Sekite 15min Google
Kviečiame prisiminti Vilniaus knygų mugėje vykusį Editos Mildažytės knygos pristatymą.
„Kas gali tikėtis sėkmės Lietuvoje? Čia yra įprasta tikėtis nesėkmės“, – šmaikštavo Edita Mildažytė, į kurios knygos pristatymus visoje Lietuvoje plūsta minios.
„Aš nežinau, kas iš tikrųjų taip surezonavo žmonėms, ir kas tokio yra toje knygoje. Bet tam tikroje vietoje ir aš buvau, ir aš stovėjau ant tos briaunos, bet aš nežengiau to žingsnio.
Aš buvau kaip ta beždžionė, kuri nori pasiekti mangą – reikia arba šokti, bet apačioj tarpeklis, arba likti vietoje. Aš visą laiką renkuosi šokti. Ar pasiekiu, ar nukrentu – čia kitas klausimas.
O daugybė žmonių lieka ir žiūri į tą mangą visą gyvenimą. Turi arba skristi, arba kristi – tokia ta knyga“, – kalbėjo autorė.
Tiesa, tai, pasak Editos – toli gražu ne patarimų knyga: „Čia reikėtų suprasti, kad jau ką ką, bet patarti aš tikrai neturiu ką, nes padariau gyvenime visas klaidas, kokias buvo galima padaryti, ir tai viešai išpažįstu.“
Ši knyga vadinasi „Pelynų medus“. Kodėl? Todėl, kad gyvenime, pasak autorės, turi būti ne vien saldumas, o kiti panašūs pavadinimai jau buvo užimti.
„Pelynai visų pirma yra kartumas, ar ne? Antras dalykas, tos metaforos esmė ir buvo, kad bitės iš karčiausio dalyko suneša saldžiausią medų. Ir kad mūsų galutinis rezultatas gyventi ir yra toks. Girdėjau, kad jos neneša iš karčiojo kėčio medaus, tik iš paprastojo, bet jas galima išmokyti sunešti medų iš bet ko.
Aš ieškojau atitikmens tam pasakymui, kad kai gyvenimas pakiša citriną, reikia pasidaryti iš jos limonadą. Bet ta frazė jau yra išimta iš kažkur ir padauginta, ji žaibišku greičiu eksplikuojama, ir jokios autorystės nebelikę.
Man nepaprastai gražus pasakymas „gėlių šilkas“, bet jau yra tokia pjesė“, – kalbėjo E.Mildažytė.
Visgi, vos pasirodžius knygai, žmonės jos pavadinimą pradėjo prisiminti skirtingai – tarp pavadinimų skambėjo ir „Pelynų medis“, ir „Pelenų medus“.
Saldumo negali būti per daug
„Aš manau, kad saldumas net ir nusibostų, ypatingai tą gerai demonstruoja kulinarija ir net konditerija. Net ir karamelė yra pasūdoma, kad būtų išreikšti poskoniai ar ne? Lygiai taip matematikoje neegzistuoja tik daugyba ir sudėtis, turi būti ir dalyba, ir atimtis“, – svarstė Edita.
Kaip pavyzdį ji pateikė vaikų auklėjimą – moteris įsitikinusi, kad vaikai negali augti be pareigų, atsakomybės ir pasekmių.
„Dabar tai, kas yra vaizduojama, ir tai, kas yra realybė, ką sukuria dabar jau ir dirbtinis intelektas – yra 2 beveik nesusisiekiantys dalykai, o kai dalykai nesusisiekia, kai neįvyksta difuzijos procesas, tai vadinasi, kad tų mūsų vaikų galvos yra gerokai pažeistos, jei mes laiku jų nepravėdiname.
Aš labai džiaugiuosi, kad mano vaikai sugeba auginti anūkus be jokių elektroninių priemonių, kol kas ir jie gyvena gyvenimą tokį, koks jis yra. Ir niekas nepuola sakyti, kad asfaltas negeras, jeigu vaikas nusibrozdina kelį.
Kita vertus, žinai, ta atsakomybė, kuri yra užkraunama ant tėvų. Aš visą laiką sakau, kad jeigu būtų buvę tokie reikalavimai, kaip dabar, mums gal būtų jau keturiskart motinystės teisės atimtos“, – juokavo E.Mildažytė.
