Istoriją, kaip ji 3,5 metų buvo maustoma netikromis atrankomis į filmus, Vaida papasakojo savo socialiniuose tinkluose, įrašu sutiko pasidalyti ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Šitai istorijai jau pusantrų metų, bet kažkaip vis tiek niekaip nepasidalinau iki galo. Apie ją jau pakalbėjo visi, išskyrus pagrindinė veikėja – aš. Vis ieškojau kokio tai tinkamo formato ir tinkamo laiko. Radau – 2025-ųjų pabaigoj sutarėm su viena TV laida, kad sausio mėnesį šitą istoriją papasakosiu joje, bet tada įvyko visa Adomėno/Tapino peripetija ir žurnalistė, kuri turėjo paskambint, taip ir nebepaskambino. Nu ką padarysi – šūdc nutinka. Tai labai per daug ir nepersistengsiu, tiesiog pasidalinsiu notes app įrašu iš 2024 metų rugpjūčio 19 dienos. Apart minimalių gramatinių korekcijų, įrašas toks, koks ir buvo parašytas. Gero skaitymo ir kokio tatai permąstymo“, – įrašą pradėjo V.Baranovė.
Neįtikėtina apgaulė
Toliau ji pateikė įvykius, kurie nutiko 2024 rugpjūčio 19.
„Dangus tarp Paryžiaus ir Vilniaus:
Kad nereiktų kaskart iš naujo prisimint, parašiau vieną tekstą, kurį galėsiu pasidalint su visais. Tai va, papasakosiu, kas įvyko, nors vis dar negaliu tuo patikėti. Vis dar esu šoke. Kūnas nebedreba, bet susitaikyt dar sunku. Aš juk protinga moteris, baigus doktorantūrą, apsiskaičius, patyrus. NU MAN TAI TIKRAI NENUTIKTŲ KAIP TOM VISOM TINDER SWINDLER AUKOM. Taip ir nenutiko. Bet nutiko panašiai. Nutiko taip:
Priešistorė. Prieš 3,5 metų, 2021 sausio 18 d. man parašė nepažįstamas jaunuolis, prašydamas pagalbos – jo draugė patyrė didžiules patyčias ir norėjo atimt sau gyvybę. Tuo metu daug rašiau ir kalbėjau apie patyčias savo gyvenime, tad prie jaunimo žinučių su klausimais ir pan. buvau pratus. Ypač kad „Moterys Meluoja Geriau“ laikais paauglių dėmesio buvo tikrai daug. Žodžiu, persimetus keliomis žinutėmis ir man davus keletą patarimų, jaunuolis paklausė, ar OK, kad jo draugė man parašys? Sakiau, kad OK, ir taip pradėjau bendraut su Diana (vardas pakeistas).
Atvejis buvo sunkus. Anot jos, patyčios buvo intensyvios ir kartais būdavo prieinama net iki fizinio smurto. Negana to, ji turėjo ir valgymo sutrikimą, kuris irgi apsunkino jos gyvenimą. Visaip bandžiau jai padėti, net kai situacija atrodydavo beviltiška. Supažindinau su panašias problemas išvyvenančiais žmonėm, padėjau ieškot psichologo ir kitokių gydymo galimybių. Dalinausi ir savo patirtimis. Kartais ir pakankamai asmeniškomis. Bet atrodė verta – juk žmogus kovoja – reikia padėti. Visada bendravau atsargiai ir rūpestingai, palaikiau adekvatų atstumą – turėjau omeny, kad Diana yra daugiau kaip 10 metų jaunesnė mergina, paauglė. Aktualiausiom ir sudėtingiausiom temom siūlydavau pirmiausia kalbėt su psichologu. Bendravom nors ir ne nuolatos, bet reguliariai.
