„Gera jūsų šalis... Tylu, ramu..." - atsidūsta pastarąjį kartą prieš ketverius ar penkerius metus Lietuvoje lankęsis garsus Gruzijos dainininkas, aktorius, kino režisierius Vachtangas Kikabidzė (70). Koncertų organizavimo agentūra „Drug" ne tik surengė vyresnio amžiaus žmonių labai vertinamo dainininko koncertą, bet ir patį svečią pamalonino mėgstamiausia jo pramoga - žvejyba.
Lietuvai skyrėte net penkias dienas. Ar dažnai atvažiavęs koncertuoti į kurią nors šalį ilgiau joje liekate?
Seniau viename mieste turėdavome dešimt vienuolika koncertų. O šiais laikais privatūs organizatoriai nori vieno, bet anšlaginio koncerto ir daugiau neberizikuoja. Todėl tenka daug skraidyti. Sunku man jau, bet koncertų dar neatsisakau: toks mano darbas.
Juk jau galėtumėte leisti sau ir pailsėti.
Negaliu. Ilgai sėdėtis nieko neveikdamas negaliu. Kiekvienas save gerbiantis žmogus turi dirbti. Tačiau šįkart turėjau laisvo laiko, todėl pasidžiaugiau jūsų ežerais ir miškais. Taip patiko, kad nusprendžiau kitą vasarą atvažiuoti čia pažuvauti su šeima.
Jūsų namai - Tbilisyje. Nejaugi būnant tokiu populiariu dainininku nebuvo noro ar galimybių persikelti gyventi į jūsų kūrybą labai vertinusią Rusiją ar bet kurią Europos šalį, Amerikos valstiją?
Gyventi reikia namie. Mane ne kartą kvietė kurtis Maskvoje, Kijeve, Baku. Kai pas mus kilo karas, vienas draugas paskambino ir sako: „Londone yra butas, imk raktus, susipakuok šeimą ir kraustykis ten." Bet aš likau namie. Kodėl? Nes esu vaidinęs filme „Mimino", jis apie tai: herojus trankėsi trankėsi po pasaulį ir vis tiek grįžo namo. Žmogus turi gyventi tėvynėje. Ypač kai jai yra sunku.
Tačiau jūsų vaikai, anūkai išsilakstė po pasaulį.
Taip, vaikų gyvenimai susiklostė skirtingai. Sūnus Konstantinas gyvena Kanadoje, bet dažnai atvažiuoja į Gruziją. Dukra Marina, Tbilisio akademinio teatro aktorė, gyvena Gruzijoje, vienas anūkas - Kanadoje, antras - Bulgarijoje, trečias - Gruzijoje. Bet gruzinai jaučia labai stiprią nostalgiją. Todėl žinau: anksčiau ar vėliau jie tikrai grįš namo.
Kaip sekėsi žvejyba prie mūsų ežerų?
Žvejybai jau per šalta, bet žuvienę vis dėlto išsivirėme. Ir degtinės neblogai išgėrėme...
Mėgstate gaminti ar manote, kad virtuvė - moters reikalas?
Kai rengiame bernvakarius, tada, aišku, gaminame patys. Vis mažiau jau mūsų susirenka... Užtat žinome, kas ką moka, ir įdarbiname. Vyrai apskritai geri virėjai. Aš kadaise Rusijoje laimėjau žuvienės virimo konkursą. Gruzijoje šis patiekalas ne itin populiarus, nes mūsų virtuvėje vyrauja mėsa. Pats sumąsčiau tos žuvienės receptą: maniškė nekvepia žuvimi! Pirmiausia reikia išvirti vištą, o paskui į sultinį dėti žuvį. Be to, mano žuvienė - raudonos spalvos, nes prieš gamybos pabaigą į puodą pridedu šakute subadytų pomidorų. Kelias minutes jie verda sriuboje ir leidžia savo sultis. Raudonas sultinys, geltonos morkytės... Gražu!
Teigiama, kad Kaukazo kraštų vyrai gerai ruošia mėsą.
