Viktoras Malinauskas – gyva legenda: stiprus balsas, solidi išvaizda ir skaidrus vidus. Dainininkas kaskart kuklinasi išgirdęs komplimentus, tačiau nešykšti liaupsių scenos kolegoms ir lietuviškiems melodingiems kūriniams. Kitaip tariant, paprastas, bet profesionalus, patyręs, bet neišpuikęs estrados vilkas.
Muzika – jūsų aistra ar darbas?
Turbūt viskas viename (šypsosi). Visą laiką muzika buvo mano aistra, o dabar tapo ir darbu bei kasdieniu užsiėmimu, be kurio nebegaliu gyventi.
Kas ką pasirinko: scena jus ar jūs sceną?
Specialiai į sceną nesiveržiau, kaip yra daroma ir populiaru dabar. Šiuolaikinis jaunimas taip aktyviai to siekia kaip kad mano laikais sportavo (juokiasi). Bet dabar visai kitos galimybės: televizija, muzikiniai projektai, fonogramos. Ką gali žinoti, jei mano laikais būtų buvę tokie projektai, gal ir aš būčiau ėjęs, bet tada buvo visai kitas laikmetis.
Į sceną netaikiau, bet draugaudamas su muzika susipažinau su jos pasauliu, žinomais to meto žmonėmis, kurie rekomendavo ir net primygtinai siūlė eiti į didžiąją sceną. Mano vedlys tuo metu buvo ansamblis „Vilniaus aidai“, kur su didele baime ir džiaugsmu žengiau pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį. Pamažu įveikiau jaudulį ir nerimą, bet atsakomybė už atliekamus kūrinius, jų kokybę išliko. Stengiuosi nenuvilti gerbėjų.
Kaip vertinate muzikinius televizijos projektus, į kuriuos veržiasi jaunimas?
Dabar turbūt labai gabūs mokytojai. Mano laikais tokių nebuvo. Pavyzdžiui, kad ir Arūnas Valinskas, kuris sako, jog per tris mėnesius išmokys dainavimo ir visų scenos subtilybių. Gal jam ir sekasi, bet manau, kad per tokį trumpą laiką galima sukurti tik televizijos projektą. Aišku, yra jaunų talentų, tačiau jiems reikia labai daug dirbti, kad susiformuotų tikra žvaigždutė, profesionalas. Yra ir tokių, kurie per anksti susižavėjo savo „profesionalumu“, betgi susikurti teigiamą nuomonę apie save galima labai greitai ir to tikrai niekas nedraudžia. Jeigu kas nors sako, kad jis – žvaigždė, žmogus gali patikėti ir džiaugtis tuo, ką pasiekė per tris, keturis mėnesius. Tokiu atveju daugelis jų gali padėkoti būtent A. Valinskui, nes kitaip žmonės gal nebūtų sužinoję apie naujas žvaigždutes.
Jums mieliau dainuoti solo ar su kolegomis?
Aš galiu ir taip, ir taip, nes esu įpratęs dirbti su ansambliais. Mano laikais scenoje nebuvo vienišumo: solistui pritardavo grupė, viskas buvo atliekama gyvai. Dainuojant tiek solo, tiek su kolegomis, jaudulys išlieka toks pat. Žinoma, scenoje esant vienam didesnė atsakomybė, nes dirbant su kolegomis yra lengviau vokaliniu požiūriu.
Kai dainavau „Žvaigždžių kvartete“, scenoje keturiese būdavo gal netgi linksmiau. Bet kuriuo atveju viską reikia daryti kuo profesionaliau. Aš iš savęs to reikalauju kiekvieną kartą. Esu už dainavimą gyvai. Aišku, pasitaiko televizinių koncertų, kuriuose reikalaujama dainuoti pagal fonogramą, kad būtų išgautas tobulas garsas, bet tokių koncertų vienetai. Netgi džiazo, kurį dievinu nuo vaikystės, vakarėliuose taip pat koncertuoju gyvai. Tačiau džiazą atlieku retai, nes gyvenime išlieka estradinė daina.
