— Ilgai mąsčiau, kaip glaustai ir aiškiai jus pristatyti. Tačiau pasidomėjęs jūsų biografija, tiesiog nuleidau rankas: tiek visko svarbaus jūsų gyvenime būta. Tad jūs pats pasakykite, kokiais savo nuveiktais darbais esate labiausiai patenkintas?
— Ir man pačiam tai būtų perdaug sunkus uždavinys. Viskas prasidėjo nuo to, kai septynerių pradėjau lankyti Kauno J.Naujalio meno mokyklą. Pedagogai, įvertinę mano rankas, pasiūlė mokytis groti smuiku. Paėmiau į rankas šį instrumentą, tačiau vėliau likimas man pakišo koją. Tuo metu domėjausi ne tik muzika, bet ir futbolu. Ir štai aštuntoje klasėje žaisdamas susilaužiau ranką. Man buvo paskelbtas nuosprendis — smuiku groti negalėsiu. Kadangi mėgau improvizuoti, kurdavau muzikines pjeses, man siūlė toliau studijuoti kompoziciją arba chorvedybą. Tačiau dirigavimui mano ranka taip pat jau nebuvo tinkama, tad mokslus tęsiau J.Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos kompozicijos klasėje. Taip prasidėjo mano kompozitoriaus kelias. Mano specialybės dėstytojas buvo kompozitorius Vladas Švedas. Jis labai domėjosi folkloru, sutartinėmis ir tuo sudomino savo mokinius. O paskui viskas vyko tarsi savaime.
Akstiną naujai veiklai man suteikė kurso kuratorė Zita Kelmickaitė. Ji mane atvedė į folklorą ir privertė iš dėklo išsiimti smuiką. Mano gyvenimas pradėjo plaukti nauja vaga.Vėliau studijavau Muzikos akademijoje (tuometinėje Konservatorijoje). Mokiausi pas kompozitorių prof. Julių Juzeliūną. Tuo labai džiaugiuosi, nes iš jo gavau daug vertingos patirties. Tačiau pamažu klasikinė muzika man pradėjo nusibosti. Pradėjau ieškoti naujų kelių, kur galėčiau save realizuoti.
Akstiną naujai veiklai man suteikė kurso kuratorė Zita Kelmickaitė. Ji mane atvedė į folklorą ir privertė iš dėklo išsiimti smuiką. Mano gyvenimas pradėjo plaukti nauja vaga — koncertai, festivaliai, šventės... Iš pradžių grojau jos vadovaujamame „Ratilio“ ansamblyje, vėliau tapau jo instrumentinės grupės vadovu. Galiausiai 1988 metais pats įkūriau jaunimo folkloro ansamblį „Vydraga“, su kuriuo iki šiol gyvenu. Spalio 7-ąją minėsime savo veiklos 20-metį. Ta proga išleidome naują albumą.
1991 m. su Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotoju Arūnu Luniu sugalvojome tarptautinį instrumentinio folkloro festivalį „Griežynė“. Devintasis ką tik baigėsi.
— O kada jūsų gyvenime atsirado kantri muzika?
— Kažkodėl visi mane vadina kantristu. Dėl to nesiginčiju. Tačiau šiuo požiūriu esu gana kategoriškas. Aš nelabai pritariu tiems žmonėms, kurie kantri muzikos atlikėjais laiko Virgį Stakėną ir ansamblį „Jonis“. Jie nėra tikri kantri muzikos puoselėtojai — pirmasis yra baladžių atlikėjas, o antrasis — liaudiškos muzikos atlikėjas, tikrai puikus. Deja, kantri yra visai kas kita. Tai tradicinė amerikietiška muzika.
Šia muzika susidomėjau studijuodamas Konservatorijoje. Keli muzikuojantys draugų pasiūlė pabandyti groti kantri. Susibūrėme ir ėmėme mokytis. 1980-aisiais įkūrėme kantri muzikos grupę „Kikilis“. 1995 metais, drauge su bendraminčiais, įkūrėme Lietuvos kantri muzikantų asociaciją, kurios prezidentu ilgą laiką buvau. Šią muziką populiarinau radijo ir TV laidose „Country saloon“. Visą laiką man norėjosi groti tikrąją kantri muziką, bet tuo pačiu nuolat lydėjo pavojus nuklysti į „lietuviškąjį liaudiškąjį“ muzikavimo stilių. Tai gerokai lengvesnis variantas. Tokią muziką mokam groti, daug stengtis nereikia. Šiuo metu tikrąją kantri muziką mes grojame su „Klova band“ grupe. Ši grupė įvairiais pavadinimais gyvuoja nuo 1996 m.
