Po Birštone praūžusio seniausio Lietuvoje džiazo festivalio scenoje tarp nemenko būrio kitų atlikėjų pasirodė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų grupė „QU5“, kurią subūrė bei pačios jai muziką kuria kolegės, bendrakursės ir draugės Valentina Jaronskaja ir Rūta Švipaitė. Džiazo katedroje fortepijono ir vokalo specialybę studijuojančios merginos savo kraityje jau turi ne vieną įvairių vokalistų konkursų apdovanojimą, o jų žvilgsniai krypsta į pasaulio scenas.
Abi esate grupės „QU5“ siela, stuburas ir įkvėpimo šaltinis?
Valentina: Gal tiesiog „QU5“ grojamos muzikos kompozitorės, aranžuotojos, atlikėjos.
Rūta: Birštono džiazo festivalio programoje skambėjo mūsų abiejų kurtos dainos.
Rūta dirba „Liepaičių“, Artūro Noviko džiazo mokyklose, Valentina – Karoliniškių muzikos mokykloje. Kaip manote, ar pedagoginis darbas uždeda žmogui tam tikrą štampą?
Rūta: Per repeticijas su „QU5“ buvo toks momentas, kai grupės vyrai pasakė repliką: „Ot, mokytojos.“ Po griežtesnio mūsų žodžio nesusilaiko neprimindami – „pedagogės“.
Valentina: Kai jau repetuojame, norisi sulaukti rezultato, tad stengiamės išsakyti konkrečias pastabas. Kadangi tai mūsų muzika, geriausiai žinome, ko reikia.
O kaip grupės vaikinai vertina, kad jiems vadovauja dvi merginos?
Rūta: Jeigu jau sutiko ateiti į grupę, leidžia pasireikšti.
Valentina: Bet mes bendraujame juokaudami, vyrai – linksmi, tad darbas vyksta su gera nuotaika. Nors visko būna, kartais reikia ir pasipykti. Taptų nuobodu, jei gyventume idealioje aplinkoje.
Dvi jaunos, talentingos džiazo atlikėjos vienoje scenoje tarpusavyje nekonkuruoja?
Rūta: Mes – ne. Visada mielai kaip pritariamasis vokalas antrinu Valentinos kūrybai, ji – mano. Man net mintis nekilo apie konkurenciją.
Valentina: Kiekvienas menininkas yra savitas – dėl ko turėtume konkuruoti? Savo muziką atlieku pati ir pritariu, kai Rūta dainuoja solo.
Rūta: Savo instrumentą – balsą – irgi visada pritaikau Valentinos dainoms. Kartais galbūt padedu įgyvendinti jos kūrybines mintis.
Sceninį įvaizdį kuriate kartu?
Rūta: Taip. Pavyzdžiui, Birštono festivaliui nusprendėme pasipuošti, pabrėžti savo moteriškumą. Juk tai gražu. Aišku, skoniai skirtingi, bet stengiamės atrasti abiem priimtiną variantą. Nors šiaip daugiausia dėmesio skiriame muzikai.
Valentina: Drabužiai svarbu, bet kai žmonės išeina į sceną gražiai apsirengę ir kai gerai pagroja ar padainuoja, bet kokie drabužiai nublanksta. O kai atlikėją puošia tik gražus drabužis ir daugiau nieko, matyti net ne profesionalams – net nebūtina turėti muzikinės klausos.
Lietuvos džiazo scenoje daugėja moteriškų veidų – anksčiau žinojome vos keletą vokalisčių ar muzikančių. Kaip manote, kodėl?
Rūta: Apskritai džiaze dominuoja vyrai – gal tik šių metų Birštono festivalis buvo neįprastai moteriškas. Natūralu, kad atsiranda vis daugiau merginų, atliekančių džiazą, – juk auga naujos kartos. Kuo daugiau – tuo geriau!
Valentina: Anksčiau būdavo pabrėžiama, kad džiazo muzikantas – vyriška profesija. Moteris, norėdama įsilieti į tą kompaniją, privalo būti stipri ir psichologiškai, ir fiziškai, turėti nemažai ištvermės, nes tenka įrodinėti savo gebėjimus. Jeigu nori būti pripažinta, turi daug dirbti. Ir negali palūžti, jei nepasiseka.
Rūta: Net ir dainavimas reikalauja daug jėgų. Kartais galvojama, kad dainuoti – labai natūralu, pernelyg pastangų ir nereikia. Bet norint ką nors atlikti balsu turi dirbti visas kūnas. Mums su Valentina labai padėjo joga – lankėme ją anksčiau. Gaila, kad dabar jai pritrūkstame laiko, šiek tiek apleidome. Bet įdirbis liko: išeiname į sceną ir stengiamės galvoti apie vieną tikslą – muziką, kurią perduodame žmonėms.