Knygoje Edita prisiminė savo pirmosios dukros augimą itin sudėtingu metu – mergaitė gimė per sovietų blokadą. Visgi, moteris pridūrė, kad niekada dar nejautė tokios laimės.
„Buvo visko mano gyvenime, bet aš tuo metu iš tikrųjų buvau įsimylėjusi. Buvau pagimdžiusi savo pirmą dukrą, nuo kurios man buvo visiška euforija. Aš tokia laiminga ir taip ilgai nebuvau. Man buvo visai tas pats. Nepaisant to, kad tai buvo sausio 13-oji ir blokados, nebuvo maisto, buvo tos eilės ir taip toliau... Jeigu man pasidarydavo kas nors blogai, aš išeidavau ir pastovėdavau lauke“, – prisiminė žinoma moteris.
Artimųjų reakcija ir grožis
O kaip į išpažinčių pilną knygą reagavo Editos artimieji?
„Pirmą kartą pristatant knygą Valdovų rūmuose, mano mama atėjo prie Sauliaus, atsisėdo ir sukąstais žandikauliais klausia jo – skaitei? Jis sako – skaičiau, normaliai.
Mano sesė pirmiausia perskaitė, bet jinai perskaitė per naktį ir aš ryte gaunu žinutę anksti, kokią 6 valandą ryto. Sesė rašo: taip, kad pervaryčiau per naktį, dar nėra buvę, viskas gerai, labai faina, ir juokiausi, ir verkiau.
Klausiu, o kaip mama? Sako – išgyvens“, – juokingą istoriją prisiminė E.Mildažytė.
Beatai Nicholson uždavus provokuojantį klausimą – ar Edita visada žinojo, kad yra pribloškiančiai graži, knygos autorė puolė juoktis. Pasirodo, kad jai tai net neatėjo į galvą: „Nu ką aš tau, Beata, galiu pasakyti... Aš kai buvau jauna ir atseit graži, visiems bandžiau įrodyti, kad aš protinga, o dabar, kai aš protinga, tai bandau įrodyti, kad galiu būti dar ir graži.
Aš knygoje parašiau vieną epizodą, kuris turbūt labai gerai charakterizuoja mano totalinį nesusigaudymą. Pavyzdžiui, buvo toksai vyrukas, kurį aš susitikau autobuse važiuodama. Jis sako – aš šiaip turiu automobilį ir galėčiau jus vežioti iki paskaitų. Ir vežiodavo. Aš galvojau, kad jam pakeliui...
O kai buvome universitete, eidavome su draugėm į paskaitas, draugė sakydavo – kai einame su Edita, mašinos stoja. Aš taip klausau ir galvoju – aš galvojau, kad visoms stoja! Niekada nesusimąsčiau, kad tai yra kas nors ypatingo.“
O ką Edita veiktų, jei staiga nebeliktų darbo televizijoje? Pasirodo, idėjų moteris turi daug: „Manau, kad aš būčiau buvusi visai nebloga gydytoja arba bet kokia specialistė, susijusi su sveikatos apsauga, su socialine sauga. Kažkas tokio būčiau tikrai buvusi.
Gal ir nebloga verslininkė? Aš nenusėdau savyje, esu labai savarankiška. Vietoje to, kad būčiau susieta įpareigojančiomis darbo sutartimis, visada renkuosi būti niekuo neįpareigota, verčiau laisva likti ir išgyventi.
Galėčiau daryti sodyboje žmonių priėmimus ir ekskursijas. Galėčiau būti auklė. Galėčiau būti žymiai geresnė močiutė, negu esu.“
Vienintelis skirtumas nuo robotų
„Aš visą gyvenimą klausiau savo širdies. Mano gyvenimo pasirinkimai žmogui, kuris mėgsta skaičiuoti, atrodė idiotiški ir nesuprantami“, – kalbėjo E.Mildažytė.
Visgi, pasak Editos, tuo mes ir skiriamės nuo dirbtinio intelekto – žmonių jausmų jis niekada nepakeis.
O ką ji laiko didžiausiu savo pasiekimu?
„Pirmu didžiausiu pasisekimu laikau savo vaikus. Antru – kad man pasisekė savo šeimos ir bičiulių santykius koordinuoti taip, kad mes esame laimingi.
Išlaikydami atstumą, gal nebūtinai žinodami vienas kito nuomonę visais klausimais, bet žinodami, kad esame ne vieni šioje Žemėje“, – kalbėjo Edita Mildažytė.