Žinote, kartą išgirdau įdomų mėsos marinavimo būdą ir jį labai pamėgau. Gastrolių Australijoje metu susipažinome su ten gyvenančiu rusu. Nusprendėme susitikimą atšvęsti, todėl nupirkome aviną, o vyrukas pasisiūlė iškepti šašlykų pagal turkmėnišką receptą. Mėsa tiesiog tirpo burnoje. Paklausiau, kaip tai įmanoma. Paprastai mėsą marinuoja su svogūnais, pipirais ir actu. Jis išdavė paslaptį, kad actą pakeitė stiprios juodosios arbatos užpilu. Per naktį tas marinatas mėsą neapsakomai suminkština. Žinoma, kai grįžau namo, visus išmokiau šito būdo. Įsivaizduokite, vienu metu Tbilisyje iš parduotuvių net buvo dingusi pigiausia gruziniška juodoji arbata, kurios paprastai niekas nepirkdavo. O Graikijoje susidūriau su dar vienu neįtikėtinu dalyku. Dar lėktuve mane užkalbino du vyriškiai, sužinojo, kuriame viešbutyje apsistosiu, ir kitą dieną pakvietė į svečius. Žinoma, stalas jau padengtas, kaip priklauso - degtinė... Ir matau, kaip šeimininkas į arbatinį supila keturis butelius alaus, kaitina jį. Nieko panašaus gyvenime nebuvau matęs. Paragavau to karšto alaus ir po dešimties minučių „atsijungiau"! Gyveni ir mokaisi...
Skaičiau, kad kolekcionuojate kaukes. Bet dabar juk daug madingiau kolekcionuoti automobilius, deimantus, namus, meno kūrinius, netgi žmonas...
Turbūt to reikia žmonėms, kurie neturi draugų. Aš, gerąja prasme, kolekcionuoju žmones. O kitkam pinigų nebeužtenka (šypsosi).
Ir Rusijos, ir jūsų šalies, ir mūsų šiuolaikinė estrada kuriama skandalų pagrindu. Tačiau jūsų biografijoje tokių juodų dėmių nėra. Kaip be jų pavyko tapti populiariam?
Tie skandalai - paprasčiausias „piaras", norint išpopuliarinti kokį jauną dainininką ar grupę. Ko gero, jis egzistavo visais laikais, nes pirmas dalykas, kurį sužinojau apie grupę „The Beatles", - kad jos nariai turi labai ilgus plaukus. Dėl to buvo įdomu juos pamatyti. O dabartiniame pramogų pasaulyje skandalai tiesiog kur kas didesni: labai madinga vienam iš kito atiminėti žmonas, bėgioti iš namų į namus, demonstruoti suknias, deimantus... Aš į tokius vakarėlius nevaikštau, nes ten - vien falšas ir tuštybė. Man neįdomūs „protingi" pokalbiai apie parduotuves, apie gučius, armanius, šmarmanius... Apie tai, kas, už kiek ir kokią vilą nusipirko, kas su kuo miega. Apskritai vyras neturi daug kalbėti.
Tai jūsų kartos ar jūsų paties charakterio bruožas?
Ko gero, kartos savybė. Mes sunkiai augome, labai anksti subrendome, daugumos tėvai žuvo kare, todėl mus auklėjo gatvė. Jeigu manyje yra kas nors gero, tai - iš gatvės, nes ten buvo mokoma gerbti vyresnius, žinoti duonos kainą. Bado nepatyręs žmogus daug ko gyvenime nesupras. Todėl mano karta labai patikima. Seniai paprastai mėgsta padejuoti, kad jų laikais viskas buvo daug geriau. Ir pats suvokiau taip kalbantis. Matyt, tikrai su laiku pasaulis vis labiau genda. Galiu tik džiaugtis, kad mano namuose - gera komanda. Nei žmona, nei vaikai, nei anūkai niekada iš manęs nereikalavo prabangių daiktų, neprašė aprūpinti turtais. Aišku, turėjau galimybę šeimai duoti visko, apie ką svajojo, bet jie niekada nieko neprašė. Pats pirmą mašiną įsigijau jau būdamas vyresnis nei keturiasdešimties. Sodybos iki šiol neturiu. Bet šalia manęs visada buvo daug įdomių žmonių. Kadaise jie yra man padėję, o dabar aš neretai padedu jiems. Didžiausia vertybė ir turtas - žmonės. Žmona juokiasi, kad viskas mano gyvenime atvirkščiai, nes man svarbiausia - tėvynė, paskui - draugai, o trečia - šeima.