Kokia jūsų jaunatviškumo paslaptis?
Na, koks aš jaunatviškas? Ką jūs... (Juokiasi.) Aš dabar netgi turiu šiokią tokią traumą – mankštindamasis nikstelėjau koją, dėl to kiek sunkiau judėti. Tad nepasakyčiau, kad esu jaunatviškas. Nors dideli mano gerbėjai taip pat pagiria. Labai mieli tokie komplimentai, bet gal tai viso labo labai geras grimuotojų darbas ar tiesiog mano prigimtis, genetika. Šiaip nesiskundžiu labai dideliais sveikatos sutrikimais, tfu, tfu, tfu. Bet visko pasitaiko, visko būna.
Tiesa ar gandas, kad į koncertus visada vežatės saują virtų ryžių?
(Juokiasi.) Ne visada, bet jeigu tik spėju, pasiimu į kelionę. Tai mano maistas, kuris visada gelbėja, jeigu nespėju užkąsti. Kai dirbau su „Žvaigždžių kvartetu“, tai būdavo dažniau, nes keliaudavome po visą šalį. Ir dabar stengiuosi pasiimti vykdamas į koncertus, tačiau tai tikrai ne būtinybė.
Stengiatės sveikai gyventi?
Tikrai nesu sveikos gyvensenos propaguotojas, nes nieko ypatinga nedarau. Maitinuosi normaliai ir nenukrypstu nuo tikro lietuvio raciono (šypsosi). Atsigeriu ir kavutės, ir sumuštinių pavalgau, kai turiu mažiau laiko, bet jaučiu saiką ir labai nemėgstu riebaus maisto. Jeigu yra galimybė, būtinai paskanauju plovo – tai vienas mėgstamiausių mano patiekalų. Draugai, su kuriais kažkada buvome Vidurio Azijoje, moka jį pagaminti. Net aš taip nemoku.
Kuo dar užsiimate?
Neseniai Kaune bičiulio jubiliejiniam vakarui įrašėme kelis kūrinius, tad dabar intensyviai mokausi naujų dainų tekstus. Tai labai atsakingas momentas, nes nauja daina dar „nesusigulėjusi“. Muzikinę dalį greitai perprantu, o tekstą... Kol kas dar negeriu atmintį gerinančių vaistų, bet manau, jog kada nors reikės ir tokių. Netgi kryžiažodžius sprendžiu, kad lavinčiau atmintį. Vis dėlto metai „daro savo“, jau nebe tas kaip prieš 30–40 metų.
Kaip leidžiate laisvalaikį?
Laisvo laiko turiu labai mažai, spartus gyvenimo tempas savaip pakoreguoja planus. Bet jeigu jo randu, traukiu į gamtą. Kai tik turiu galimybę, stengiuosi pasivaikščioti prie jūros, Palangoje. Ypač žiemą, kai nėra žmonių. Man tai didelis džiaugsmas, juo labiau kad pats esu kilęs iš Klaipėdos.
Projekte „Švieski man vėl“ dalyvavote iš azarto ar tikėdamasis laimėti?
Mintis laimėti, manau, buvo nesvetima visiems. Iš pradžių tai buvo smagūs seniai nesimačiusių kolegų savaitiniai susitikimai. Vėliau atsirado azartas ir konkurencinė įtampa. Laimėti norėjo tikrai kiekvienas, kaip sakoma, nėra kareivio, kuris nenorėtų tapti generolu. Scenoje taip pat vyksta kova – tik meninė. Džiaugiuosi, kad laimėjo kolega, kuris scenoje dirba daugiau metų nei aš ir tikrai yra nusipelnęs. Pati didžiausia dovana, kad buvo prisimintos lietuviškos melodingos dainos, jų autoriai, mūsų estrados istorija.
Ar turėdamas tiek daug veiklos randate laiko artimiesiems?
