Seksualiausiųjų dešimtukuose, patraukliausiųjų šimtukuose ir panašiuose jau kasdienybe tapusiuose rinkimuose Violetos Tarasovienės (34) nebėra. Dabar ji - ne patraukli viliokė žybsinčiomis akimis, o atsidavusi žmona ir motina. Bet neskubėkite jos apauti šeimyninėmis šlepetėmis ir nuo sienos nuplėšti plakato su jos atvaizdu! „Mano akys švyti nuo aistros vyrui, o motinystė moteriškumui tikrai nekenkia", - įsitikinusi dainininkė, gimus jaunėlei dukteriai išleidusi naują albumą.
Į dailutį kombinezoną įmuturiuota aštuonių mėnesių Gabrielė patikliai šypsosi bedante (atsiprašau - su dviem dantukais!) burna. „Mes norime moteriškai paplepėti", - mirkteli Violeta vyrui Viliui Tarasovui (29), paguldo dukrą į vežimėlį, ir jaunasis tėvelis išlydimas atlikti kasdienio ritualo - pasivaikščioti lauke su kūdikiu. Nesipriešina, tik kilsteli antakius, kai pareiškiame, kad plepėjimas gali užtrukti ir dvi valandas. Darda Senamiesčio kiemu, o žmona jau sukasi prie viryklės - verda arbatą, pjausto pačios keptą obuolių pyragą ir, rodos, labai nuoširdžiai tvirtina, kad toks gyvenimas jai patinka.
Tai kaip gyvenate?
Oi, mes gyvename labai gerai. Tiesiog fantastiškai!
Bet ištarėte ne „aš", o „mes". Dabar visada sakote „mes"?
Turbūt (juokiasi). Tikrai ištariau „mes"? Net nepastebėjau... Gal todėl, kad į mane kreipėtės „jūs"! Bet mes su Viliumi iš tiesų tapome labai šeimyniški ir viską ėmėme dauginti iš dviejų. Gyvename kartu, vaiką auginame kartu, dirbame kartu...
Naudojatės vienu mobiliuoju telefonu, koncertus derinate sėdėdami prie vieno virtuvės stalo... Nesibaiminate pabosti vienas kitam?
Baimintis? Ne, o kam? Man net mintis nešauna, kad vieną dieną Vilius atsibos. Pripratau, jau neįsivaizduoju, kaip galėčiau ką nors daryti be jo. Žinoma, mudviem tenka pabūti ir atskirai: pavyzdžiui, jis vienas išveža Gabrielę į lauką. Nesame suaugę į krūvą nuo ryto iki vakaro... Bet tikrai nėra jausmo: „Ak, kaip tu man atsibodai, kaip norėčiau kur nors ištrūkti viena!" Ir, tikiuosi, niekada nebus. Užtat turime minčių dviese, be vaikų, išvykti atostogauti.
Kaip atrodo įprasta jūsų diena, kai į namus neužklysta žurnalistų?
Iš ryto visi trys keliaujame į lauką pasivaikščioti. Arba, būna, Vilius išsiveža Gabrielę, o aš lieku namie tvarkytis ir ruošti pietų. Tuomet drauge pietaujame. Vakarais einame sportuoti, Gabrielę palikę prižiūrėti Viliaus mamai. Devintą valandą mažoji eina miegoti, o mes dar pavakarojame: pažiūrime televizorių ar išsinuomotą filmą. Kartais apsilankome restoranuose - turime keletą itin mėgstamų, bet dažniausiai valgome namie. Vyras įpratęs girti mano kulinarinius sugebėjimus: kartais dėl to net nejauku, nes mano eksperimentai ne visada pavyksta.
Vilius prisideda prie valgio ruošimo?
Ne, jis visai negamina. Aišku, kaip tikras vyras moka išsivirti dešrelių, iškepti kiaušinienę ar sutepti sumuštinį. O visa kita - mano pareiga.
Ar Vilius iš tiesų valdingas vyras, o jūs - nuolanki žmona? Kuris iš judviejų dažniau vadovauja, o kuriam tenka ieškoti kompromisų?
Nei aš nuolanki, nei jis valdingas - tik, kaip koks Tadas Blinda, nuolat kovoja už teisybę... Bet aš linkusi manyti, kad šeimos galva turi būti vyras. Vilius racionaliau mąsto, todėl dažniau priima sprendimus. Jis koordinuoja finansus, rūpinasi automobiliais, tačiau nėra taip, kad tranko kumščiu į stalą: „Bus, kaip aš pasakiau!" Mes tariamės, ginčijamės, būna, įsiplieskiame, diskutuojame iki nakties. Iš povyzos jis atrodo ramesnis, bet kai prakalbini, įtrauki į diskusiją, tai, oi, brolyti... Bet visada randame aukso vidurį. Nei jis atsidūręs po padu, nei aš.
