymų, kuris visados provokuoja. Tikrovė yra džiunglės, ir ne kiekvienas gali pakelti šią kovą dėl išlikimo. Geria, vartoja kvaišalus, meldžiasi, žiūri TV, gieda tautines giesmes, ryja pyragaičius, kala pinigą ir taip toliau. Visa tai tas pats šlamštas – kaip kokiu nors būdu surasti prasmę tokiai beprasmybei kaip mūsų gyvenimas, kaip išvengti skausmo ir kančios.
Ar skyrybos sukrėtė, privertė keisti gyvenimą?
Nieko įdomaus negaliu apie jas pasakyti. Buvome kurso draugai, abu humanitarai, tad kiek įmanoma, padarėme tai civilizuotai. Jeigu vis dėlto reikėtų surasti kaltininką, pasakyčiau: taip, tai aš nepakėliau išbandymo šeima.
Tačiau, sako, skirtis nelengva...
Pamėginkit. Gamtos triukas su meile – trumpas. Puolame vieni kitiems į glėbį, bet labai greitai suprantame, kad gamta mus išdūrė. Jokios meilės juk nėra, tik dauginimosi instinktas, noras pratęsti giminę.
Dviem žmonėms sudėtinga laikytis vienam kito, jei tarp jų neatsiranda kažko daugiau. Didžiausia bėda – vaikai. Juos reikia užauginti šeimoje, kad psichologinis klimatas būtų normalus, o šeimos byra...
Kuo toliau, tuo, matyt, šeimos institucija bus silpnesnė...
Su šeima apskritai kažkas negerai, jei kas antra skiriasi. Gal tai nenatūralu, jei žmonės negali gyventi dviese? Na, gerai, vyrai kalti. Paliko, pametė... Tačiau su vaikais jų niekas nesieja. Ir tai – ne mano mintis. Vyrui apie vaikus pasako visuomenė: privalai jais rūpintis. O motina turi instinktyvų ryšį. Ji vaiką išnešiojo, jis iš jos lyg iš žemės išaugo. Vyras tik nuspaudė kodą, atidarė duris. Jie dažnai sutrinka: kas tas daiktas, kuris yra tavo vaikas. Esama tokių, kurie iš savo atžalos nori padaryti mažą savo kopiją – būsi advokatas, politikas, pasieksi, ko nepasiekiau aš. Kiti su saviškiais nenori turėti nieko bendra: gyvenk, kaip išmanai. Treti ieško draugystės, bičiulystės.
Antrą kartą taip ir nepasiryžote susituokti?
Kam? Daugintis mes nebeketiname. Ką reiškia santuoka? Mūsų pasitikėjimas vienas kitu yra svarbesnis už faktą ir popierius.
„Partneriai“ skamba nelabai gražiai...
Lietuvių kalboje trūksta žodžių. Žmona skamba įprastai. Draugė – kažkaip keistai... Ypač – tokiame amžiuje. Bet juokinga tuoktis dėl leksikos nepatogumų.
Ar jūsų draugė filologė?
Žurnalistė.
Tarnybinis romanas?
O tarnybinis, kai dirbama drauge? Nelabai...
Gal ji interviu ėmė?
Neprisimenu. Reikės paklausti.
