– Ilgą laiko tarpą jūsų nematome televizijoje. Ar tai buvo sąmoningas atsitraukimas iš šou pasaulio?
– Ilgas laiko tarpas labai sąlyginė sąvoka. Tik nuo šio sezono aš nebedirbu televizijoje, iki to laiko penkerius metus pradirbau ten. Tai tiesiog buvo televizinis etapas, o dabar viskas keitėsi „Lietuvos Ryto televizijoje“, tai automatiškai ir mano gyvenime įvyko pasikeitimai. Bet tikrai nesijaučiu blogai, pagaliau atsirado proga pradėti savo darbus, ruošiuosi monospektakliui, verčiu pjesę, dirbu su jaunu ir labai talentingu režisieriumi iš Baltarusijos Saša Marčenko, kuris turi jau daug darbo patirties. Šiuo metu kaifuoju užsiimdama šia veikla.
– Interviu taip pat dalijate itin retai, ar esate pavargusi nuo dėmesio?
– Ne. Aš nesulaukiu varginančio dėmesio. Dažniausiai interviu duodu tada, kai turiu ką pasakyti, kai tai susiję su mano darbais. Mes visi gyvename panašiai ir aš negyvenu kažkaip kitaip. Tiesiog nematau tikslo pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą.
– Paatviraukite, kokios šou pasaulio taisyklės jums yra nepriimtinos?
– Pernelyg sureikšminti savo išvaizdą – aš gyvenu ant ratų ir savo aprangai skiriu per mažai dėmesio. Kita vertus, man į tai nusispjaut.
Labiau susidomiu tada, kai einu į kokį nors renginį. Tada tai stresuoju! (juokiasi). Nes paaiškėja, kad spintoje nieko nėra. O iš tikrųjų labiausiai man nepriimtina ir aš pasišiaušiu kaip ežys, kai žmonės savo asmeninį gyvenimą demonstruoja viešai. Nuotraukų publikavimas, galų gale savo namų rodymas socialinėje erdvėje — man tai atrodo nesaugu viduje, kai tave, tavo artimuosius ir namus nužiūrinėja svetimi žmonės. Nebelieka intymumo, nes viskas tada svarbu tik tiek, kiek neša pinigus.
– Kokią įtaką padarė viešumo atsisakymas jūsų asmeniniam gyvenimui?
– Aš neatsisakiau viešumo, aš pakankamai viešai viską darau, tik neinu į parduotuvių atidarymus, nes man tai nuoširdžiai neįdomu (juokiasi).
Aš niekada neafišavau savo asmeninio gyvenimo ir nesiruošiu to daryti. Su savo vaiku retai kur einu, nes jai nepatinka fotografai. Bet jeigu ji nori eiti į renginį su manimi, aš visada perspėju savo dukrą, kad bus fotografuojama ir atsiklausiu jos nuomonės, ar ji tikrai nori eiti. Ji turi suvokti, kad jeigu eis į viešumą, bus didelis dėmesio antplūdis.
– Kai pasirodote su šeima viešumoje, visada atrodote itin laimingi. Pasidalinkite su skaitytojais savo laimingos šeimos receptu.
– Rūpestis ir pagarba. Mes labai daug apie tai kalbamės. Man patinka kiekvieną dieną keltis šeštą ryto ir ruošti šeimai pusryčius. Nors tikrai būna sunku prabusti tokiu laiku, ypač, kai grįžti vėlai iš gastrolių ar spektaklių, bet tas rūpinimasis daro mane laimingą.
– Turite dukrą Mariją. Kokių principų laikotės ją auklėdami?
– Kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis. Taisyklių ir bausmių nustatymas yra svarbu. Yra taisyklės, kurias, beje, pati Marija ir surašo, ir už jų nesilaikymą būna bausmė. Pavyzdžiui, už melą — dvidešimt pritūpimų, už atsikalbinėjimą — saldumyno atsisakymas ar diena be ledų. Ir tokie dalykai tikrai veikia.
– Ar kyla nesutarimų dėl auklėjimo?
– Žinoma, kad kyla. Visose šeimose kyla ir tai yra normalu. Aš nepažįstu nė vienos poros, kurioje to nebūtų (juokiasi).
– Ar matydama Jūsų spektaklius ir filmus, Marija nenori sekti mamos pavyzdžiu?