Jus dar galima vadinti jaunavedžiais, bet jau auginate du vaikus. Ar sauskelnės, lopšinės ir namus skrodžiantis vaikiškas riksmas labai pakeitė judviejų įpročius?
Pradėjome anksčiau eiti miegoti - tai Gabrielės nuopelnas. Ji keliasi penktą ryto, pavalgiusi dar pamiega iki devynių. Pasitaiko ir neišmiegotų naktų, kai dantukai auga ar dar kas nors nutinka... Bet ką aš čia šneku: viena naktis neramesnė, o kitą vėl viskas puiku. Mūsų mažoji - išbučiuota, išmyluota, jau keliauja po namus vaikštukais, po truputį mokosi atidaryti spintų dureles. Su vyresniąja Elinga turime kitokių problemų: mergina darosi maištinga paauglė, tenka su ja truputį pakovoti. Bet apskritai vaikai - didelis džiaugsmas.
Motiniškus rūpesčius jau gerai pažįstate, o Vilius tapo tėčiu pirmąkart. Nevedėte jam „tėviškų" pamokų?
Tai kad ne. Tiesa, iš pradžių jį kamavo sauskelnių keitimo fobija, bet pamažu išnyko. Žinoma, dažniausiai tai darau aš, bet jei jis lieka namie vienas su kūdikiu, kuo puikiausiai susitvarko.
Jis - šeimyniškas?
Tikrai šeimyniškas.
O jums tikrai reikėjo šeimyniško vyro?
Manau, kad taip (juokiasi).
Sostinės nepasiilgstate? Taip ryžtingai išsikraustėte iš gimtojo Vilniaus į Klaipėdą pas vyrą, kad turbūt nespėjote nė sudvejoti...
Klaipėdoje aš „prilipau", man čia taip gera! Nejaučiu jokio diskomforto. Kai nuvažiuojame į Vilnių, galva apsisuka, erzina šurmulys, spūstys - kažkoks siaubas! O grįžtame į Klaipėdą - užplūsta ramybė, čia visur galima nueiti pėsčiomis, važiuoti automobiliu beveik nėra kur. Visi vienas kitą pažįsta.
Jūsų kaimynams pasisekė: pašonėje turi ne vieną, o netgi dvi žvaigždes. Nesusigundo naudotis judviejų statusu, kai reikia įveikti kokią biurokratinę užkardą?
Tikrai ne! Name gyvena savivaldybės darbuotoja, taigi mūsų „pagalbos" neprireikia (juokiasi). Mūsų santykiai su kaimynais puikūs.
Gimus Gabrielei, nepradingote tarp kūdikio žaisliukų ir buteliukų - gana greitai vėl užlipote į sceną.
Man atrodo, net nebuvau nuo jos nulipusi. Kai dukrai buvo dvi savaitės, jau važiavome filmuoti laidos „Padainuokim!" - ir tuo supykdėme krūvą prietaringų bobučių! Lietuvoje įsišakniję tokie kvaili stereotipai, kad nors galvą į sieną daužyk. Ak, čia Marijos žemė: jeigu moteriai jau per trisdešimt, jai negalima rodyti savo kojų. Kur ji, sena boba, lenda su trumpu sijonu! O jei moteris pagimdė, turi tūnoti namie mažiausiai pusę metų, niekur nekišti nosies ir maitinti vaiką savo pienu. Jei moteris nėščia - irgi negali niekur rodytis, nes ji nėščia ir negraži. O dar lipti ant scenos su pilvu - Jėzau, kokia tragedija!.. Ir niekam nesvarbu, kad ta būsimoji mama puikiai jaučiasi.
Argi reakcija buvo tokia bloga? Juk kai laukdamasi vedėte televizijos laidą, koncertavote, girdėjote ir daugybę komplimentų.
Bet žmogus visada labiausiai klausaisi kritikos. Ir kada mes išsikapanosime iš tų archajiškų taisyklių... Kodėl septyniasdešimtmetė Tina Turner scenoje su trumpu sijonėliu atrodo nevulgariai ir gražiai? Nes jos gražios kojos! O Birutės Petrikytės ar Rositos Čivilytės ką - kojos negražios? Super, gražios kojos, ir kodėl gi jos negali segėti trumpų sijonų? Nes Lietuvoje po trisdešimties to daryti negalima! Vadinasi, po keturiasdešimties jau reikia užsirišti skareles kaip bobutėms...