Jūsų giminėje yra dvarininkų ar net kunigaikščių. Ar jaučiate savyje mėlyną kraują?
Kartais (juokiasi). Mama buvo kilusi iš Gruziją nuo devintojo amžiaus valdžiusių carų Bagrationių giminės. Kažkada mamos paklausiau, kaip ji, tokios giminės palikuonė, ištekėjo už kažkokio žurnalisto Konstantino Kikabidzės. Mama buvo labai graži ir šmaikštaus liežuvio. Ji papasakojo, kaip kartą svečiuose vienas vaikinas ėmė ją merginti. Buvo pavasaris, tik pasirodė šviežių žalumynų ir aitriųjų paprikų. Tas vaikinas, žurnalistas, paklausė, ką turėtų padaryti, kad gražuolė atkreiptų į jį dėmesį. Mama liepė suvalgyti papriką. Jis taip ir padarė, bet vaikinui tuoj pat pasidarė bloga, pakilo temperatūra, teko kviesti greitąją. Kai mama grįžo namo, jos tėvas iškart paklausė, ar tiesa, kad ji tam vaikinui kaktą vilgė vandeniu, dėjo ant galvos kompresą. Mama patvirtino. „Jeigu tu prie jo prisilietei, turi už jo tekėti", - nepalenkiamas buvo mano senelis. Gal šioje istorijoje ir nedaug tiesos, bet ji labai smagi. Iš mamos nuolat girdėjau, kad tėvas buvo nepaprastas žmogus, pats išėjo į karą, nes pasakė, kad jam gėda tokiu sunkiu metu ramiai vaikščioti gatvėmis. 1942 metais mes gavome pranešimą, kad tėvas žuvo. Man tada buvo ketveri. Mama nebeištekėjo, ji buvo įsitikinusi, jog tėvas grįš.
Mama džiaugėsi, kad tapote dainininku?
Jai nepatiko, kaip aš dainuoju! Juk mama buvo labai gera dainininkė, ji sakydavo: „Kaip tau ne gėda turint tokį gergždžiantį balsą lipti į sceną?!" Mama buvo vienintelis žmogus, dėl kurio nervindavausi, kai ji būdavo salėje.
Jus visą gyvenimą šaukia Buba, net filmų, kuriuose vaidinote, titruose neretai būdavo ne Vachtango Kikabidzės, o Bubos Kikabidzės vardas. Ką reiškia šis žodis ar pravardė?
Man pasakojo, kad pirmas mano ištartas žodis buvo būtent šis. Be to, viename Gruzijos kalnų regione „buba" reiškia „vyriausias šeimoje". Paprastai su šypsena taip vadina mažiausius, pagrandukus, - mažas, bet svarbiausias. Namuose į mane iki šiol visi kreipiasi tik taip.
Su žmona, buvusia balerina Irina Kebadze, jūs susituokę jau keturiasdešimt ketveri metai. Koks tokio ilgo šeimyninio gyvenimo receptas?
Mano žmona jau tiek metų šalia manęs ir žino, kad būti mano sutuoktine nėra labai lengva. Už tai aš ją labai myliu ir gerbiu. Visi vyrai laksto į kairę... Bet negalima leisti, kad artimieji dėl to jaustųsi nepatogiai. Ir mėtytis meile negalima. Aišku, visko būna: jeigu pamilai kitą, turi ateiti ir pasakyti tai atvirai. Negalima kankinti žmonių.
Jūsų gyvenime tokių silpnumo akimirkų buvo?
(Mosteli ranka.) Aš visada viską dariau su protu! Apie mane niekas jokių gandų nenešiojo, nes apie moteris aš niekada nepasakoju ir tokiomis pergalėmis nesigiriu. Turi gerbti ir jas, ir save, ir savo šeimą. Man šeima - labai rimtas dalykas, tai - valstybė valstybėje. Ir ji laikosi ant vyro pečių.