Kažkodėl visi mane vadina kantristu. Dėl to nesiginčiju. Tačiau šiuo požiūriu esu gana kategoriškas. Aš nelabai pritariu tiems žmonėms, kurie kantri muzikos atlikėjais laiko Virgį Stakėną ir ansamblį „Jonis“.— Ar Lietuvoje yra daug atlikėjų grojančių tikrąjį kantri?
— Ne tiek ir daug. Prie tokių priskirčiau klaipėdiečių grupę „Viksva“, šiauliečių „Crazy Crow“. Bet dabar mano didžiulis pomėgis yra bluegrass stiliaus muzika, kuri kartais vadinama viena iš akustinių kantri muzikos atšakų. Jos muzikantų virtuoziškumas, unikalus instrumentų ir balsų skambesys, suteikė galimybę bluegrass‘ui tapti savarankišku muzikos žanru. Man ši muzika yra labai įdomi. Jos mokau ir vaikus, ją groju su užsienio muzikantais, rengiame tradiciniu tapusį festivalį „Vilnius bluegrass“, kuris šiemet lapkritį vyks ketvirtą kartą.
— Kokia veikla šiandien suryja daugiausiai jūsų laiko?
— Vaikų mokymas. Jau šešerius metus dirbu Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Vedu pamokas folkloro ir smuiko skyriuose. Mokau groti liaudies instrumentais, vadovauju folkloro ansambliui ir kantri studijai, kur grojame ir bluegrass‘ą.
— Esate griežtas mokytojas?
— Vaikai sako, kad ne. Stengiuosi nebūti griežtas, bet ganėtinai reiklus. Tam, kad išmoktum groti, neužtenka dirbti vien tik per pamokas. Reikia daug mokytis ir namuose. Pirštai muzikos instrumentą turi jausti gerokai ilgiau.
— Kokiais muzikos instrumentais jūs pats grojate?
— Dar mokykloje privalomas dalykas buvo fortepijonas. Jis dažnai gelbsti, kai tenka akompanuoti savo mokiniams. Groju įvairiais pučiamaisiais liaudies instrumentais — lumzdeliais, rageliais, birbynėmis, kanklėmis... Jei dėstai folklorą, turi mokėti groti liaudies instrumentais. Savarankiškai mokausi groti mandolina. Kai išmanai smuiką, tai šiuo instrumentu išmokti groti nėra sudėtinga.
Turiu nemažą kolekciją roko, džiazo įrašų. Labiausiai mane domina vadinamojo world stiliaus muzika, tai yra etninės ir folk, rock, popmuzikos junginys.— Ar jums dar egzistuoja kitokia muzika, apie kurią dar neužsiminėme?
— Žinoma. Kaip vartotojas klausausi ir kitokios muzikos. Turiu nemažą kolekciją roko, džiazo įrašų. Labiausiai mane domina vadinamojo world stiliaus muzika, tai yra etninės ir folk, rock, popmuzikos junginys. Apie šio stiliaus muziką daug kalbu savo radijo laidoje. Kiekvieną darbo dieną per „Klasikos“ radijo stotį nuo 12 iki 14 val. transliuojama laida „Muzikinis pastišas“. Šioje laidoje antradieniais yra mano autorinės nuolatinės rubrikos — „Muzika, kurios klausausi“, „Muzikos instrumentas“, „Muzika be sienų“.
— Įvertindamas tai, ką ir kaip šiandien dainuoja jaunimas, daugiau gero ar blogo galėtumėte pasakyti apie šiuolaikinę jaunimo muziką?
— Visur yra ir gerų dalykų, ir šlamšto. Ko daugiau — sunku pasakyti. Šlamšto aš stengiuosi negirdėti. Bet yra nemažai jaunų įdomiai kuriančių ir muzikuojančių žmonių.
— Ką jūs pats mielai klausotės?
— Automobilyje nuolat esu įsijungęs radijo stotį „Jazz FM“. Man patinka, kaip dainuoja Stepas Januška, Egidijus Sipavičius, Augustė... Tai žmonės, kurie rimtai žiūri į savo darbą.