Dar vienas stereotipas: motina kažkodėl nebėra patraukli moteris! Kai pagimdžiau, skambina man viena žurnalistė ir klausia: „Kaip dabar jautiesi būdama ne pati geidžiamiausia ir seksualiausia?" Jėzau Marija... Visų pirma man nėra svarbiausia būti geidžiamiausiai ir seksualiausiai. Antra, nejaugi kas nors, skambindamas Jennifer Lopez ar Halle Berry, sakytų: „Na va, pagimdei, ir ką? Viskas, tu nebe seksualiausia!" Nė velnio: kaip jos buvo renkamos seksualiausiomis, taip ir tebėra. O pas mus, jei moteris pagimdė - viskas, ji nurašyta. Na, nebent po kelerių metų visi pamirš, kad ji turi vaiką, tada gal... Seksualumo samprata Lietuvoje labai iškreipta, todėl ir nenuogąstauju, kad manęs tokiuose rinkimuose nėra.
Vadinasi, žurnalas „Playboy" jums dar neskambino ir nesiūlė nusifotografuoti viršeliui?
Ne, dar neskambino ir, tikiuosi, nepaskambins. Niekada nepozuosiu „Playboy" ar dar kokiam nors panašiam žurnalui.
Bet juk prieš keletą metų žaviai pozavote vyrų žurnalui FHM?
Pakanka tai patirti vieną sykį...
Patirtis šiek tiek nusvilino?
Taip. Bet žmogus iš klaidų mokaisi. Tuomet man tiesiog maloniai užkalbėjo dantį: „Va, pažiūrėk, iš tokios galybės gražuolių išrinkta būtent tu..." Įkalbėjo nusifotografuoti, bet labai greitai to pasigailėjau. Ačiū, daugiau nebenoriu.
Taigi seksualumas jums niekada nebebus svarbiausias?
Matai, kaip į tą seksualumą pažiūrėsi... Čia jis suvokiamas labai primityviai: moteris būtinai turi būti apsinuoginusi, su apatiniais drabužėliais ar gilia iškirpte. Ir tuomet ji automatiškai tampa seksuali! Bet juk ne tai yra seksualu, ar ne? Ji gali vilkėti ilgą suknelę aukšta apykakle ir vis tiek būti velniškai seksuali, nes tai sklinda iš žmogaus vidaus, jo elgsenos, judesių, charizmos. O seksualumas, išlindęs iš trumpo sijono ir iškirptės... Košmaras. Sakau: čia Lie-tu-va, čia neįvyko sekso revoliucija, todėl dabar kenčiame pasekmes.
Bet jūsų sceninis įvaizdis po asmeninio gyvenimo pokyčių išties truputį pasikeitė. Tapote šiek tiek kuklesnė, subtilesnė - ar aš klystu?
Tai kad aš neturėjau jokio sceninio įvaizdžio. Nesusikūriau jo, kaip, pavyzdžiui, Jurga Šeduikytė: ji neatsakinėja į asmeniškus klausimus, neduoda interviu, kiekvienas žodis griežtai suderintas, nes, suprantate, toks įvaizdis ir būtina jo laikytis. Man būtų tragedija, jei reikėtų paisyti kokių nors rėmų. Kaip vilkėjau tai, kas man gražu, taip ir vilkėsiu. Kaip lipau ant scenos, taip ir lipsiu. Trumpų sijonų, beje, neatsisakysiu: kodėl turėčiau atsisakyti, kai vyras giria, kad mano gražios kojos? Beje, aš jam gražiausia, kai vilkiu paprastą, elegantišką suknelę.
Jau įsisukote į koncertų maratoną?
Galėjau koncertuoti visą nėštumo laikotarpį - tą ir dariau, ir galėjau tai daryti iškart po gimdymo. Pertrauka įsiterpė nebent dėl to, kad užsakovai bijojo man skambinti. O dabar jau sėkmingai koncertuojame su gyva grupe. Džiaugiamės, kad žmonės dar vertina gyvą muziką. Prisipažinsiu: man gėda už tuos atlikėjus, kurie užsiplėšia didelius pinigus ir tesugeba pažiopčioti ant scenos. Paleiskite jiems dainos įrašą, jie tik pašūkaus: „Kur jūsų rankos?", ir visi bus patenkinti... Absurdas. Grupė „69 danguje" - dar ne pati didžiausia blogybė, yra ir blogesnių. Ir jų bus tol, kol publika supras, kad tos „beždžioniukų diskotekos" - tik žmonių kvailinimas.
Kartais namie netyčia įsijungiame visokius žvaigždžių vartus ir akademijas - Jėzus Marija, kaip ten baisu... „O dabar - neprilygstamoji, seksualioji, žavingoji!" Ji įeina - ir cypt, cypt pro šalį... Tai nepagarba ir muzikantams, ir dainininkams. Žiauru, kad aš esu dainininkė, ir toji panelė yra dai-ni-nin-kė, suprask, mano kolegė!
Publika tikriausiai atsirenka tai, ko jai reikia. Juk tikrai buvo tokių, kurie laukė jūsų naujo albumo?
