Socialiniame tinkle „Facebook“ A.Žukaitė-Nalivaikienė pasidalijo jautriu įrašu, kuriuo sutiko pasidalyti su naujienų portalu Žmonės.lt.
Garsi moteris papasakojo apie mokytojo skambutį, pakeitusį jos gyvenimą.
„Mūsų žurnalistė.“
Taip mane vadino lietuvių kalbos mokytojas Kęstutis Juška.
Nuo penktos klasės.
Tik bėda ta, kad mokykloje aš net nežinojau, ką reiškia būti žurnaliste.
Nebuvau apie tai svajojusi. Nepažinojau nė vieno žurnalisto. Augau Kauno rajone. Nebuvo šeimos tradicijos, nebuvo pažinčių, nebuvo jokio plano laikyti mikrofoną rankose ar rašyti straipsnius.
Daug aiškiau supratau, kas yra ekonomika ar teisė, nei žurnalistika.
Bet kažkodėl jis buvo įsitikinęs.
Metų metus kartojo:
– Čia mūsų žurnalistė.
Net mokyklos išleistuvėse klausė:
– Kaip tai neįstojai į žurnalistiką?
O aš nuoširdžiai nesupratau, kodėl jis taip nustebo.
Galvojau: prie ko čia ta žurnalistika?
Praėjo metai.
Studijavau visai kitą specialybę. Atėjo vasara. Norėjosi susirasti darbą. Ir kažkodėl prisiminiau būtent jį.
Nebuvome artimi. Nebendravome. Tiesiog mažas miestelis, kuriame žmonės vieni kitus pažįsta.
Parašiau.
Ir gavau atsakymą:
– Gerai. Pabandysiu padėti.
Kitą dieną sulaukiau skambučio.
– Galėsi padirbėti su Eglute.
Pamenu, galvojau, kad turbūt reikės kažkokius dokumentus tvarkyti mokykloje.
Tuo metu dar nežinojau, kad Eglutė dirba viename populiariausių Lietuvos žurnalų „Ji“.
Po kelių dienų mane pakvietė rašyti straipsnių.
Net dabar šypsausi tai prisiminusi.
Aš? Straipsnius?
Neturėjau jokios patirties. Net lietuvių kalba nebuvo tas dalykas, kuriame mokykloje blizgėjau.
Parašiau du straipsnius.
Po dviejų straipsnių gavau darbą.
Taip prieš dvidešimt metų prasidėjo mano žurnalistikos kelias.
O dabar tenka atsisveikinti su žmogumi, be kurio šios istorijos galėjo ir nebūti.
Ir turbūt nebūtų buvę.
Ne todėl, kad jis mane išmokė rašyti.
Todėl, kad jis pamatė kažką, ko nemačiau pati.
Ir tada, kai atėjo momentas, ištiesė ranką.
Kartais daug kalbame apie žmones, kurie pakeitė mūsų gyvenimą. Dažniausiai galvojame apie tėvus, artimuosius ar draugus.
Bet kartais likimą pakeičia žmogus, su kuriuo net negeri kavos. Su kuriuo nesikalbi kiekvieną savaitę. Žmogus, kuris tiesiog tavimi patiki.
O tas tikėjimas lieka gyventi kažkieno gyvenime dešimtmečius.
Ačiū, Mokytojau.
Už tai, kad manimi patikėjote anksčiau, nei aš pati savimi.
Ir už tai, kad vienu skambučiu pakeitėte mano gyvenimo kryptį.
Ilsėkitės ramybėje“, – jautriai rašė Asta.
Po įrašu pasipylė sekėjų komentarai. Žmonės puolė dalintis itin panašiomis istorijomis apie Kęstutį.
„Ir aš turiu savo istoriją apie Mokytoją Kęstutį. Jis manęs niekada nemokė, bet tuo metu, kai baigiau mokyklą, jis buvo direktoriaus pavaduotoju. Iš paskutinio anglų kalbos egzamino gavau 8. Buvau savimi šiek tiek nusivylusi, nes tikėjausi, kad galėjau geriau. Dar vakare, po egzamino rezultatų paskelbimo, man perdavė, kad pavaduotojas mane kitą rytą nori matyti pas save. Atėjus į jo kabinetą, jis įdavė man į rankas mano ištaisytą egzamino darbą ir pasakė: „Tau trūksta 2 balų, kad mokyklą baigtum su pagyrimu. Ieškok, prie ko prikibti, ir teiksime apeliaciją.“ Ir apeliacijos neprireikė... Nes radau paprasčiausią aritmetinę klaidą. Tie du lemtingi balai tiesiog nebuvo priskaičiuoti prie galutinio mano egzamino darbo vertinimo. Ilsėkitės ramybėje, Mokytojau. Ir ačiū už mokiniams visuomet rodytą rūpestį“, – dalijosi viena sekėja.
„Kaip jautru, ir kaip artima, kai kitas žmogus tave mato ar jaučia geriau, nei tu pats...Apkabinu, Astut, ir užjaučiu“, – rašė kita sekėja.
„Su jo įkvėpimu studijavau lietuvių filologiją! Buvo nuostabus mokytojas!“ – pridūrė dar viena.