— Gal turite receptą, kaip laimėti Euroviziją?
— Pirmiausia turi būti parašyta gera daina ir tik po to reikia galvoti, kas ją atliks. Reikia rinkti dainą, o ne dainininką, kaip dabar būna pas mus. Klausytojams patiko dainininkas, jie jį išrinko, tai jis ir dalyvauja Eurovizijoje, nesvarbu, kad tos dainos lyg ir nėra. Pamenu, kartą buvo gera daina — L.Rimšos „Strazdas“, — bet nuvylė dainininkė. Reikia ne tik geros dainos, bet ir gero atlikėjo. Man pats gražiausias pasirodymas buvo Ovidijaus Vyšniausko. Ovidijus — profesionalus atlikėjas, labai gera daina, tačiau, matyt, ne visada lemta pataikyti tarp geriausiųjų. Čia kaip ir futbole — visi žaidžia gerai, bet ne visada sekasi, užtat ir treneriai keičiami.
— Ar jums pačiam dabar dažnai tenka koncertuoti?
— Kadangi turiu net keturis kolektyvus, tai koncertų užtenka. Vidutiniškai du kartus per savaitę tenka dalyvauti įvairiuose koncertuose, renginiuose.
— Sulaukiate daug kvietimų?
— Skambina labai daug. Dažniausiai pageidaujamas kolektyvas yra „Vydraga“. Žmonės, kurie negali mokėti, kartais išsiprašo moksleivių ansamblio. Vienintelis dalykas, su kuriuo nesutinku, tai groti vestuvėse. Tokių prašymų labai daug būna.
Kai gyveni senamiestyje ir trumpam išeini pasivaikščioti, daug neprimąstysi. Kiekvieną kartą sutinku mažiausiai du pažįstamus, sutvarkau daugybę reikalų telefonu.— Ar per gausybę darbų dar lieka laiko sau?
— Mažai. O ir jį skiriu savo jorkšyro terjerui Feriui. Aš jį vadinu savo vaiku. Jis irgi norėjo ateiti, bet dabar puošiasi kirpykloje, nes šeštadienį važiuosime į Kauną. Rugsėjo 29-ąją jam sukako septyneri. Šiaip daugiau jokių ypatingų pomėgių neturiu. Tiesa, dar parašinėju apie muziką į laikraščius ir žurnalus. Ir tai viskas, kam lieka laiko nuo muzikavimo, pamokų mokykloje ir radijo laidų rengimo.
— Pasivaikščiojimai su Feriu tikriausiai geriausia proga apmąstymams?
— Kai gyveni senamiestyje ir trumpam išeini pasivaikščioti, daug neprimąstysi. Kiekvieną kartą sutinku mažiausiai du pažįstamus, sutvarkau daugybę reikalų telefonu.
— O kaip su tuo nelemtuoju futbolu, kuris kitados pakišo koją jūsų smuikininko karjerai?
— Labai juo domiuosi. Žiūriu visus čempionatus. Labai apgailestauju, kad iš olimpiados jo nedaug rodė. Savo mėgstamos komandos neturiu, bet mėgaujuosi apskritai geru futbolu. Džiaugiuosi, kad Lietuvos rinktinė pamažu stojasi ant kojų. Mėgstu ir krepšinį, tačiau futbolas mane traukia labiau.
— Šį mėnesį švęsite savo 50-ąjį jubiliejų. Ar ši amžiaus riba jums svarbus atskaitos taškas?
— Tikrai ne. Nesiruošiu ir švęsti. Man tai eilinė, ypatingos reikšmės nekelianti diena. Nuvažiuosiu į Kauną pas brangiausią žmogų mamą. 40-ąjį jubiliejų atšvenčiau ganėtinai triukšmingai, tad dabar nejaučiu jokio poreikio ypatingoms linksmybėms. Neseniai nugriaudėjo „Griežynės“ festivalis, „Vydragos“ jubiliejus, vasarą buvo daug įvairių festivalių, laukia „Vilnius bluegrass“. Tad rengti kažkokį specialų jubiliejinį koncertą būtų pasikartojimas. Kas norėjo, tas girdėjo, o kas negirdėjo, matyt, nenorėjo.