Kodėl jūsų žmonai su jumis sunku?
Aš juk visą laiką „ant ratų". Be to, aš - emocingas žmogus, turiu daug draugų, nuolat svečiuojuosi pas juos arba priimu juos savo namuose. Bet ir savo šeima stengiuosi rūpintis, su manimi jie visą pasaulį apvažiavo. Dėmesys neskirstomas pagal tai, vieną mažytę gėlę ar didelę puokštę įteikei, tiesiog jie turi jausti, kad tu nuolat esi kartu. Kaukazo kraštų žmonių giminystės ryšiai labai stiprūs, tarsi kokio klano. Žinai ir jauti, kad nesi vienas.
Jūs - ir dainininkas, ir aktorius, ir scenaristas, ir kino režisierius. Kaip viskas viename žmoguje įmanoma?
Negaliu to paaiškinti. Pirmą scenarijų parašiau, kai neturėjau ką veikti. Gulėjau ligoninėje, nenulaikiau rašiklio, todėl scenarijų kūriau į diktofoną. Paskui nufilmavau tą juostą, gavau pagrindinį prizą ir... nusiraminau. Po dvejų metų nufilmavau antrą juostą. Paskui pajutau dainų deficitą, nes daugumos kompozitorių ir poetų, su kuriais dirbau, jau nebėra. Pasiėmiau degtinės, užsidariau kambaryje ir iki ryto sukūriau penkias dainas. Jos, beje, labai populiarios.
O kartą tapau keisto įvykio liudininku. Kai Gruzijoje atsidarė pirmosios komercinės parduotuvės, užėjau pasižvalgyti ir pamačiau vitrinoje mažutį šokoladinį rojalį. Stovėjau, žiūrėjau ir galvojau: kas gi sugebėtų jį suvalgyti? Staiga į parduotuvę įėjo jauna porelė, nusipirko du tokius rojalius, vieną čia pat perlaužė ir suvalgė. Mane tai taip sukrėtė, kad parašiau straipsnį į laikraštį. Visas miestas skaitė, nes man pavyko parodyti dabartinio pasaulio miesčionišką: galbūt susitvarkome namuose, bet mūsų laiptinės nešvarios, politika nukreipta tik į save, o visame tame kontekste atsiranda dar ir rojalis, kurį reikia suvalgyti... Taigi visa mano kūryba - iš gyvenimo.
O šiuo metu mintyse jokio scenarijaus nesinešiojate?
Vieną jau greitai baigsiu. Apie ką bus filmas? Apie tai, apie ką mes dabar kalbame, -gyvenimą. Man įdomu prie meno prisiartinti vis iš skirtingų pusių. Norisi daug ką išbandyti. Va, baigiu knygą. Beje, kol neparašiau įžanginio žodžio (nors paprastai jis kuriamas knygą baigus), niekaip negalėjau įsivažiuoti. Pavadinau „Išmintingas patarimas nuo Vachtango Kikabidzės". Rusijoje dažnai skamba ne itin gražus posakis - kaukazietiškos tautybės asmuo. Puikiai prisimenate, kad Vidurinės Azijos gyventojus ir dar blogiau vadino - „čučmekais, „juodašikniais". Todėl savo knygos įžangoje parašiau: „Jeigu su jumis bendrauja kaukazietiškos tautybės asmuo jūsų tautos kalba, nelaikykite jo kvailiu vien dėl akcento ar keleto gramatinių klaidų. Tiesiog prisiminkite: jis bendrauja jūsų kalba ir dar puikiai moka savo, kurios jūs visiškai neišmanote." Iš pradžių tai turėjo būti memuarai, bet išėjo įdomios novelės apie žmones - baltas varnas. Ir knyga turbūt vadinsis „Nieko ypatingo".
Sklinda kalbų, kad tikėti likimu ėmėte tada, kai viena būrėja jums išpranašavo ateitį ir viskas išsipildė. Ar tiesa?