Kai pastojau, nusprendžiau išnaudoti tą ramesnį laikotarpį ir kibti į albumą. Darbas prasidėjo praėjusią vasarą, taigi įrašinėjome pusantrų metų. Atsirado pokyčių: naujų garsų, iki šiol man nebūdingo skambesio. Nežinau, kas yra mano auditorija, į jokią amžiaus grupę netaikau, strategijos neturiu - tiesiog dainuoju tai, kas man patinka, ir judu į priekį. Kai žmonės klausia, koks yra naujasis mano albumas, tiesiog sakau - geresnis už buvusius.
Daugelį gerbėjų stebina ir dabartinė jūsų pavardė - visi buvo pripratę prie Riaubiškytės. Ar ilgai svarstėte prieš pasirinkdama vyro pavardę?
Visai nesvarsčiau. Pati nusprendžiau rinktis vyro pavardę: kaip nusprendžiau, taip ir padariau. Esu įsitikinusi, kad šeima turi turėti vieną pavardę. Vilius - irgi šeimos žmogus, bendra pavardė jam tokia pat svarbi, kaip ir man. Prodiuseriai neprieštaravo: jie turbūt suprato, kad mes pasisakome už šeimos vertybes. Nesame iš tų porų, kurios į vakarėlius vaikšto atskirai, skleidžia apie save gandus, kad skiriasi, nes taip tikisi parduoti daugiau albumų.
Vilius nesiprašo išleidžiamas į vaikinų vakarėlius? Neina su draugais žaisti boulingo, žiūrėti krepšinio rungtynių, gerti alaus, mėgautis pirtimi?
Boulingo mes einame žaisti kartu. Žiūrėti krepšinį ar futbolą renkamės pas mus arba pas draugus. Gimtadienius švenčiame su šeimomis. Seniau į pirtį vaikinai važiuodavo vieni, o dabar - su šeimomis. Tiesa, vasarą futbolą žaidžia išskirtinai vyriška kompanija, bet aš sėdžiu tarp žiūrovų ir karštai sergu už saviškį. Ir nemanau, kad Viliui ta „nelaisvė" yra trauma: kai susipažinau su juo, jau buvo rimtas vyras. Aišku, jis tvirtina, kad gyvendamas su manimi pasikeitė, bet tai tikriausiai įvyko ne dėl manęs - tiesiog pats subrendo pokyčiams.
Judviejų bičiuliai sako, kad vakarėliuose neišleidžiate vienas kito iš akių. Pavyduliaujate vienas kitam?
Taip (juokiasi). Vilius man nesuteikia motyvų pavydėti, bet jų suteikia aplinkiniai: jau, žiūrėk, kokia gerbėja kabinasi jam ant kaklo! Žinoma, jis tvirtas vyras, atsilaiko spaudimui. Aš jam irgi nesuteikiu progų pavydėti, bet vis tiek pavyduliauja. Jei žmogus pavydus, tai gali ir šalia tavęs stovinčiam stulpui pavydėti... Bet jei pavydi - vadinasi, myli, ar ne?
Gal jis pageidauja, kad prie žmonos daugiau neliptų seksualios medžiotojos įvaizdis?
Nejaugi aš turėjau tokį įvaizdį?! Siaubas! Žinoma, kiekvienas vyras nori, kad jo žmona tik sėdėtų namie, virtų valgį ir augintų vaikus... Bet Vilius supranta, kad esu artistė: dalį savęs turiu atiduoti ir klausytojams.
Apie trečią vaiką negalvojate?
Visi draugai aplink gimdo, bet mes dar neskubame. Dar ne laikas... Reikia rūpintis dukrų auklėjimu. Vilius labai įsitraukęs į auklėjimo procesą, neatsiriboja: „Čia tavo vaikas, daryk, ką nori, o čia mano, ir aš darysiu, ką noriu." Ir jo, ir mano žodžiai šeimoje yra svarūs. Todėl ir esame šeima.
Su savo tėvu Elinga bendrauja?
Apie šitą žmogų aš išvis nenoriu kalbėti. Man jis neegzistuoja, ačiū Dievui, neegzistuoja ir Elingai.
Tačiau, šiaip ar taip, jau turite patirties, kad vedybiniame gyvenime ne viskas gali eiti lyg sviestu patepta.
Be abejo, tam reikia įdėti pastangų. Reikia kažkur nusileisti, kažkur pasiginčyti. Santuoka -nuolatinis darbas. Aš ir dabar nesakau, kad mums su Viliumi viskas idealu - nėra namų be dūmų. Bet kai žmogų pažįsti, kai žinai, kaip jis reaguos į vieną ar kitą situaciją, galima viską susidėlioti ir pasistengti padaryti gyvenimą gražesnį.
