Kažkur Zarasų rajone, tarp Šventosios, miškų ir ežerų „pasimetusi" keramikės Violetos (48) ir medžio skulptoriaus Virgilijaus (48) Gasparaičių sodyba. Tai - ne vasarvietė, o gyvenamasis būstas. Svajonių namai gamtos prieglobstyje, kokių, sako menininkai, nesusikūrė per dvidešimt bendro gyvenimo metų Vokietijoje.
Kad nepaklystume, šeimininkas mus pasitinka miestelyje - iššokęs iš kabrioleto ištiesia ranką. „Virgis", - nukerta ir prisako tik taip kreiptis. Vingiuojame vieškeliais, miško keliukais. Privažiavus sodybą, skambiu lojimu pasitinka trys šunys, ketvirtas skalija namie. Sargai gina savo valdas, bet šeimininkai nuramina ir juos, ir mus - augintiniai nepikti. Mišrūnai, truputį panašūs į korgius, yra šeima. Violeta juokiasi, kad kalaitės Suzanos kartą nenusaugojo, du šuniukus šiaip taip įsiūlė, na, o kiti taip ir liko namuose. Triukšminga, lojanti, kartais pasipešanti kompanija mus lydėjo visą laiką, neatsilikdama nė per žingsnį.
Tarp ežero ir užtvenkto upeliuko įsikūrusiam vienkiemiui - per šimtą metų. „1912-aisiais gimė moterėlė, kuri jį mums pardavė, - pasakoja Violeta. - Anot jos, ir sodyba, ir šis senas ąžuolas jau seniai buvo. Kas čia apsilanko, iškart pajunta gerą aurą. Manau, labiausiai ją spinduliuoja ąžuolas." Sodybos, kuriai priklauso dešimt hektarų pievų ir laukų, ansamblį sudaro ne tik svirnas, daržinė, praplėsta lauko virtuvė, dvi pirtelės, kluonas su jauja (kur linai minami ir šukuojami, kur velniai, juokiasi Violeta, karaliauja), malkinė. Išliko kalvės griuvėsiai ir senovinės dumplės, lauko rūsys, ant kalno - mažytis malūnėlis. Daug kas laukia restauravimo, bet juk Gasparaičiai sodybą įsigyjo prieš šešerius metus, gyvena - ketvirti. Ir daug ką Virgis daro savo rankomis.
„Skrendantis" namas
Ant akmeninių pamatų stovinti dviejų galų medinė troba - rekonstruota. Buvo dienų, kai namas, rodės, lyg medituodamas kabojo ore. „Senas pastatas - papuvęs, reikėjo sutvirtinti pamatus, tad domkratais buvo pakeltas, o aš sėdėjau ant kalniuko ir galvojau: Dieve, kada aš čia gyvensiu?! - prisimena šeimininkė. - Juk vyrai, kurie remontavo, truputį padirbdavo, paskui prisigėrę miegodavo! Per pusantrų metų buvo baigta..." „Apdaila daug laiko suėdė, - pertaria Virgis. - Namus patys projektavome, fantazavome ir daug dirbome."
Įėjus pro duris sužavi virtuvė-priemenė: kad patalpa nebūtų tamsi, ties ja nutarė nedaryti lubų, tad saulės šviesa krinta pro antro aukšto langus. „Užėję kaimynai buvo priblokšti erdvės: „Juk jūs čia bažnyčią statote!" - juokiasi šeimininkai. Troba ratu apeinama skersai išilgai! Kairiame gale - didelis miegamasis, dešiniame - erdvi svetainė su židiniu. Pačiame namo viduryje - dušo kambarys, už jo lygiagrečiai su virtuve - Violetos karalija: iš trijų pusių milžiniškais langais įrėminta šviesi dirbtuvė. „Mano tapykla" - taip ją vadina.
