Asta Stašaitytė atvirai prabilo apie skyrybų pragarą ir kas įvyko po to: „Jeigu už tai gaunu tokią dovaną – sutinku“

Itin asmeniškais išgyvenimais moteris atvirai pasidalijo viešame pokalbyje, kuris vyko Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės padalinyje, renginių cikle „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“. Būtent čia Asta prisiminė skaudų skyrybų periodą, kai atrodė, jog žemė slysta iš po kojų. „Važiavo stogas ir nebežinojau, ko griebtis“, – neslėpė ji. Pagalbos ranką tuomet ištiesė sesuo, pasiūliusi aplankyti Pakutuvėnų vienuolyną ir patikinusi, kad ten jos ramybės vieta, kurioje ir Astai gali pasidaryti lengviau.

Nuvykusi ten, Asta planavo tik trumpam pabūti, bet pasiliko visai savaitei. Pakutuvėnuose moteris išgyveno tikrą emocinį lūžį. Ji pamena, kaip užlipusi ant kalnelio, kur stovi trys kryžiai, išliejo visą susikaupusį skausmą.

„Visas tas dešimt parų, kurias buvau ten, aš nemiegojau, o tik verkiau. Tai buvo sunkiausias mano gyvenimo periodas. Pamenu, net pradėjau rėkti: kodėl, Dieve, už ką? Taip bjauriai ir piktai“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi A.Stašaitytė. Nulipusi žemyn, ji priėjo prie toli esančioje lauko virtuvėje valgiusių vienuolių. Nors Asta buvo įsitikinusi, kad jos išlieto pykčio niekas negirdėjo, vienuolių rami reakcija ir ištartas klausimas – „Na, pasišnekėjai?“ – tapo pirmuoju žingsniu dvasinio gijimo link.

Asmeninio albumo nuotr./Asta Stašaitytė

Vienuolių padedama, moteris teigia ne atsivertusi, mat teigė niekada nebuvusi nusisukusi nuo tikėjimo ar pakeitusi religijos, bet jį iš tikrųjų atgaivinusi. Pasak jos, anksčiau santykis su Dievu buvo grįstas baime, o Pakutuvėnuose buvę vienuoliai jai padėjo suprasti, kad pagrindinis žodis yra meilė.

„Atrasti gyvą Dievą man buvo toks džiaugsmas, toks atradimas, būti visada pokalbyje su Juo. Atidaviau visą savo skausmą, visą pažeidžiamumą, ir man buvo gera žinoti, kad esu taip mylima“, – pasakojo ji.

Dabar Asta į praeities skaudulius žvelgia visai kitomis akimis ir svarsto, jog niekas nevyksta veltui. Kaip jaunystėje patirta liga galiausiai atvedė ją į televiziją, taip ir skyrybų pragaras galbūt buvo reikalingas tam, kad atrastų gyvą ryšį ir daugybę nuoširdžiai tikinčių žmonių.

„Net nežinojau, kad yra tiek giliai tikinčių – ne valdiškai, ne tik per Kalėdas. Aš juos net iš akių ėmiau pažinti. Tai tokia dovana, kad... ką padarysi, tebūnie tos skyrybos. Jeigu už tai gaunu tokią didelę dovaną – aš sutinku“, – susitaikymo su praeitimi neslėpė moteris.

Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Vakaro svečiai

Atrasta vidinė ramybė atsispindi ir visiškai naujoje moters veikloje. Šiuo metu Asta dirba Krikščioniškos pagalbos, labdaros ir paramos fonde „Donum“, kur eina projektų vadovės pareigas. Čia ji prasmingai pritaiko savo žurnalistinę patirtį – kartu su komanda kuria dokumentinius vaizdo interviu su Lietuvos disidentais, persekiotais laisvės kovotojais, kunigais bei vienuoliais.

„Mes su komanda viską greitai fiksuojame – darau video pokalbius, interviu su disidentais“, – apie savo naująją kasdienybę pasakojo A.Stašaitytė. Pagrindinis šios iniciatyvos tikslas – ne tik vaizdo įrašuose įamžinti šių, dažnai plačiajai visuomenei mažai girdėtų žmonių istorijas, bet ir ateityje apie juos išleisti knygas.