Apie tai jis prabilo socialiniame tinkle „Facebook“. Įrašu sutiko pasidalyti su naujienų portalu Žmonės.lt.
Ramų šeimos vakarą sudrumstė staigus ir nepakeliamas skausmas krūtinėje, privertęs galvoti apie patį blogiausią scenarijų.
„Vakar vos „nenumiriau“.
Vakare, visiškoje šeimos idilėje, žiūrėjom serialą. Aušrytė susirangiusi ant sofos ir apsikabinusi snaudžiančią Lapytę. Aš ant išlankstomo fotelio, vis paglostydamas Korolienę, kuri perlipdama per mane 14 kartą, sustodavo ir pažiūrėdavo į akis su vieninteliu priekaištu:
– Kada jūs Žemės kirmėlės miegoti eisit nuo tos savo spalvotos dėžės!? Aš jau kokios 24 valandos kaip turiu miegoti šalia tavęs, o tu mane glostyti!
Kadangi serialas jau ėjo į pabaigą, tai aš jai 14 kartą pasakiau „tuoj“ ir bandžiau stotis nuo fotelio.
Krūtinę pervėrė toks skausmas, kad aš ne tai, kad susmukau atgal, bet sustingau beveik ore, nes negalėjau pajudėti, nei pirmyn, nei atgal, tik išlemenau:
– Skauda....
Mačiau kaip Aušrytės akys pasidarė labai labai didelės ir dar gražesnės, bet su didele baime:
– Ar labai? – paklausė ji ir pati sustingusi.
– Aha, – tik tiek išlemenau.
– Kviesti greitąją?
Nesu mėgėjas kviesti greitąją pagalbą, nes visą laiką jaučiuosi nepatogiai: „gal čia tik trumpam, gal nuo išgąsčio taip atrodo, turbūt yra daug sunkesnių iškvietimų, o aš čia tik sutrukdysiu kito žmogaus gaivinimą su savo smulkmena“, todėl iš pradžių atsisakiau. Bet pabandęs persėsti nuo fotelio ant lovos net surėkiau nuo skausmo ne tik krūtinėje, bet ir kairėje nugaros pusėje.
– Kviečiu, – pareiškė pati išsigandusi Aušrytė ir puolė skambinti.
Kadangi bijodamas pajudėti sėdėjau tarsi Puntukas, tai tik mintys kaip Darius ir Girėnas ant jo įamžinti, skraidė beprotišku greičiu: „nu va tau ir infarktas, reanimacija, baigėsi gyvenimėlis, geriausių atveju vežimėlis, bet supliusavus tavo visas ligas, tai turbūt reikėjo toj paminklų dirbtuvėj, kur kartais pravažiuojam, užsisakyti paminkliuką, O tai išrinks ne pagal mano skonį.... O dar kaip tik naują pasaką vakare Lapytei ruošiausi papasakoti.Korolienę nesoėjau iššukuoti. Ir Aušrytei gal ne viską pasakiau apie meilę jai....“.
– Jau atvažiuoja, – pasakė Aušrytė kažkodėl žvelgdama pro langą iš lauko pusės. – Aš juos pasitiksiu ir tuo pačiu tave stebėsiu. Kaip tu?
– Gerai, – išlemenau, bet pats abejojau.
Greitoji atvyko super greitai ir du paramedikai pradėjo man viską matuoti, klausinėti, kardiogramą daryti.
Iš kito kambario atslinko išsigandusi Lapytė ir didelėmis akimis kaip Aušrytė stebėjo gelbėjimo operaciją. Ir tik Korolienė, tarsi kažką žinodama ramiai sau trynėsi apie nuostabių paramedikų kojas.
O baisiausia, kad su jų atvykimu skausmas pats ėmė mažėti. Ir taip blemba nepatogu pasidarė, kad aš net atsiprašinėti pradėjau dėl galimai „melagingo“ iškvietimo.
– Baikit, – nuramino besišypsodama paramedikė. – Jums turbūt staigus tarpšonkaulinis nervų uždegimas, o jie tikrai būna labai skausmingi. O kai pas jus dar tiek ligų, tai nenuostabu, kad ir išsigandot. Pasakė ir suleido į minkštąją vietą dozę nuskausminamųjų.
Kol pildė iškvietimo dokumentus, apšnekėjom visus infarkto simptomus, kad kitą kartą žinotume ir dideles Lapytės akis iš po stalo žiūrinčias, tarsi prašančias visus namie išgelbėti, kad būtų kas skaniukus paduoda ir pamyluoja.
Kai nuostabiausieji greitosios paramedikai išvažiavo, mes su Aušryte labai stipriai apsikabinom.
Nu kaip apsikabinom. Aš tai nelabai galėjau, tai ji mane apsikabino:
– Kaip gerai, kad tave turiu, – pabučiavęs pasakiau jai.
– Kaip gerai, kad mes vienas kitą turime, – atsakė ji.
Užmigdamas dar pagalvojau, kad trapus tas gyvenimas. Bet geriau toks, nei pats gražiausias paminkliukas.
Ačiū Panevėžio GPM paramedikams už greitį ir jautrumą.
Ačiū Aušrytei, Lapytei, Korolienei ir visiems jums, nes ir jūs dalis mano gyvenimo, kuriuo norisi džiaugtis, nežiūrint į visas nervines šakneles gyvenančias tarp šonkaulių“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė A.Skačkauskas.