Dauguma baldų - virtuvės, miegamojo - Virgio rankų darbo. Pirmiausia į akis krinta neįtikėtinų formų tapybos technika dekoruotos kėdės-skulptūros. Ir tai, kad kiekvienas kampelis, kiekvienas kraštelis Violetos išpieštas miniatiūromis - gamtos motyvais. „Kaip kilo idėja tokius krėslus kurti? - gūžteli pečiais Virgis. - Kirto miškus, liko išpuvusių medžių. Pagalvojome, ką būtų galima padaryti. Ir pabandėme: ten nupjovėme, čia prilipdėme..." „Tai - Virgio idėja! - pertaria Violeta. - Kai jis man pastatė pirmą kėdę ir pasakė: „Tapyk", apsiverkiau! Kaip galima šitokią grubią kėdę ištapyti?! Padengiau stambiais piešiniais, o Virgis: „Negerai." Aš kad supykau! Paskui - ilgas pašnekesys, po kurio kontrasto principu ištapiau smulkiai. Kai kas netiki, sako, lipdukais aplipdei! Taip ir pradėjo Virgis man vieną po kitos kėdes nešti." Joks menininkų darbas neiškeliavo iš namų - jie kuria tik sau.
Į gamtą!
Įsitaisome svetainėje prie vaišėmis nukrauto stalo. Iš paskos atitipena šunys, kiekvienas susisuka savo vietoje. Šeimininkai daug pasakoja apie sodybą, nesibaigiančius darbus ir statybas joje, gerus kaimynus ir aktyvų kultūrinį, meninį gyvenimą Dusetose. Jis toks intensyvus, kad dailininkai nesijaučia įsikūrę gilioje provincijoje: parodos, kuriose apsilanko net Prezidentas Valdas Adamkus, plenerai - tik spėk jiems rengtis. Ir, žinoma, kalba vis nukrypsta apie gamtą.
„Ir Virgis, ir aš - miestiečiai. Vokietijoje gyvenome mieste, kuriame medžių beveik nebuvo, atostogų neturėjome, tiek dirbome. Vilniuje, Senamiestyje, turime namą, bet pabėgome - taip traukė gamta! - negesindama emocijų menininkė dalijasi gyvenimo džiaugsmu. - Čia protas iš laimės pradeda maišytis! Gali sekti metų laikų kaitą: gandrai pavasarį parskrenda, stirnos žiemą kieme renkasi. Tapau savo dirbtuvėje, pro langą matau: šernas atėjo obuolių - iš rudens supilame kalną, nes labai gausūs derliai. Stebi paukščius, nuo rugpjūčio vidurio į pulkus besirenkančius. Gandrai mūsų kieme gyvena - vakar su gandriukais išskrido... Kaip jų laukiu pavasarį! Šiame kambaryje pro langus matyti, kaip saulė teka, suka ratą ir leidžiasi. Stebiu, kaip su metų laikais kinta jos zenitas - aukštai vasarą kabo, žeme ridinėjasi žiemą. O iš pradžių pykau ant vyro, kam tiek langų pridarė!"
Violeta pabrėžia, kad visą jų kūrybą tik gamta įkvepia: „Nes apie nieką kita negalvojame. Išeini į mišką ir net šaukti norisi, kaip gera! Girioje pažįstu takus, kur kokių gėrybių yra, turiu vietą, kur išsiverkti galiu. Miestas nebetraukia. Pabūti galiu, bet gyventi - ne! Ar įmanoma tai iškeisti: naktį prabundi, pažvelgi pro langą, matai stirnas mėnesienoje vaikštančias po kiemą, čiumpi fotoaparatą ir leki fotografuoti. Ir nesvarbu, kad dvidešimt laipsnių šalčio!"
Visas gyvenimas - Vokietijoje
„Dar nesusitupėjome čia, nesusistovėjome, - svarsto Virgis. - Kai atsikėlėme į Lietuvą, mūsų gyvenimas pasikeitė kaip diena ir naktis. Labai sunku prisitaikyti, vienu metu norėjome kapituliuoti ir grįžti, bet nepasidavėme. Pasijuto didelis mentalitetų skirtumas: čia susikalbėti neįmanoma - lietuviai viena sako, kita daro..." „Arba nepadaro!" - tarsteli Violeta. „Vokietijoje natūralu žodiniai susitariamai, pasitikėjimas, - aiškina menininkas, - nes žodis reiškia viską, ne tuščiai jį mėtai. Lietvoje - nieko nereiškia!"
Nuolat pokalbyje pasikartojantys vokiški motyvai - neatsitiktiniai: Virgio mama vokietė. Chruščiovo laikais per „atšilimą" ji toje šalyje susirado seserį ir su šeima - lietuviu vyru bei dviem sūnumis - 1965-aisiais išvyko gyventi į Voketijos Demokratinę Respubliką. Virgiui tuomet buvo septyneri. Lietuviškai jis kalba laisvai, be jokio akcento, kiek aukštaičiuodamas, kartkartėmis kokį žodį nejučia išstardamas vokiškai, bet prisipažįsta, kad lengviau mintis reikšti vokiškai: „Darželis, mokykla, kariuomenė, sportas, verslas - viskas tik vokiškai, ji - antra mano gimtoji kalba."
