Sekite 15min Google
Kūrinio istorijos pradžia siekia 1967 metus, kai poetas Sigitas Geda parašė poemą „Strazdas“. Režisierius J.Vaitkus, perskaitęs S. Gedos tekstą, pasiūlė kompozitoriui Broniui Kutavičiui imtis šio sumanymo, o vėliau kūrinį perkėlė į teatro sceną. Taip gimė neįprasta oratorija, iš pradžių vadinta „garsų drama“, o vėliau virtusi opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“.
Jos centrinė figūra – valstiečių dainius Antanas Strazdas-Drazdauskas, spektaklyje transformuojamas į Žmogaus-Paukščio personažą. Muzika, poezija, šokis, folkloro elementai ir tradicinės giesmės čia pasitelkiami kalbant apie žmogaus ir gamtos ryšį, vyro ir moters suartėjimą, būties prasmę, istoriją ir tautinę tapatybę.
Karas, istorinė atmintis ir karta, nepažinusi priespaudos
2023 metais kompozitoriaus B. Kutavičiaus gimtajame Panevėžyje atgimęs kūrinys šiandien kalba jau kitai kartai – tai, kuri nepriklausomybę priima kaip savo gyvenimo tikrovę, o skaudžiausius Lietuvos istorijos laikotarpius pažįsta ne iš asmeninės patirties. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas dr. Imantas Jonas Šimkus būtent istorinės atminties išsaugojimą laiko viena svarbiausių priežasčių, kodėl tokie kūriniai turi grįžti į sceną.
„Mano močiutė sako, kad žmonės pradeda karus dažniausiai tada, kai pamiršta ankstesnius. Kai dingsta istorinė atmintis. Gimusieji po 1990-ųjų vis labiau tolsta nuo Lietuvai ypač skaudžių įvykių, todėl labai svarbu, kad jaunoji karta tos istorinės atminties neprarastų ir suprastų, kokia didelė kaina buvo sumokėta už tai, kaip šiandien gyvename“, – sako I.J.Šimkus.
Pasak dirigento, „Strazdas – žalias paukštis“ primena, kad laisvė ir savarankiška valstybė nėra savaime duotos. Antano Strazdelio biografija čia tampa gerokai platesnio pasakojimo apie Lietuvos valstybingumą pagrindu.
„Strazdelis čia yra tam tikra Lietuvos valstybingumo personifikacija. Lietuva patyrė spaudos draudimą, karus, cenzūrą, įvairias priespaudas, tačiau vis tiek stojosi, ėjo pirmyn ir išliko. Viena pagrindinių kūrinio minčių – dėkingumas žmonėms, kurie stengėsi išsaugoti gimtąją kalbą ir raštą, kovojo už mūsų nepriklausomybę ir įvairiais amžiais sugebėjo atlaikyti priespaudą“, – teigia dirigentas.
Tarp pagonybės ir krikščionybės: B.Kutavičiaus muzikos kodai
B.Kutavičiaus partitūra atlikėjams kelia nemažai muzikinių iššūkių. Joje derinami styginiai, vargonai, varpai ir liaudies instrumentai, o I.J.Šimkus šiame neįprastame derinyje įžvelgia skirtingų Lietuvos kultūros sluoksnių jungtį.
„Liaudies instrumentus galima suvokti kaip mūsų istorinės patirties, pagoniškosios kultūros elementą, o vargonus ir varpus – kaip krikščioniškos Lietuvos simbolį. Susijungia daugiasluoksnė Lietuva, ir tokia pat daugiasluoksnė yra B.Kutavičiaus instrumentuotė“, – aiškina dirigentas.
Iššūkis atlikėjams: kai viskas turi veikti kaip laikrodis
Vienas esminių dabartinės versijos skirtumų – B.Kutavičiaus muzika atliekama gyvai. Ankstesniame spektaklyje buvo naudojami garso įrašai, tačiau, pasak I.J.Šimkaus, anuomet toks sprendimas buvo ne tik modernus, bet ir praktiškas.
„Tuo metu naudoti įrašus, karpyti juostas buvo labai modernu, tačiau, mano nuomone, tai buvo ir pragmatiškas sprendimas. Turėti gyvą chorą, liaudies instrumentus ir styginių orkestrą yra brangu, be to, B. Kutavičius sukūrė labai sudėtingą poliritminę, net polimetrinę faktūrą“, – pasakoja dirigentas.