– Ne, jai labai patinka užkulisiuose stebėti spektaklius. Vasarą, kai nereikia į mokyklą, spektaklių pažiūrėti atvyksta dažniau, nes mūsų namuose yra geležinė taisyklė, kad devintą valandą vakaro ji turi gulėti lovoje, o spektakliai baigiasi vėliau. Ir nors ji lanko šokius, jei nuspręstų pasirinkti aktorės profesiją, tikrai neprieštaraučiau, bet ir neskatinčiau.
– Kokį patarimą duotumėte savo atžalai, jeigu taip susiklostytų ir ji taptų viešas asmuo?
– Saugoti savo privatumą.
– Dažnai jus galima išvysti „Domino“ teatro spektakliuose bei kartas nuo karto naujuose filmuose. O kokia įprasta jūsų diena? Kiek laiko skiriate šeimai ir darbui?
– Mano įprasta dieną prasideda šeštą ryto ir, jeigu nėra spektaklio, baigiasi dešimtą valandą vakare, o jei turiu, tai baigiasi tada, kada grįžtu iš gastrolių. Mintys apie šeimą visą dieną sukasi galvoje, nes ji yra mano prioritetas. Dirbti „Domino“ teatre labai gera, nes komanda yra fantastiška. Nors daug laiko praleidžiame kartu, pas mus nėra trinties ir intrigų. O rytais, kai nuvežu Mariją į mokyklą, visada atvykstu čia, į sporto klubą, kur dabar ir kalbamės. Treniruotė trunka apie dvi valandas ir vėliau dėliojuosi tolesnius savo dienos darbus.
– Anksčiau esate minėjusi, kad turėdama vaikų vis tiek dirbsite. O ar dabar, kai esate mama, nepasikeitė požiūris?
– Ne, nepasikeitė. Aš toks žmogus, kad negaliu sėdėti vienoje vietoje. Man iš tikrųjų labai patinka dirbti, namuose aš net ant sofos neatsisėdu. Man patinka gaminti ir net tvarkytis. Šveisti, blizginti, gražinti namus, rankdarbiais užsiiminėti. Jei aš nesportuoju, vis tiek kažką dirbu.
– Ar prašėte kieno nors pagalbos auklėjimo klausimais? Galbūt senelių?
– Nemanau, kad tai yra pagalba. Seneliai yra šeima ir, kad vasarą, kažkuriuo laikotarpiu anūkė būna pas senelius, yra visiškai normalu. Yra buvę, kai mes su Linu mėnesiui išvykome darbo reikalais, Marija taip pat buvo pas senelius.
– O kaip pasiskirstote darbus šeimoje?
– Dažniausiai aš gaminu, o Linas sutvarko virtuvę. Pavyzdžiui, vakar pas Mariją buvo atėjusi draugė ir kambaryje buvo bardakas, tai pasakiau „Greitai, kad man būtų kaip viešbutyje“ ir, kai atėjau po kelių minučių pažiūrėti, tai pagal tą jos viešbučio supratimą, kambarys buvo sutvarkytas (juokiasi).
– Šiuo metu visur eskaluojama, kad moteris taip pat gali būti šeimos galva. O kaip yra jūsų šeimoje?
– Mes esame labai geri draugai. Kartais jis būna šeimos galva, kartais aš, kažkaip to nesureikšminu. Jeigu matau, kad jis kažkokius dalykus išmano geriau nei aš, tai man nebūtinas vadovavimas. Natūraliai išeina, kad aš suprantu labiau ūkinius reikalus, o Linas – strateginius. Atsakomybes taip pat prisiimame bendrai.
– Ar nebuvote niekada kaltinama, kad išskyrėte Lino Ryškaus ir jo buvusios žmonos Gabijos šeimą? Kokie jūsų santykiai šiuo metu su Gabija?
– Gal ir buvau kaltinama, tik tuo metu jie kartu jau negyveno. O mes su Gabija labai gerai sutariame! Ji ir Elena yra mano šeima, Marija taip pat traktuoja tai kaip „mūsų šeimą“. Su Gabija bendraujame ir kalbamės, kartu dirbame.
– Sakykite, ar vis dar neplanuojate vestuvių?
– Jos jau įvyko Korėjoje, pagal budistines tradicijas. Tik tai, kad mes jų neafišavome.