Mano draugų ratas nelabai didelis, dauguma jų iš senų laikų. Labai norėčiau turėti daugiau laisvalaikio, dažniau pabendrauti su artimaisiais. Deja, gyvenime kartais tenka netgi verstis per galvą, kad viską suspėčiau. Manau, ne tik aš, bet ir daugelis mano kolegų, kitų piliečių taip pat neturi daug laisvo laiko. Gyvenimas diktuoja savas sąlygas, prie kurių reikia prisitaikyti.
Ar labai pasikeitė jūsų gerbėjų ratas?
Nemanau, kad labai pasikeitė. Gal šiek tiek praretėjo, bet žmonės, kurie mėgo melodingą muziką, išliko. Manau, dainos, kurių buvo klausomasi mano laikais, išliks visam gyvenimui, nes tos melodijos formuoja gerą skonį ir supratimą apie tikrą, gražią estradinę dainą.
Būti žinomam – privalumas ar trūkumas?
Niekada netroškau būti labai matomas, anksčiau netgi erzindavo, kad esu pastebimas. Dabar žmonės taip pat atpažįsta, bet tai yra malonu ir man netrukdo, nes dėmesys neįkyrus. Nemanau, kad sulaukčiau ažiotažo, dabar jaunimas turi būti scenos puošmena. Tik labai norėtųsi, kad ta puošmena būtų tinkamo lygio.
Kas šiuo metu jums svarbiausia gyvenime?
Svarbiausia, kad gyvenu ir dainuoju. Taip pat kad vaikai užaugtų sveiki. Dukra jau suaugusi, o sūnus, tikiuosi, pasieks to, ko nori. Jis labai žvalus, tad bus geras sportininkas. Pamenu, ir aš vaikystėje labai veržiausi į sportą, bet tuo metu nebuvo tokių sąlygų kaip dabar.
Kompozitoriams palinkėčiau parašyti daug gražių ir skambių dainų. Nors yra ir labai daug gerų senų kūrinių, kuriuos bandysiu prikelti dainuodamas šiek tiek kitaip. Juk ne visos dainos sudainuotos ir ne visos išklausytos.
Muzika – jūsų aistra ar darbas?
Turbūt viskas viename (šypsosi). Visą laiką muzika buvo mano aistra, o dabar tapo ir darbu bei kasdieniu užsiėmimu, be kurio nebegaliu gyventi.
Kas ką pasirinko: scena jus ar jūs sceną?
Specialiai į sceną nesiveržiau, kaip yra daroma ir populiaru dabar. Šiuolaikinis jaunimas taip aktyviai to siekia kaip kad mano laikais sportavo (juokiasi). Bet dabar visai kitos galimybės: televizija, muzikiniai projektai, fonogramos. Ką gali žinoti, jei mano laikais būtų buvę tokie projektai, gal ir aš būčiau ėjęs, bet tada buvo visai kitas laikmetis.
Į sceną netaikiau, bet draugaudamas su muzika susipažinau su jos pasauliu, žinomais to meto žmonėmis, kurie rekomendavo ir net primygtinai siūlė eiti į didžiąją sceną. Mano vedlys tuo metu buvo ansamblis „Vilniaus aidai“, kur su didele baime ir džiaugsmu žengiau pirmuosius žingsnius į muzikos pasaulį. Pamažu įveikiau jaudulį ir nerimą, bet atsakomybė už atliekamus kūrinius, jų kokybę išliko. Stengiuosi nenuvilti gerbėjų.
Kaip vertinate muzikinius televizijos projektus, į kuriuos veržiasi jaunimas?
