Žiedūnė Meškauskaitė: buvau ekstravagantiškiausia

„Kodėl mane prisiminėte“, – nustebusi klausia dainininkė Žiedūnė Meškauskaitė (49), kai įkalbinėjame susitikti. Taip, tais metais, kai pasirodydavo didžiosiose scenose ir populiariausiuose šalies klubuose, ji buvo ryški asmenybė. Tačiau dabar gyvena ramiai, tyliai ir vis dar bando atsitiesti po mamos netekties.
Ugniniai plaukai, įspūdingi, dailią dainininkės figūrą pabrėžiantys drabužiai – tokią Žiedūnę, matyt, atsimena kartu su jos atliekamomis dainomis gražiausius savo gyvenimo epizodus išgyvenę žmonės. Tačiau jau keleri metai į sceną ši Kaune gyvenanti atlikėja kyla tik su savo mokiniais. Neberengia solinių pasirodymų – nebekreipia dėmesio ir į savo išvaizdą.
„Dabar norėčiau, kad manęs nematytų. Einu paprastai, sportiškai apsirengusi ir dėl to sau nekeliu įtampos“, – sako Žiedūnė. Išorė jai tapo visai nesvarbi pastaruoju metu, mirus artimiausiam žmogui – mamai. Sunkios ligos neįveikusi moteris užgeso ant Žiedūnės rankų. Nuo jos mirties dar nepraėjo metai. Dainininkė negali atsigauti po netekties, nekyla rankos vartyti senų nuotraukų albumų. Jai sunku prisiversti praverti tėvų namų Garliavoje duris, todėl dažniau su į devintąją dešimtį įžengusiu tėvu bendrauja telefonu.

Vizitinė kortelė – „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“

„Prieš penkerius metus palaidojau brolį. Per tuos metus įgijau stiprybės, nebesureikšminu smulkių gyvenimo detalių. Mokinius mokau gyventi džiaugsmingai, paprastai, neišgyventi ir nepalūžti psichologiškai“, – Žiedūnė supranta, kad visas žaizdas užgydo laikas. Užsimiršti padeda ir mėgstama veikla. Jos dainininkei tikrai netrūksta. Prieš penkerius metus Kaune atidarė dainavimo mokyklą, kurioje muzikuoti mokosi vaikai ir jaunimas. Jiems Žiedūnė pati kuria dainas. Netrukus su mokiniais pradės rengti popietes vaikams. O rudenį galbūt pagaliau pavyks įgyvendinti seną norą – organizuoti vaikų ir jaunimo šokių bei dainų festivalį „Jaunystės žiedas“.
Ši veikla – solinės karjeros, kurios atsisakė maždaug prieš penkerius metus, alternatyva. Dainuoti restoranuose skambant stalo įrankiams arba tik tam, kad kažkas pasišoktų, Žiedūnei nebuvo priimtina. „Nesu aš šokėjų dainininkė“, – šypteli. Svarsto, kad negalima amžinai stovėti scenoje – turi pajusti, kada metas ją užleisti kitai kartai. „Nepakeičiamų nėra. Man buvo duota gražiai gyventi, dainuoti, maloniai leisti laiką. Dabar turiu užleisti vietą jaunimui“, – sako dainininkė. Mokymas dainuoti kitus – jos, kaip dainininkės, gyvenimo pratęsimas.
„Kai kas pas mane ateina mokytis kaip pas muzikos mokytoją, kai kas – pas dainininkę Žiedūnę Meškauskaitę“, – moteris juokiasi, kad tarp dainininkų esanti tikrai viena tokiu vardu, todėl nieko keista, jei atsiranda tėvų, ją prisimenančių ir norinčių, kad pamokytų vokalo pagrindų vaikus. Beveik visi užsimena svajojantys, kad atžalos išmoktų garsiąją Vytauto Kernagio dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“… Žiedūnė nostalgiškai atsidūsta: ši daina buvo tapusi jos vizitine kortele: juk ją dainavo visus dvidešimt intensyvių kūrybinės veiklos metų. „Ir dabar, kur benueičiau, žmonės tos dainos prašo. Prieš kelerius metus koncertuojant restorane atėjo milijonierius, padėjo nemažą pinigų sumą prie kojų ir prašė dešimt kartų atlikti tą dainą“, – pasakoja dainininkė.