O kokių turite profesinių tikslų? Kokiuose projektuose norėtumėte matyti save ateityje?
Rūta: Žinoma, kaip ir kiekvienas muzikantas, svajojame apie dideles scenas, norėtume groti drauge su pasaulinio garso atlikėjais. Kažkada Valentinai prasitariau, jog kada nors turėsiu savo vokalinį kvartetą, taip pat grupę, kurioje būsiu solistė, o galbūt mane, kaip gerą vokalistę, pakvies dainuoti kur nors į užsienį. Trokštu važinėti po pasaulį ir dovanoti savo kuriamą muziką žmonėms.
Valentina: O aš svajoju kada nors gauti „Grammy“ apdovanojimą. Norėčiau, kad mano muzika būtų reikalinga, juk kuriu ne vien tik sau. Noriu palikti po savęs ką nors gero.
Kodėl nepasukote į popsceną?
Valentina: Neverta mesti mokslų dėl kokio nors trumpalaikio projekto, kokių dabar pilna. Norisi ilgai siekto, bet tvirto ir tikro rezultato.
Rūta: Kol kas neįsivaizduoju savęs kaip popatlikėjos, nes orientuojuosi į džiazą. Aišku, artimieji gal ir svajoja mane išvysti per televizorių. Natūralu, kad tėveliai trokšta kuo dažniau matyti savo vaiką. Popmuzika mums nėra tokia įdomi, kaip džiazas. Jį kurdama nuolat ieškau naujų sąskambių, vis atrandu ką nors įdomaus. Man smagiausias pats kūrybos procesas.
Valentina: Klausomės įvairių kūrinių, tad neišvengiame ir popmuzikos įtakos. Kūryba – išties įdomus dalykas.
Ką manote apie lietuviškose televizijose skambančias dainas?
Valentina: Gerai, kad yra Lietuvos televizijos antrasis kanalas, transliuojantis klasikos, džiazo koncertus, lavinantis žiūrovų skonį.
Rūta: O per kitas programas girdime vis tą patį – pradeda atsibosti. Kartais atrodo, kad visos dainos kurtos to paties žmogaus. Nebeįdomu. Galbūt pirmiausia privalėtų pasikeisti televizijose dirbančių žmonių požiūris, kad jie leistų pasireikšti ir kitokios muzikos atlikėjams.
Valentina: Kai kasdien valgai tą patį maistą, gali pasidaryti koktu. Bet kokioje gyvenimo sferoje turi būti įvairovė.
Abi esate grupės „QU5“ siela, stuburas ir įkvėpimo šaltinis?
Valentina: Gal tiesiog „QU5“ grojamos muzikos kompozitorės, aranžuotojos, atlikėjos.
Rūta: Birštono džiazo festivalio programoje skambėjo mūsų abiejų kurtos dainos.
Rūta dirba „Liepaičių“, Artūro Noviko džiazo mokyklose, Valentina – Karoliniškių muzikos mokykloje. Kaip manote, ar pedagoginis darbas uždeda žmogui tam tikrą štampą?
Rūta: Per repeticijas su „QU5“ buvo toks momentas, kai grupės vyrai pasakė repliką: „Ot, mokytojos.“ Po griežtesnio mūsų žodžio nesusilaiko neprimindami – „pedagogės“.
Valentina: Kai jau repetuojame, norisi sulaukti rezultato, tad stengiamės išsakyti konkrečias pastabas. Kadangi tai mūsų muzika, geriausiai žinome, ko reikia.
O kaip grupės vaikinai vertina, kad jiems vadovauja dvi merginos?
Rūta: Jeigu jau sutiko ateiti į grupę, leidžia pasireikšti.
Valentina: Bet mes bendraujame juokaudami, vyrai – linksmi, tad darbas vyksta su gera nuotaika. Nors visko būna, kartais reikia ir pasipykti. Taptų nuobodu, jei gyventume idealioje aplinkoje.
Dvi jaunos, talentingos džiazo atlikėjos vienoje scenoje tarpusavyje nekonkuruoja?
Rūta: Mes – ne. Visada mielai kaip pritariamasis vokalas antrinu Valentinos kūrybai, ji – mano. Man net mintis nekilo apie konkurenciją.
Valentina: Kiekvienas menininkas yra savitas – dėl ko turėtume konkuruoti? Savo muziką atlieku pati ir pritariu, kai Rūta dainuoja solo.
Rūta: Savo instrumentą – balsą – irgi visada pritaikau Valentinos dainoms. Kartais galbūt padedu įgyvendinti jos kūrybines mintis.