Dabar turbūt labai gabūs mokytojai. Mano laikais tokių nebuvo. Pavyzdžiui, kad ir Arūnas Valinskas, kuris sako, jog per tris mėnesius išmokys dainavimo ir visų scenos subtilybių. Gal jam ir sekasi, bet manau, kad per tokį trumpą laiką galima sukurti tik televizijos projektą. Aišku, yra jaunų talentų, tačiau jiems reikia labai daug dirbti, kad susiformuotų tikra žvaigždutė, profesionalas. Yra ir tokių, kurie per anksti susižavėjo savo „profesionalumu“, betgi susikurti teigiamą nuomonę apie save galima labai greitai ir to tikrai niekas nedraudžia. Jeigu kas nors sako, kad jis – žvaigždė, žmogus gali patikėti ir džiaugtis tuo, ką pasiekė per tris, keturis mėnesius. Tokiu atveju daugelis jų gali padėkoti būtent A. Valinskui, nes kitaip žmonės gal nebūtų sužinoję apie naujas žvaigždutes.
Jums mieliau dainuoti solo ar su kolegomis?
Aš galiu ir taip, ir taip, nes esu įpratęs dirbti su ansambliais. Mano laikais scenoje nebuvo vienišumo: solistui pritardavo grupė, viskas buvo atliekama gyvai. Dainuojant tiek solo, tiek su kolegomis, jaudulys išlieka toks pat. Žinoma, scenoje esant vienam didesnė atsakomybė, nes dirbant su kolegomis yra lengviau vokaliniu požiūriu.
Kai dainavau „Žvaigždžių kvartete“, scenoje keturiese būdavo gal netgi linksmiau. Bet kuriuo atveju viską reikia daryti kuo profesionaliau. Aš iš savęs to reikalauju kiekvieną kartą. Esu už dainavimą gyvai. Aišku, pasitaiko televizinių koncertų, kuriuose reikalaujama dainuoti pagal fonogramą, kad būtų išgautas tobulas garsas, bet tokių koncertų vienetai. Netgi džiazo, kurį dievinu nuo vaikystės, vakarėliuose taip pat koncertuoju gyvai. Tačiau džiazą atlieku retai, nes gyvenime išlieka estradinė daina.
Kokia jūsų jaunatviškumo paslaptis?
Na, koks aš jaunatviškas? Ką jūs... (Juokiasi.) Aš dabar netgi turiu šiokią tokią traumą – mankštindamasis nikstelėjau koją, dėl to kiek sunkiau judėti. Tad nepasakyčiau, kad esu jaunatviškas. Nors dideli mano gerbėjai taip pat pagiria. Labai mieli tokie komplimentai, bet gal tai viso labo labai geras grimuotojų darbas ar tiesiog mano prigimtis, genetika. Šiaip nesiskundžiu labai dideliais sveikatos sutrikimais, tfu, tfu, tfu. Bet visko pasitaiko, visko būna.
Tiesa ar gandas, kad į koncertus visada vežatės saują virtų ryžių?
(Juokiasi.) Ne visada, bet jeigu tik spėju, pasiimu į kelionę. Tai mano maistas, kuris visada gelbėja, jeigu nespėju užkąsti. Kai dirbau su „Žvaigždžių kvartetu“, tai būdavo dažniau, nes keliaudavome po visą šalį. Ir dabar stengiuosi pasiimti vykdamas į koncertus, tačiau tai tikrai ne būtinybė.
Stengiatės sveikai gyventi?
Tikrai nesu sveikos gyvensenos propaguotojas, nes nieko ypatinga nedarau. Maitinuosi normaliai ir nenukrypstu nuo tikro lietuvio raciono (šypsosi). Atsigeriu ir kavutės, ir sumuštinių pavalgau, kai turiu mažiau laiko, bet jaučiu saiką ir labai nemėgstu riebaus maisto. Jeigu yra galimybė, būtinai paskanauju plovo – tai vienas mėgstamiausių mano patiekalų. Draugai, su kuriais kažkada buvome Vidurio Azijoje, moka jį pagaminti. Net aš taip nemoku.
Kuo dar užsiimate?