Po kiek laiko gavau vaidmenį dideliame TV projekte. Neužilgo ji parašė, kad surprise surprise, ir ji ten dirbs – bus viena production komandos narių. Projekto filmavimo aikštelėj pirmą kartą susitikom gyvai. Tai buvo 2022 gegužės pradžia. Kiek žinau, tas projektas toli gražu nebuvo pirma jos patirtis kine. Vėliau jų irgi buvo daugiau. Bendraudavom arba apie kino aktualijas, arba apie jos psichologinius sunkumus. Reikalas tas, kad baigus mokyklą, Dianos patiriamos patyčios nesibaigė – tie patys bernai toliau nedavė ramybės – rašinėjo žinutes jai ir jos draugams. Ir tų bernų buvo daug. Žinučių gavau ir aš. Visos skambėdavo + – „tarp tavo followerių yra mergina, kuri nusižudys, nes neatlaikys spaudimo, yra neverta gyvent ir pan.“. Padarydavau screenshot, nusiųsdavau Dianai ir užblokuodavau accountą. Visa situacija nuėjo iki policijos ir teismų. Bent jau taip man pasakojo Diana. Aš ja tikėjau, nes neturėjau priežasties netikėt. Viešinant jos kovos su patyčiomis teismuose istoriją prisidėjo bičiulė Seimo narė, jos pažįstama žurnalistė ir pan. Norėjom, kad sėkmingos (teismai baigdavosi ieškovės naudai) kovos su žiaurumu istorija pasiektų visuomenę – kenčiančius įkvėptų kovoti, o skriaudėjams primintų, kad už veiksmus tenka atsakyti. Ir taip į Dianos istoriją įtraukiau vis daugiau savo aplinkos.
Visgi, skriaudėjai nesiliovė. Toliau rašinėjo Dianai baisias žinutes. Rašydavo ir jos Fb draugams. Taip keistai nutiko, kad neretai būtent tiems, su kuriais Dianą ne per seniausiai būdavau supažindinusi aš. Kaip jie žinojo, kam rašyt, net neįsivaizdavau. Bet kone identiškos žinutės ėmė keliaut kino industrijos profesionalams. Ir netgi tai man neatrodė kažkaip įtartina – labai gerai žinau, kokie desperatiški gali tapti skriaudėjai. Vieni žmonės bandydavo su jais diskutuot, kiti blokuodavo. Kaip jau kas turėjo laiko ir kantrybės. Tačiau Dianos istorijoje dalyvaujančių žmonių kiekis augo ir augo. O pati Diana studijavo universitete ir toliau dirbo filmavimo aikštelėse. Poroj jos darytų kastingų dalyvavau ir aš. Vienam užsienietiškam, vienam lietuviškam, Puipos. Lietuviškam kartą dalyvavau ir su kolega. Jį pakviečiau ne aš, susitikom jau vietoj. Bet nė vieno iš vaidmenų negavau. Įdomu tai, kad daryti kastingo video įrašus ją palikdavo vieną. Bet gyvenam nuotolinio darbo eroje – tad nepasirodė ir labai netikėta. Taip pat susitikdavom premjerose. Kadangi jose ji visada būdavo viena, supažindindavau su savo draugais. Ir taip po vienos premjeros į Dianos istoriją buvo įtraukta ir mano draugė Gintarė – industrijos profesionalė, kuri irgi norėjo kaip galėdama padėt Dianai. Tik visa situacija jai atrodė labai įtartina. Ir dviese imant žiūrėti į tuos pačius dalykus, jie ėmė dažytis kitom spalvom. Tad čia priešistorę ir baigsime“, – pasakojo Vaida.
Toliau įvykių seka darėsi vis keistesnė. Praeitų metų spalį V.Baranovė gavo laišką iš būsimo Sauliaus Baradinsko filmo „Betono Muzika“ filmavimo komandos.
„Laiško esmė – „Jus rekomendavo gamybos koordinatorė Diana, ar norėtumėte kastinguotis pagrindiniam moteriškam vaidmeniui“. Labadiena, be abejo norėčiau. Taigi gavau tekstus, dvi scenas, vieną dialoginę ir vieną veiksminę, ir nuėjau į kastingą. Studijoje vėl viena Diana. Bet Saulius, kaip visi žinom, studijuoja AFI Los Andžele, tai aišku, kad negali dalyvaut.
Gal keista, kad nėra kastingo režisieriaus, nu bet gal biudžetas, gal dar kas… Visko būna. Tikrai. Vėliau gaunu pakvietimą antram kastingui. Jis kitoks, keistesnis. Tiesiog prieš kamerą atsakyt keletą klausimų apie patirtį kine ir savo santykį su filmo tema, kuri, anot trumpo aprašymo, kurį gavau, yra depresija, savižudybė, bendrai emocinė sveikata ir brolių/sesių tarpusavio santykiai. Ok, atsakau į klausimus ir einu namo.
