Mylėk
Agne, šiandien jums sukanka trisdešimt. Ar neatrodo, kad biografiją vyniotumėt iš kito galo: vieni pradeda nuo mokslų, jūs – nuo šou pasaulio, vedybų, o dabar – studijos?
Labai šito gimtadienio laukiau ir, kad ir kaip literatūriškai beskambėtų, tikrai jaučiu perėjimą iš vėjavaikiškumo į brandą. Manau, kad dabar pavyko viską sudėlioti taip, kaip aš ir įsivaizdavau. O į tuos, kurie klausia: „Tau trisdešimt – ir ką, nebaisu?“ – žiūriu su nuostaba. Kokioje visuomenėje gyvename, jei jau trisdešimtmetė turi pradėti dėl kažko nerimauti! Jaudintis turi išsižiojusi aštuoniolikmetė, nes ji dar nežino, ką šiame gyvenime veikia, ir yra tokiame baisiame ieškojimų kelyje, kurio jokiu būdu nebenorėčiau pakartoti. Nesakau, kad norėčiau ką nors savo biografijoje keisti, bet dar kartą išgyventi – nė už ką.
Kuo esi jaunesnis, tuo turbūt skausmingesnis ir įsimylėjimas, ar ne?
Taip. Dabar nebeliko buvusio mano fatalizmo. Nesišvaistau jokiais „arba – arba“, „amžinai“, „iki mirties“, „niekada“! Pirmoji meilė buvo su tikru šliaužiojimu ant kelių ir kai išsiskyrėme, maniau, kad bus pasaulio pabaiga. Man buvo šešiolika, po trijų mėnesių draugystės jis mane metė. O tada tai buvo – ir kritimas ant žemės, ir raudojimas – kai jis nematė, aišku, bet esu ir į jo rankovę prisnargliavusi. Kvaila situacija: buvome vienoje draugų kompanijoje, susitikdavome joje dar kelerius metus. Paskui, kai jau dirbau televizijoje, tas vaikinas man paskambino ir pasakė: „Aš tave myliu, atvažiuok.“ O aš jau buvau nuo tos nelaimingos meilės išgijusi ir vos išsilaikiau, kad nesusijuokčiau. Kažką tie vyrai turi keisto…
Plačiau žurnale „Laima“