1979 metais buvo toks atvejis, kai viena pažįstama paprašė nuvežti ją pas labai garsią būrėją Suchumyje. Ji likimą išskaitydavo iš pirštų nagų. Šiaip ne taip patekome pas ją, moteris išbūrė mano pažįstamai ir pakvietė mane: „Negi bijai?" Pirmiausia pasakė, kad mane užklups labai sunki liga, kad dauguma mane jau laidos. „Bet nebijok, tave ištrauks. Ir tuose namuose, kur gulėsi, tu imsiesi naujos profesijos. Dėl jos turėsi nemalonumų, bet paskui visi tau dėkos ir gerbs", - keistus dalykus tada kalbėjo būrėja. Kai mirė mamos brolis, kuris man buvo lyg tėvas, labai susijaudinau, nes nespėjau su juo atsisveikinti. Galvoje pajutau stiprų smūgį, tarsi kas plaktuku būtų trenkęs. Prasidėjo stiprūs skausmai, alpdavau, galiausiai nebegalėjau vaikščioti, nes visas pasaulis sukosi ratu. Maskvos gydytojai mano galvoje aptiko pūliuojantį krešulį, operavo. Pusantrų metų miegojau sėdomis, negalėjau galvos padėti ant pagalvės, nes atrodydavo, kad viskas aukštyn kojomis verčiasi. Gulėdamas ligoninėje ėmiau kurti pirmojo savo filmo „Būk sveikas, brangusis" scenarijų. Apie būrėją buvau visai pamiršęs, bet kai scenarijų perkėliau į popierių ir kino studijoje pasakė, kad niekam tikęs, prisiminiau pranašystę. Man iš tiesų ilgai trukdė tą filmą sukurti, teko jį nufilmuoti per trisdešimt dvi dienas! Užtat Tarptautiniame komedijos žanro kino festivalyje Bulgarijoje jis buvo apdovanotas pagrindiniu prizu! Išvažiuodamas į festivalį žmonai sakiau: jeigu jie turi skonį, aš laimėsiu. Bet festivalį pradėjo kažkoks idiotiškas amerikietiškas filmas. Manajame buvo daugiau filosofijos nei tuščio lakstymo, todėl pasakiau sau: „Čia man nieko neduos", ir su pažįstamu išvažiavome po Bulgariją pasižvalgyti. Šeštą dieną mus pagaliau surado policija... Paaiškėjo, kad gavau pagrindinį prizą. Vilkintį draugo paskolintą kostiumą mane nuvežė tiesiai į banketą ir įteikė apdovanojimą.
Va, ir netikėk pranašystėmis ar likimu. Gyvenimas - toks dalykas: niekuo negali stebėtis.
Viena žymiausių jūsų dainų „Mano metai - mano turtas". Jums pačiam ji brangi?
Oi, labai nusibodusi, per visus koncertus jos reikalauja! Kuri man mieliausia? Dabar daug knygų prirašyta apie tostus, apie užstalės vadovo - tamados darbą. Prisimenu, kaip vaikystėje į mano senelių namus susirinkdavo daug svečių, o mums leisdavo klausytis jų kalbų. Tamada visada rinkdavo įdomiausią žmogų - išsilavinusį, turintį gerą humoro jausmą, išmanantį ir politiką, ir teatrą, ir knygas. Pokalbiai tęsdavosi iki paryčių, bet girtų, besimušančių žmonių niekada nemačiau. Dabar kažkodėl įsivaizduojama, kad tamada - tas, kuris sugeba kilnoti vyno pilną ragą ir daugiausia išgerti... Norėjau priminti žmonėms tikrąją tradiciją, todėl parašiau dainą apie tai, kad Kaukaze yra senas įstatymas susėdus prie stalo išrinkti tamadą. Jis - svarbiausias žmogus ir prie mažo, ir prie didelio stalo. Nuo mūsų pasirinkimo priklauso, kaip praleisime tą vakarą.
Jūs pats dažnai būnate tamada?
Kai sėdime mano namuose - taip. Kokie tostai skamba? Pastaruoju metu mes visi geriame už vieną dalyką - už taikų ir ramų gyvenimą. Kai šito nėra, visa kita nebetenka svarbos.