Į ilgus pokalbius su Diana nesivėliau. Kai susitikdavom gyvai, visada laikydavaus tam tikro formalumo. All work and no play, be to, ji ženkliai jaunesnė ir visada mačiau ją labiau kaip vaiką, negu kolegę. Nors ji visada norėdavo pakalbėt ir pasipasakot. Dažniausiai apie tą patį: patyčios, pervargimas ir pan. Ir atrodydavo, kad ji nelabai turi kur dėtis. Tiek po premjerų arba after parčių, tiek ir po darbų vis neturėdavo kaip grįžt, nelabai kur skubėdavo, nesusigaudydavo, kad jau vėlus vakaras ir reikia atsargumo, ir t.t. Esam su Ruslanu ją vežę namo, yra tekę padėt išsikviest taksi ir pan. Vėlgi, kaip ir nieko labai keisto, bet kaip ir keistoka.
Tikrai keista buvo tai, kad „Betono Muzikos“ atrankos ėmė darytis panašios į, Ruslano žodžiais tariant, magistrinio gynimą. Susitikimai zoom’e ir gyvai, ofise, kalbant apie keistas logistikos detales arba mano emocinį santykį su filmu ir tema. Daug klausimų, vos ne esė rašymas.
Nu bet galvoju OK, gal norima, kad projektas būtų maksimaliai socialiai atsakingas, tad ieškoma aktorė, kuri turėtų ir vaidybinius įgūdžius, ir emocinį intelektą, ir kažkokias atitinkamas žinias. Nuostabu, kiek daug gali pateisint, kai nori tikėti, kad esi reikalinga tokiame projekte. Keista ir tai, kad vėl visada ji būdavo viena. Prodiuserė tai negali, tai pamiršta, tai dar kažkas. Gamybos vadovas tiesiog neateina.
Viskas chaotiška, nors laiko dar labai daug – filmavimai nusimato 2025 vasarą, kai Saulius baigs AFI. Diana pervargus. Daug dirba su „Betono Vaikais“ – Sauliaus trumpu metru – pasiruošimu ilgam metrui. Daug scoutina lokacijas „Betono Muzikai“. Ji nemoka pasakyti ne ir prisiima per daug atsakomybių. Važiuodama iš Kauno kartą net padarė avariją. Taip pat, manęs paprašoma pasirašyt NDA. Prodiuserės Viktorijos vardu. Viktorijos, iš kurios kartais gaudavau ir e-mailus su klausimais arba atsiprašymais, kad neatėjo. Paskutiniame e-maile Viktorija rašė, kad su manim norės susisiekt ir režisierius. Nu ok, čia jau geriau. Pagaliau mažiau magistrinio ir daugiau vaidybinių aktualijų. Puiku. Ir ties šia vieta, „Betono muziką“ trumpam padėkim į šalį“, – istoriją tęsė ji.
Toliau ji prabilo apie 2024 kovą vykusią situaciją.
„Nepažįstama man prodiuserė, Veronika, parašo, kad kuriamas naujas projektas, panašus į „Nepatogius klausimus“, pavadinimu „Nematomos istorijos“, kuris gyvens tam pačiam YouTube kanale. Dalyvaus Aurimas Valujavičius, Kristina Kazlauskaitė, Jessica Shy ir visokie kitokie celebričiai ir komanda nori ir mano istorijos.
Labai nustebau, nes aš tikrai ne A-list celebrity, nu bet galvoju gal skaitė mano Fb, matė kad mano istorija, švelniai tariant, spalvinga, ir nusprendė, kad įdomu. Ir sutapk tu man taip, kad prodiuserės asistentė yra Diana. Nu Ok, galvoju, kad taip tai taip – industrija visgi nedidelė, visur tie patys veidai. Suderinam filmavimo datą.
Prodiuserė nepasirodo. Didžiulėj studijoj industriniam pastate vėlai vakare laukia viena Diana su kamera, apšvietimu ir pan. Stresuoja. Prodiuserė juk laukias ir ant dienų gimdys. Laukiam ilgai – neateina. Pasirodo, gimdo! Nu ok, mano „nematomą istoriją“ nufilmuoja Diana. Valanda laiko atsakymų į tiek bendo pobūdžio, tiek ir jautresnius klausimus. Asmeniška, bet nieko, kuo tinkamom aplinkybėm nesidalinčiau online. Po filmavimo susidedam daiktus ir su Ruslanu nuvežam Dianą grąžint aparatūros. Negaila gi. Keistoka gal kad tam pačiam rajone, kur patys gyvenam.