Sceninį įvaizdį kuriate kartu?
Rūta: Taip. Pavyzdžiui, Birštono festivaliui nusprendėme pasipuošti, pabrėžti savo moteriškumą. Juk tai gražu. Aišku, skoniai skirtingi, bet stengiamės atrasti abiem priimtiną variantą. Nors šiaip daugiausia dėmesio skiriame muzikai.
Valentina: Drabužiai svarbu, bet kai žmonės išeina į sceną gražiai apsirengę ir kai gerai pagroja ar padainuoja, bet kokie drabužiai nublanksta. O kai atlikėją puošia tik gražus drabužis ir daugiau nieko, matyti net ne profesionalams – net nebūtina turėti muzikinės klausos.
Lietuvos džiazo scenoje daugėja moteriškų veidų – anksčiau žinojome vos keletą vokalisčių ar muzikančių. Kaip manote, kodėl?
Rūta: Apskritai džiaze dominuoja vyrai – gal tik šių metų Birštono festivalis buvo neįprastai moteriškas. Natūralu, kad atsiranda vis daugiau merginų, atliekančių džiazą, – juk auga naujos kartos. Kuo daugiau – tuo geriau!
Valentina: Anksčiau būdavo pabrėžiama, kad džiazo muzikantas – vyriška profesija. Moteris, norėdama įsilieti į tą kompaniją, privalo būti stipri ir psichologiškai, ir fiziškai, turėti nemažai ištvermės, nes tenka įrodinėti savo gebėjimus. Jeigu nori būti pripažinta, turi daug dirbti. Ir negali palūžti, jei nepasiseka.
Rūta: Net ir dainavimas reikalauja daug jėgų. Kartais galvojama, kad dainuoti – labai natūralu, pernelyg pastangų ir nereikia. Bet norint ką nors atlikti balsu turi dirbti visas kūnas. Mums su Valentina labai padėjo joga – lankėme ją anksčiau. Gaila, kad dabar jai pritrūkstame laiko, šiek tiek apleidome. Bet įdirbis liko: išeiname į sceną ir stengiamės galvoti apie vieną tikslą – muziką, kurią perduodame žmonėms.
O kokių turite profesinių tikslų? Kokiuose projektuose norėtumėte matyti save ateityje?
Rūta: Žinoma, kaip ir kiekvienas muzikantas, svajojame apie dideles scenas, norėtume groti drauge su pasaulinio garso atlikėjais. Kažkada Valentinai prasitariau, jog kada nors turėsiu savo vokalinį kvartetą, taip pat grupę, kurioje būsiu solistė, o galbūt mane, kaip gerą vokalistę, pakvies dainuoti kur nors į užsienį. Trokštu važinėti po pasaulį ir dovanoti savo kuriamą muziką žmonėms.
Valentina: O aš svajoju kada nors gauti „Grammy“ apdovanojimą. Norėčiau, kad mano muzika būtų reikalinga, juk kuriu ne vien tik sau. Noriu palikti po savęs ką nors gero.
Kodėl nepasukote į popsceną?
Valentina: Neverta mesti mokslų dėl kokio nors trumpalaikio projekto, kokių dabar pilna. Norisi ilgai siekto, bet tvirto ir tikro rezultato.
Rūta: Kol kas neįsivaizduoju savęs kaip popatlikėjos, nes orientuojuosi į džiazą. Aišku, artimieji gal ir svajoja mane išvysti per televizorių. Natūralu, kad tėveliai trokšta kuo dažniau matyti savo vaiką. Popmuzika mums nėra tokia įdomi, kaip džiazas. Jį kurdama nuolat ieškau naujų sąskambių, vis atrandu ką nors įdomaus. Man smagiausias pats kūrybos procesas.
Valentina: Klausomės įvairių kūrinių, tad neišvengiame ir popmuzikos įtakos. Kūryba – išties įdomus dalykas.
Ką manote apie lietuviškose televizijose skambančias dainas?
Valentina: Gerai, kad yra Lietuvos televizijos antrasis kanalas, transliuojantis klasikos, džiazo koncertus, lavinantis žiūrovų skonį.
Rūta: O per kitas programas girdime vis tą patį – pradeda atsibosti. Kartais atrodo, kad visos dainos kurtos to paties žmogaus. Nebeįdomu. Galbūt pirmiausia privalėtų pasikeisti televizijose dirbančių žmonių požiūris, kad jie leistų pasireikšti ir kitokios muzikos atlikėjams.
Valentina: Kai kasdien valgai tą patį maistą, gali pasidaryti koktu. Bet kokioje gyvenimo sferoje turi būti įvairovė.