Scenos įvaizdį kurdavo pati

Dainuoti Žiedūnė pradėjo keturiolikos. „Viskas prasidėjo savo kaime – prie Kauno esančiuose Jonučiuose. Tėtis nuvedė į kultūros namus, – prisimenant gražiausius metus dainininkės veidą nušviečia plati šypsena, skruostuose atsiranda duobutės. – Paskui visko buvo labai daug. Tais laikais niekas nemanė, kad dainavimas – rimtas užsiėmimas. Tėtis labai spardėsi… Tačiau tai nepadėjo, nuo keturiolikos metų nuolatos buvau scenoje. Visada dainuodavau gyvai su ansambliais.“ Sėkmingiausias jos muzikinio gyvenimo etapas prasidėjo 1980 metais, kai buvo pakviesta koncertuoti su Lietuvos nacionalinei filharmonijai priklausančiu ansambliu „Vilniaus aidai“. Žiedūnė prisimena, kaip visas ansamblis išvažiuodavo mėnesiui prie Platelių ežero rengti programos. Paskui filharmonijoje vykdavo perklausos. „Ir trims mėnesiams išvykdavome į gastroles: tarkim, po mėnesį praleisdavome Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane. Gyvenimas buvo ant ratų. Kartais kasdien skrisdavome lėktuvu ir nebuvo sunku. Kaip aš tiek pajėgiau, – atlikėja stebisi, kad turėjo tiek jėgų ir ištvermės. – Dabar nebenorėčiau, nebe tai svarbu. Šiandien geriausia – ramybė.“ Muzikinėje dainininkės biografijoje – konkursai ir festivaliai Lenkijoje, Suomijoje, Turkijoje, kur ji atstovaudavo Lietuvai, didžiausios Rusijos scenos, Olandijos restoranai ir klubai...
Tuomet lipti į sceną vilkint bet ką nebuvo galima. Komisija, vertinanti naują „Vilniaus aidų“ koncertų programą, kreipdavo dėmesį ir į artistų kostiumus. Žiedūnei tai nekėlė keblumų. Jai patiko atrodyti įspūdingai. Prisimename, kad ji buvo ekstravagantiška atlikėja… „Buvau pati ekstravagantiškiausia, – kvatodama taria. – Tokia kažkada mane išrinko vienos radijo stoties klausytojai. Malonu, smagu! Mes buvome įpratę būti išskirtiniai. Aš ir dabar už ekstravaganciją, bet pati tokia nebesu. Viešumoje būnu paprasta, kukli – nemėgstu, kad į mane pirštais badytų ir aptarinėtų, kaip pasenau.“ O tais laikais scenos įvaizdžiu rūpindavosi pati. Svarsto, gal turėjo menininkės gyslelę. „Tuomet buvo įdomu sugalvoti ką nors netikėto, nes nebuvo nieko pirkti. Mama važinėdavo po visą Rusiją ir, ten radusi įdomių daiktų, nematytų audinių, avalynės, veždavo man. Turėjau draugę siuvėją – ji man ką nors pasiūdavo“, – prisimena, iš kur gaudavo išskirtinių scenos apdarų. Ne, iš tų laikų jos spintoje nekaba šiltų prisiminimų kelianti mėgstamiausia suknelė: Žiedūnė nelinkusi sureikšminti daiktų ir gyventi praėjusių dienų prisiminimais.

Gyvenimas buvo nuolatinė šventė

Devintojo dešimtmečio viduryje pradėjus birti ansambliams, ji kurį laiką su kitais garsiais atlikėjais dainavo Vilniaus, paskui – Kauno restoranuose ir naktiniuose klubuose. Žiedūnė neneigia: tuo metu gyvenimas buvo nuolatinė šventė. Šypteli, jei norėtų, tai tęstųsi ir dabar. „Niekas nepaneigs, kad kadaise Kauno restoranas „Žalias kalnas“ buvo prestižinė vieta. Įeiti kainuodavo dešimt rublių, o tuomet tai buvo dideli pinigai. Tačiau laisvų vietų nebūdavo, prie durų stovėdavo eilės, – mintimis grįžta daugiau kaip dvidešimt metų atgal. – Ateini dirbti šou programoje – laukia šimtai žmonių, kurie nori pabūti su artistais. Po pergalių, iškovoję aukso medalius, švęsti užsuka „Žalgirio“ krepšininkai… Liedavosi šampanai ir konjakai. Mūsų atlyginimai buvo labai geri… Turėdavome ir šventę, ir pinigų, ir pagarbą. Buvo gerai, linksmindavomės, šokdavome iki ryto. Dabar – viskas kitaip. Į banketus dažnai visai atsisakau eiti. Klausia, kur pradingau. Sakau, kad niekur…“
Daug metų gyvenusi naktimis, Žiedūnė juokiasi neatsikračiusi įpročio ilgiau pamiegoti, nors naktiniuose klubuose nebedainuoja. „Man sunku pereiti į kitokį režimą. Turiu iki dešimtos ryto miegoti ir tikrai niekam neleidžiu to laiko trukdyti, – šypsosi savo laiką galinti planuoti kaip patogiau. – Paskui būnu energinga visą dieną iki nakties.“