— Ko dar jaučiatės nesuspėjęs nuveikti?
— Norėčiau kuo greičiau išleisti knygą apie savo tėvą dailininką mozaikininką Boleslovą Klovą. Medžiaga jau surinkta ir parengta, tik reikia prisėsti ir sudėti paskutinius taškus. Labai noriu parengti antrąją dalį vadovėlio smuikininkams „JAV fidlerių melodijos“. Taip pat įrašyti ir laukia leidybos kompaktiniai diskai su Rodžeriu Vatsonu ir folk-džiazo. Tikiuosi, greitai jie bus išleisti. Didelių užsibrėžtų tikslų neturiu. Labai norėtųsi daugiau laiko surasti kūrybai, bet, deja, jai iki šiol niekaip nelikdavo laiko.
— Tad kokia didžiausia jūsų svajonė šiuo metu?
— Hm... Nežinau... Tiesiog nelieka laiko net svajonėms. Būtų gerai kažkokiu būdu prailginti dieną. Liktų daugiau laiko. Norėtųsi pailsėti bent porą savaičių.
— Kada ilsėjotės paskutinį kartą?
— Prieš trisdešimt metų prie jūros. Kai važiuodavome gastrolių, stengdavomės suderinti darbą su poilsiu. Bet kai draugai pasakoja, kaip jie dvi savaites ilsėjosi Kretos saloje ar kitoje gražioje vietoje, mane apima didelis pavydas.
— Kur labiausiai norėtumėte nuvykti?
— Į Peru. Esu buvęs Lotynų Amerikoje, Argentinoje. Man ten įdomu. Jei kas nors pasakytų, kad dovanoja man kelionę į Peru, lėkčiau ten tuojau pat nedvejodamas.
— Ar žinote savo gastrolių planus toli į priekį?
— Gastrolių planai yra aiškūs. Spalio 28-ąją išvykstu savaitei į Vokietiją. Ten laukia intensyvus koncertinis turas su vokiečių bandžistu Endžiu Glandtu. Kasdien surengsime po koncertą, o vieną dieną — net du.
Vaikystėje labai norėjau tapti detektyvu. Man patiktų narplioti painias istorijas.
— Jeigu nebūtumėte kompozitorius ir muzikantas, kur save įsivaizduojate?
— Dabar jau nežinau. Nieko daugiau ir daryti nemoku. Vaikystėje labai norėjau tapti detektyvu. Man patiktų narplioti painias istorijas. Esu perskaitęs daugybę detektyvų, matęs gausybę detektyvinių filmų. Įdomu, kad įsigilinęs į painias istorijas, aš nujausdavau, kaip reikalai vystysis toliau. Ir nuojauta manęs nenuvildavo.
— Bet muzika, kaip supratau, nebuvo didelis atsitiktinumas jūsų gyvenime?
— Nors profesionalių muzikantų mūsų šeimoje nebuvo, tačiau muzika visais laikais mūsų šeimoje nebuvo svetima. Tėvas grojo fortepijonu, smuiku, mandolina. Mama — farmacininkė, bet jaunystėje grojo kanklėmis, dainavo, o ir iki šiol dainuoja chore. Tad kitoje srityje savęs neįsivaizdavau. Nei tikslieji mokslai, nei braižyba nelipo prie manęs.
— Kokia seka pagal svarbą išdėliotumėte tuos tris muzikos stilius — folklorą, kantri, bluegrass‘ą, — kuriems šiandien jaučiate didžiausią meilę?
— Man visi jie būtų vienoje linijoje. Šie metai yra „Vydragos“ metai, tad gal dėl to folklorui skyriau daugiau dėmesio.
— Ką dar norėtumėte pasakyti mūsų pokalbio pabaigoje?
— Norėčiau išreikšti vieną pastebėjimą. Daug važinėdamas po įvairius festivalius užsienyje, pastebiu, kad ten muzikantai vieni kitais labai džiaugiasi. Pas mus to džiaugsmo nėra, o dominuoja skepticizmas, nihilizmas, net cinizmas vienas kito atžvilgiu. Šitai reikėtų išgyvendinti. Tegul visus lydi santarvė, pagarba ir draugystė.
— Tegul tai nuskamba kaip jūsų palinkėjimas visai Lietuvos atlikėjų šeimai?
— Tegul.