Dabartinė komanda partitūroje užfiksuotą medžiagą pritaikė gyvam atlikimui. „B.Kutavičius yra minimalistas. Natų nėra daug, tačiau kiekviena jų labai apgalvota ir kiekvienas garsas turi savo prasmę. Pasikartojantis metro-ritminis judėjimas sukuria meditatyvią atmosferą, tačiau tam reikia ypatingai lygaus atlikimo – tarsi upės tekėjimo. Atlikėjams tai sudėtinga, nes viskas turi eiti tiksliai kaip laikrodis“, – sako I.J.Šimkus.
Šį sudėtingą akustinį ir vizualinį iššūkį meistriškai priėmė spektaklio komanda. Dabartinį pastatymą, kaip ir jo pirmtaką, režisavo J.Vaitkus, scenografiją sukūrė Arvydas Gudas, kostiumus – Kristina Kruopienytė, choreografiją – Inga Fontez-Sakurako. Strazdo vaidmenį kuria Arminas Skirvainis, Moters-paukštės – Salomėja Petronytė ir Gunta Gelgotė. Spektaklyje dalyvauja Panevėžio muzikinio teatro choras ir orkestras bei Panevėžio Broniaus Vaidučio Kutavičiaus muzikos mokyklos tautinių instrumentų ansamblis.
Būtent gyvas garsas, dirigento nuomone, kuria tikrąjį žiūrovo santykį su spektakliu.
„Įrašą galime pasileisti namuose, tačiau gyvai išgirsti akustinį instrumentą ir visus jo obertonus yra visai kita patirtis. Man gyvas teatras yra ypatingai svarbus, todėl labai džiaugiuosi, kad mums pavyko išgauti būtent akustinį garsą“, – apibendrina I.J.Šimkus.
Keliaus po Lietuvą
Spektaklis stiprų įspūdį paliko Muzikos akademijos dėstytojai prof. Audronei Eitmanavičiūtei. Ji išskiria ne tik sudėtingos B. Kutavičiaus muzikos atlikimą, bet ir kūrinio gebėjimą išlaikyti lietuviškumo bei istorinės atminties jausmą.
„Sovietmečiu Kauno dramos teatre matytas „Strazdas“ skatino pasididžiavimą, patriotizmą, lietuvybės jausmą. Dabar į šį kūrinį žiūriu jau kaip į mūsų istoriją, kurią svarbu prisiminti. Ir tas lietuviškumo jausmas niekur nedingo – klausantis senųjų lietuvių sutartinių jis sugrįžta“, – sako prof. A.Eitmanavičiūtė.
Pasak jos, maloniai nustebino ir atlikėjų pasirengimas: „B.Kutavičiaus muzika yra labai sudėtinga, todėl čia atliktas milžiniškas darbas. Orkestras tikrai skambėjo, labai ryškiai atsiskleidė autoriui būdinga tembrų paletė, stiprų įspūdį paliko choras ir solistė.“
Dainininkė Donata Virbilaitė prisipažįsta, kad spektaklį stebėjo ir profesionalės akimis – daug dėmesio skyrė muzikai, ritmikai, dirigavimui, o ypač ją sužavėjo vargonų skambesys. Tačiau didžiausią įspūdį jai paliko skirtingų meno formų jungtis ir mintis, kad tokius kūrinius svarbu išsaugoti ateinančioms kartoms.
„Pati dirbu su estradine, populiariąja muzika, todėl buvo labai įdomu vėl prisiliesti prie klasikos, išgirsti tokią muzikos, poezijos ir teatro visumą. Žiūrėdama spektaklį pagalvojau, ar nesame viena paskutinių kartų, kuri dar savaime supranta tokio meno kalbą ir yra įpratusi ieškoti gilesnių prasmių. Labai norėčiau, kad tokius spektaklius atrastų ir jauni žmonės – gal net būtų prasminga kai kuriuos jų įtraukti į vyresniųjų klasių moksleiviams rekomenduojamų kūrinių sąrašus. Ne todėl, kad populiarioji kultūra ar socialiniai tinklai yra blogai – pati esu šios kultūros dalis. Tiesiog norėtųsi, kad žmogus būtų įvairiapusiškesnis, pažintų skirtingas meno formas, nebijotų giliau analizuoti savęs, savo gyvenimo ir neprarastų ryšio su tuo, kas tikra ir vertinga“, – sako D.Virbilaitė.
Prieš keturis dešimtmečius Kaune užgimęs Jono Vaitkaus „Strazdas“ anuomet veikė kaip tylus dvasinis pasipriešinimas. Šiandien, atgimęs Panevėžio muzikinio teatro pajėgomis, jis skamba kaip galingas priminimas: laisvė nėra duotybė, o ją išsaugoti galime tik atsimindami savo šaknis. Išgirsti šį unikalų, gyvai atliekamą muzikos ir poezijos epą šį rudenį dar turės progą Alytaus, Biržų ir Klaipėdos žiūrovai.