Nebereikia jokių sugyventinių ar sutuoktinių

Įspūdingai atlikėjai praeityje, be abejo, netrūko gerbėjų. Tačiau rasti asmeninės laimės Žiedūnei nepavyko. „Viena – gerbėjai, kita, kad kas nors norėtų su tavimi gyventi, – pažymi. – Mama sakydavo, kad rimtam gyvenimui artisčių niekam nereikia. Ir tai yra tiesa. Kas norės turėti žmoną dainininkę, kuri nuolatos gastrolėse?“ Žiedūnė buvo ištekėjusi, bet nesėkmingai. Pavydus sutuoktinis bandė jai neleisti lipti į sceną. „Pasakiau, kad dar negimė tas, kuris man uždraustų dainuoti, ir mes triukšmingai atsisveikinome. Santuoka truko metus, dar ketverius – jo tampymasis paskui mane, – šiek tiek atskleidžia nelaimingų vedybų niuansus. – Jis mane persekiojo, atimdavo koncertų drabužius. Tai taip išgręžė... Po to skausmingo persekiojimo pasakiau, kad man daugiau nereikia jokių sugyventinių, sutuoktinių ar dar ko nors. Puikiai moku gyventi viena.“
Žiedūnė prisipažįsta, jei būtų galima laiką atsukti atgal, tikrai nebūtų tuokusis. Svarsto, kad artistą gali suprasti tik taip pat gyvenantis žmogus. Taip, ji buvo įsimylėjusi ir kolegą muzikantą. Jiems gimė sūnus Jonas. Tačiau „per geriausias drauges“ jų draugystė iširo. „Nieko nepadarysi. Tai – praeitis. Dabar puikiai gyvenu, turiu sveiką, dorą sūnų. Užsiauginau jį kaip užnugarį. Jei man pasisekė jam būti ir motina, ir tėvu, tai yra labai daug ir praeities nesureikšminu, – Žiedūnė nelinkusi nieko kaltinti ar smerkti. – Turiu mokyklą, savo mergaites, su kuriomis puikiai sutariu. Man smagu, kad dar galiu su jomis dainuoti, kurti dainas. Saulė šviečia, paukščiai čiulba – ko man daugiau reikia? Ir kitiems to linkiu.“ Žiedūnė užsimena, kad jos gyvenime būta daug nelaimių. Patyrė, kad nėra nieko skausmingesnio, kaip prarasti artimą žmogų. „Tada pradedi nieko nebesureikšminti, supranti, kad į daug ką reikia žiūrėti paprasčiau“, – mano dainininkė.

Vis dar patinka naktiniai klubai

Žiedūnė džiaugiasi sėkmingai į gyvenimą besikabinančiu veržliu sūnumi, kuris praėjusiais metais baigė žemėtvarkos studijas, sėkmingai plečia savo verslą. Jonui – dvidešimt ketveri. Jis nelinkęs afišuotis, kad turi dainuojančią mamą. Ši pasakoja atžalai niekada nereguliavusi gyvenimo. „Kartą sūnus pasakė, kad jo mama niekaip nesubręsta, – juokiasi atlikėja. – Iš tiesų esu linksmuolė, optimistė, nereikšmingus dalykus nuleidžiu negirdomis.“
„Dabar gyvenu taip, kaip noriu. Manau. Kad taip turi elgtis kiekvienas. Negalima smegenims duoti per daug įtampos – ir taip gyvenimas banguotas. Esu pavargusi nuo savo bėdų, norėčiau atostogų, bet kol kas joms neturiu laiko, – Žiedūnė neslepia, kad, be dainavimo pamokų, dar verčiasi ir nekilnojamojo turto nuoma, todėl reikalų netrūksta. – Nesu iš tų, kurioms užtenka pagulėti paplūdimyje. To nepakenčiu. Man reikia veiklos. Iki šiol mėgstu naktinius klubus: juk juose daug metų dainavau! Dabar ten nesilankau. Tačiau jei ilsėčiausi kokiame nors kurorte, nueičiau pasiausti, pašokti, atsipalaiduoti, susipažinti su žmonėmis! Nematau čia nieko tragiško. Man patinka pabūti tarp žmonių.“