Po kelių dienų gaunu e-mailą iš „Nematomų istorijų“ prodiuserės Veronikos. Skamba maždaug taip „Nesklandumai. Interviu kurį laiką nepublikuosime. Jei kas pasikeis – pranešime, nes nesklandumai tik laikini. Medžiaga gera, viskas bus OK.“ Nu Ok, tai Ok. Judam toliau.
Grįžtam prie „Betono muzikos“. Tęsiasi random susitikimų pasiutpolkė. Pozicija filmavimo komandoje pasiūloma ir Gintarei. Jos atrankos procesas ne ką mažiau keistas negu mano. Jai viskas labiau įtartina, negu man. Galbūt keisčiausią tašką viskas pasiekė prieš porą savaičių, prieš pat man išskrendant į Paryžių, kai mano ir Gintarės susitikimai ėjo vienas po kito. Vėl tik su Diana. Vėl ofise, kuriam, rodos, niekas nedirba. Du stalai, spinta, tuštoka. Abi buvom piktos. Kiek galima šitų nesąmonių? Nors imk ir mesk viską. Bet tokie vaidmenys nesimėto. Tai nemečiau. Nors sutapimų atrodė per daug. Per daug sutapimų per visus 3,5 metų. Viskas ėmė atrodyt blogai. Nes blogai ir buvo.
2024 m. rugpjūčio 19d., vidudienis. Vaikštinėju po Liuksemburgo sodus ir rašo Gintarė. „Man atrodo pričiupau Dianą“. Atrašau „KLOK“ ir ji iškloja. Kadangi Gintarę pakvietė dar vienam susitikimui, ji norėjo paskambinti prodiuserei Viktorijai. Diana davė Viktorijos numerį. Gintarė skambino po keletos valandų ir Viktorijos numeriu be abejo atsiliepė Diana. „Oj oj, kaip čia taip?“. Atsiunčia dar kitą numerį, bando pati vaidint nustebusią, bet viskas staiga stojas į savo vietas. Pagaliau pasikviečiu Viktoriją į draugus Fb. Prieš tai nekviečiau: galvojau, kam čia lįst į akis, kol kastingas dar vyksta. Panaršau po Viktorijos profilyje duotas nuorodas. Kitoks telefono numeris. Ir kitoks e-mailas. Skiriasi viena raidė. E-maile, iš kurio man rašo Viktorija, jos vardas parašytas „viktoria“, tikram e-maile – „viktorija“. Parašau Viktorijai PM, susijusią su paskutiniu Dianos laišku. Viktorija nesupranta, koks laiškas, nežino, kas aš. Nežino, kas yra Diana. Patikina, kad Diana nedirba nei „Betono Muzikos“ pilnam metre, nei trumpam. Nežino apie jokius kastingus, jokius susitikimus, jokius NDA.
Aš visiškam šoke. Bet jaučiu, kad čia ne viskas. Kadangi iki tol bendravom tik e-mailais, susirandu ir parašau PM „Nematomų istorijų“ prodiuserei Veronikai. Bet Veronika tokio projekto nedarė ir niekad negirdėjo. Tokio projekto tiesiog nėra. Tokio e-mailo, iš kurio gaudavau laiškus, ji irgi neturi.
Šiuo metu tiek Viktorijos, tiek Veronikos e-mail paskyro, iš kurių gaudavau laiškus, jau ištrintos. Ten, kur buvo fake nuotraukos – dabar tik pilki nubraukti avatarai rodantys, kad tokios paskyros nebėra. Po beveik 11 mėnesių, „atrankos“ baigėsi.
Pati Dianai nerašiau. Rašė Gintarė. Diana bandė gintis, kad pati buvo apgauta. Kad viskas vyko nuotoliu ir kažkas apsimetė Veronika. Ji nežinojo, kad tuo metu jau buvom išsiaiškinusios ne tik apie „Nematomas istorijas“, bet ir apie „Betono Muziką“. Filmą, apie kurio gamybą, komandos susitikimus, ir jo trumpos versijos, „Betono Vaikai“, filmavimus ji man tiek pasakodavo. Ir šito jau niekaip neišsiginsi.