Pažintis su Violeta - romantiškas paauglystės įvykis. „Kartą Vokietijoje pasirodė „Ąžuoliukas", kuriame dainavo Violetos brolis, - prisimena Virgis. - Jį lydėjo mama. Mano tėvas po koncerto pakvietė juos į svečius. Kai mes atvykome į Vilnių, aplankėme Vilės šeimą..." „Ir tada jis papuolė į mano rankas! - kvatoja dailininkė. - Kaip seniai tai įvyko! Dar nepilnamečiai buvome. Mes daugiau kaip trisdešimt metų kartu!" Paauglių pažintis buvo lemtinga: Virgis juokiasi, kad tąkart porai valandų užsukę su tėvu turėjo keliauti pas jo gimines į Šiaulius. Bet pats pasiliko, o tėtuką išsiuntė vieną.
Juodu susituokė 1977-aisiais. Violeta buvo įstojusi į tuometį Dailės institutą, tad nusprendė, kad tik baigusi mokslus vyks nuolat gyventi į Vokietiją. Iki tol - lankys vienas kitą, kiek įmanoma. Tais laikais oficialiai tik kartą per metus iš Sovietų Sąjungos į užsienį išleisdavo. „Rašydavau pareiškimą ir eidavau asmeniškai majorų prašyti, - dar ir dabar su grauduliu tuos laikus prisimena Violeta. - Kaip? Atsisėsdavau prieš tą su „pagonais" ir žliumbdavau, akies krašteliu matydama savo pereiškimą su antspaudu „otkazano". Taip ir išsiverkdavau leidimą... Retai su Virgiu matydavomės..." „Aš tuo metu sportavau - buvau VDR imtynių riktinės narys. Sporto stovyklos, pasirengimai čempionatams. Laiką labai tekdavo derinti..." - prisimena Virgis. „Kiek Berlyne ašarų išlieta! - šūkteli Violeta. - Bala didelė turėtų tyvuliuoti. Siaubas apima prisiminus, kai turėdavome išsiskirti!"
Po studijų ji galiausiai išvyko gyventi į Leipcigą. Ekonomistas Virgis įkūrė firmą, Violeta ėmėsi savo specialybės - keramikos. Moliniai rankų darbo indai, interjero puošybos detalės buvo neprarastai populiarūs, dailininkės verslas klestėjo. Beje, būtent tada Virgis pirmą kartą paėmė į rankas medžio pliauską ir išskobė figūrą. Bet tik persikėlęs į Lietuvos kaimą galėjo visiškai atsidėti šiam pašaukimui.
Atsisakyti susikurto gyvenimo ir gerovės Vokietijoje, kur viskas paprasta, aišku, ir... „Ir uždarbis, pinigai, savas verslas... Kas paskatino? - užbėga už akių vyriškis. - Labiausiai - Violetos tėvuko įtaiga. Vaikų neturime, pasvarstėme ir ryžomės keltis." „Tėvelis mane iš Vokietijos atsiviliojo... - atsidūsta Violeta. - Jis - žinomas „Vilniaus aidų", „Nerijos" konferansjė Algirdas Kuzmickas. Deja, įpusėjus persikėlimui netekome jo... Man taip trūksta tėvelio, širdis plyšta... Jis kilęs iš šių kraštų, svajojo vėl čia gyventi. Tad ir mes sodybos šiame rajone ieškojome. Gamta apylink - nuostabi! Dar statybos, dar viduj ne viskas baigta, dar apdailos daug kur trūksta, bet mums čia taip gera, kad į miestą grįžti nenorime!"
Kylame dar pasivaikščioti po vienkiemį. Tankia lyg stoginė alėja išeiname į pilnas žemuogių pievas, vaizdingus kalvotus laukus. Su Violeta nesustodamos kalbamės apie gyvenimą čia, gamtos prieglobstyje. Kyla vėjas, dangus staiga apsiniaukia, tuoj prasidės audra - jau pakvimpa lietumi... Vos spėjame parbėgti į namą, kur laukia vaišės ir jaukaus pokalbio tęsinys.