Neseniai Kaune bičiulio jubiliejiniam vakarui įrašėme kelis kūrinius, tad dabar intensyviai mokausi naujų dainų tekstus. Tai labai atsakingas momentas, nes nauja daina dar „nesusigulėjusi“. Muzikinę dalį greitai perprantu, o tekstą... Kol kas dar negeriu atmintį gerinančių vaistų, bet manau, jog kada nors reikės ir tokių. Netgi kryžiažodžius sprendžiu, kad lavinčiau atmintį. Vis dėlto metai „daro savo“, jau nebe tas kaip prieš 30–40 metų.
Kaip leidžiate laisvalaikį?
Laisvo laiko turiu labai mažai, spartus gyvenimo tempas savaip pakoreguoja planus. Bet jeigu jo randu, traukiu į gamtą. Kai tik turiu galimybę, stengiuosi pasivaikščioti prie jūros, Palangoje. Ypač žiemą, kai nėra žmonių. Man tai didelis džiaugsmas, juo labiau kad pats esu kilęs iš Klaipėdos.
Projekte „Švieski man vėl“ dalyvavote iš azarto ar tikėdamasis laimėti?
Mintis laimėti, manau, buvo nesvetima visiems. Iš pradžių tai buvo smagūs seniai nesimačiusių kolegų savaitiniai susitikimai. Vėliau atsirado azartas ir konkurencinė įtampa. Laimėti norėjo tikrai kiekvienas, kaip sakoma, nėra kareivio, kuris nenorėtų tapti generolu. Scenoje taip pat vyksta kova – tik meninė. Džiaugiuosi, kad laimėjo kolega, kuris scenoje dirba daugiau metų nei aš ir tikrai yra nusipelnęs. Pati didžiausia dovana, kad buvo prisimintos lietuviškos melodingos dainos, jų autoriai, mūsų estrados istorija.
Ar turėdamas tiek daug veiklos randate laiko artimiesiems?
Mano draugų ratas nelabai didelis, dauguma jų iš senų laikų. Labai norėčiau turėti daugiau laisvalaikio, dažniau pabendrauti su artimaisiais. Deja, gyvenime kartais tenka netgi verstis per galvą, kad viską suspėčiau. Manau, ne tik aš, bet ir daugelis mano kolegų, kitų piliečių taip pat neturi daug laisvo laiko. Gyvenimas diktuoja savas sąlygas, prie kurių reikia prisitaikyti.
Ar labai pasikeitė jūsų gerbėjų ratas?
Nemanau, kad labai pasikeitė. Gal šiek tiek praretėjo, bet žmonės, kurie mėgo melodingą muziką, išliko. Manau, dainos, kurių buvo klausomasi mano laikais, išliks visam gyvenimui, nes tos melodijos formuoja gerą skonį ir supratimą apie tikrą, gražią estradinę dainą.
Būti žinomam – privalumas ar trūkumas?
Niekada netroškau būti labai matomas, anksčiau netgi erzindavo, kad esu pastebimas. Dabar žmonės taip pat atpažįsta, bet tai yra malonu ir man netrukdo, nes dėmesys neįkyrus. Nemanau, kad sulaukčiau ažiotažo, dabar jaunimas turi būti scenos puošmena. Tik labai norėtųsi, kad ta puošmena būtų tinkamo lygio.
Kas šiuo metu jums svarbiausia gyvenime?
Svarbiausia, kad gyvenu ir dainuoju. Taip pat kad vaikai užaugtų sveiki. Dukra jau suaugusi, o sūnus, tikiuosi, pasieks to, ko nori. Jis labai žvalus, tad bus geras sportininkas. Pamenu, ir aš vaikystėje labai veržiausi į sportą, bet tuo metu nebuvo tokių sąlygų kaip dabar.
Kompozitoriams palinkėčiau parašyti daug gražių ir skambių dainų. Nors yra ir labai daug gerų senų kūrinių, kuriuos bandysiu prikelti dainuodamas šiek tiek kitaip. Juk ne visos dainos sudainuotos ir ne visos išklausytos.