Tokia štai istorija. Tiksliau, kokie 50% istorijos. Daugiau faktų kol kas netikrinau. Manau, patikrinus, rezultatai būtų panašūs. Puipos filmui kastingo ji, beje, irgi nedarė, nors jame ir dirbo.
Klaustukų milijonas. Ar gali būti, kad visa priešistorė irgi buvo melas? Gali. Greičiausiai ir yra. Faktas tas, kad ji paėmė viską, kas daro mane pažeidžiamą – mano šeimos istoriją, patyčių patirtis, meilę savo darbui ir t.t. – ir panaudojo prieš mane. Savo pačios malonumui. Baisu net pagalvot, kiek pinigų ji išleido nuomodamasi studijas ir aparatūrą „kastingams“ filmuoti ir iš kur buvo paimti pinigai. Bet čia bus vienas iš klausimų, kurį dar teks atsakyti ateity.
Dabar jau sužinojome, kad Diana dėl patyčių ir grąsinimų niekada nesikreipė į policiją, nebuvo jokių teismų, greičiausiai ji nesilankė ir pas jokius specialistus, pas kuriuos ją nukreipdavau. Negana to, atrandam vis daugiau žmonių, kurie ėjo į „kastingus“ – bent trys aktoriai ir viena scenaristė.
Kodėl aš nemačiau, kas vyksta? Gal kad durna. Bet jei kartais ne, tai turbūt dėl to, kad:
1. Šie įvykiai nebuvo mano gyvenimo centre. Kai melas prasiskiedžia kituose gyvenimo kontekstuose, jį sunkiau pastebėti.
2. Manau, kad kai žmogus pasidalina savo psichologinėm problemom, reikia juo tikėt. Ne viskas matoma plika akimi, todėl dialogą visada stengiuos pradėt nuo atvirumo. Mano nepasitikėjimą reik nusipelnyt – pasitikėjimą gaunat nemokamai.
3. Kino kontekste ji žaidė korta, kurią pati jai daviau. Ji žinojo, ką mano karjera man reiškia ir pasiūlė tai, ko norėjau – potencialiai ryškiausią gyvenimo vaidmenį.
ir t.t.
Kai supratau tiesą, visas Paryžius, rodos, susilankstė aplink kaip per „Inception“. Kol kas bandau, cituojant Taylor Swift, „iššukuot melo kasas“. Taip pat, susitaikyt su tuo, kad visos ryškiojo vaidmens viltys turi išnykt, cituojant dabar jau Veroniką Povilionienę, „kaip dūmas neblaškomas vėjo“.
Jaučiu Stokholmo sindromo medalio vertą atsakomybę už Dianos psichologinę būklę. Įdomu, nes akivaizdu, kad apie mano psichologinę būseną ji per pastaruosius 3,5 metų net nesusimąstė.
Neturiu jokio baigiamojo moralo. Ir manau, kad dar ilgokai šita istorija man nebus iki galo aiški“, – teigė aktorė.
Ji taip pat pridėjo ir istorijos pratęsimą:
„2026 gegužės 1, Los Andželas:
Dėl šio įvykio į policiją kreipėsi ir Saulius Baradinskas, ir prodiuserės Viktorija bei Veronika. Parodymus daviau ir aš. Nieko nelaimėjom. Viskas – civiliniai santykiai. Nepaisant suklastotų e-mailų, NDA, ir viso nuolatinio melo, Dianos veiksmai neturėjo jokių pasekmių.
Istorijos moralas: Daugelis gyvenime turime vienokios ar kitokios rūšies Dianą – žmogų, kuris manipuliuoja mumis, naudodamas savo skausmą, bei suginklindamas mūsų jautriausius taškus vardan savo naudos. Mes nesam atsakingi už kitų žmonių jausmus, neprivalom nieko išgelbėt. Bet neprivalom ir savęs kaltint už visus kartus, kai bandėm. Kiekvieną kartą, kai pasirenkam gerumą, o ne cinizmą, kažkas gražaus mumyse laimi labai svarbią kovą. Visgi, riba tarp gerumo ir savidestrukcijos, apsirengusios altruizmu, yra plona. Linkiu mums visiems kiek įmanoma likt gerumo pusėj.“
