Sekite 15min Google
Apie gautą juodąjį karatė diržą Austėja Landsbergienė pranešė antradienio popietę savo feisbuko paskyroje. Čia žinoma moteris papasakojo apie savo kelią link to ir paviešino nuotraukas.
„Aš. Esu. Kyokushin. Pilno. Kontakto. Karate. JUODAS. Diržas.
Vien galėti tai parašyti yra kvapą gniaužiantis dalykas.
Kai pradėjau, galvojau, kad labai savimi didžiuosiuos, jei bent iki mėlyno diržo ateisiu.
Prisimenu, mano trenerė tada pasakė: „Austėja, juodas diržas yra baltas diržas, kuris nepasidavė“.
Ir tada man viskas susidėliojo: Aš. Negaliu. Pasiduoti.
TIK tiek.
NET tiek.
Treniravausi visus šiuos beveik septynerius metus keturis arba tris kartus per savaitę.
Treniravausi visur.
Islandijoje. Kolegoms miegant kitame kambaryje ir stengiantis kuo tyliau.
Vokietijoje. Kolegai miegant kambaryje išėjus į viešbučio koridorių, ir visiems, einantiems prie lifto, nužiūrint, kas čia vyksta.
JAE. Lauke, ankstų rytą dykumoje, ir mano trenerė pamatė, kad už nugaros atėjo antilopė (?), o su ja – ir vaikiukas.
Italijoje. Vienuolyne ant akmeninių grindų (viena sunkiausių patirčių daryti atsispaudimus ant kumščių ant tų grindų!).
Prancūzijoje Normandijoje. Viešbutyje nebuvo pakankamo dydžio erdvės, tai išėjau į lauką, susiradau pievelę ir ten – taip siaubingai nepatogiai į įkalnę – sportavau.
Tenerifėje. 4 val. ryto, kai busdavau paukštukai, ir garsas buvo toks, kad su trenere vos susikalbėdavome.
Meksikoje per atostogas, kai dar šeima miegodavo.
Japonijoje. Pietų Korėjoje. JAV.
V-I-S-U-R, kur vedė darbas ir/ar atostogos.
Kieme. Tualete (aha!:))). Viešbučio sporto salėje. Viešbučio foje. Viešbučio koridoriuje. Viešbučio kieme. Kambaryje. Svetainėje. Virtuvėje. Terasoje. Prie baseino. Kalnuose. Lygumose. Dykumoje. Visur, kur rasdavau pakankamai (arba beveik pakankamai) vietos katoms.
Visur, kur važiuodavau, vežiausi aprangą ir sportuodavau.
Su trenere.
Jei su trenere nepavykdavo – su jos trenere Edit Abraham, kuri, jei tik galėdavo, visada padėdavo, visada palaikydavo, visada atkreipdavo dėmesį, kur DAR galėčiau pasistengt. Man vien tai, kad JOS mane treniruoja, buvo ir yra KAŽKAS TOKIO – esu dėkinga ir džiaugsminga be galo.
Buvo, ir Magdalena perėmė treniruotę.
Jeigu nepavykdavo anei su viena – dėl laiko skirtumo ar tvarkaraščių – darydavau bent jau katas viena.
Su Gabija buvome pavadinę šį reiškinį „katų pusryčiais“, nes visada darydavau ryte.
Beje, pradžioje aš net šeimai nesakiau, nes buvau sau pasakiusi, kad pasakysiu po pirmojo egzamino. Taip ir buvo – tiesiog grįžau namo su kimono ir jau su oranžiniu diržu.
Kodėl karate? Todėl, kad jau vaikystėje mane be galo žavėjo kovos menų filmai. Man tie žmonės atrodė tokie „kieti“ – galbūt dar ir dėl to, kad jie visada kovodavo už teisingus dalykus. Bet, na, tuomet lankiau muzikos mokyklą, baseiną, tenisą ir dar n+k būrelių, ir kovos menai nerado vietos.
Kai vaikai ūgtelėjo, prisiminiau šią svajonę ir pagalvojau, kad, na, pasidarys tik darymo būdu!
Pradėjau ieškoti trenerės/trenerio. Radau Brigitą, parašiau jai ir paklausiau, ar galėtų treniruoti individualiai 6val ryto. Mano dideliam džiaugsmui, ji sutiko!
Taip, 6 ryto.
Taip, beveik 7 metus.
Taip, 3 arba 4 kartus savaitėje.
Man atrodo, mes abi nelabai supratome, kam įsipareigojame ir kokia ta kelionė bus, kai tada susirašėme!
Kai ūgtelėjau diržais, pradėjau važiuoti vasaromis į Lithuanian Kyokushin Karate Federation stovyklas. Kokia tai bendruomenė! Ne dažnas gali pasakyti, kad 40+ įsigijo naujų draugų, o aš galiu – per šią bendruomenę. Stovyklos mane pripratino ir prie kitų trenerių, jų tempo, jų balso – tai irgi visada buvo iš komforto zonos stumiančios patirtys. Galų gale, stovyklos įpratino sportuoti su kitais ir matyti, ką aš galiu geriau, ką darau gerai, o ką – ir tikrai gerai! Darius Gudauskas, Tomas Zienius, Eugenijus Šilaika, Artūras Bobelis – esu be galo jiems dėkinga už tas keturias vasaras.
Kaip visada ir visur, kai kurie žmonės į mane žiūrėjo skeptiškai, pakeldavo antakį – man atrodo, kad man teko įrodyti ir stengtis daugiau, nes, na, ir mačiau, ir jaučiausi po didinamuoju stiklu. Mane vis pasiekdavo kokie nors pasakojimai/gandai apie mane – patikėkite, tai irgi nėra lengva, nes, na, juk čia pasirinkau savo noru! Būdavo, pagalvodavau „ar tikrai man to reikia DAR IR ČIA?!“ Džiaugiuosi, kad tai būdavo tik akimirkos jausmas, nes palaikymo ir šilumos gaudavau ir gaunu daug daugiau!
Vienas smagiausių dalykų – stovyklose skaityti paskaitas (juk treneriai yra pedagogai). Visada džiaugiuosi gaudama kvietimą, visada džiaugiuosi pilna sale – juk žmonėms tai yra poilsio laikas, tačiau jie pasirenka ateiti pas mane. Erdvėje, kur esu labiausiai išstumta (na, pati save išstumiu!) iš komforto zonos, per savo paskaitas pasijaučiu kaip žuvis, paleista į vandenį. Tokios patirtys labai moko nuolankumo: štai kai kur mes esame it žuvis vandeny, o kai kur, atrodo, širdis sprogs ir turi giliai kvėpuoti, kad nuramintum jaudulį.
Esu dėkinga kiekvienam ir kiekvienai priėjusiam/iai, padrąsinusiam/iai, ypač šiemet. Ypatingai esu dėkinga treneriams (ir tiems, kurie nebūdavo mano vasaros treneriais, o tiesiog yra ekspertai, galintys patarti!), kurie visada rasdavo laiko sustoti ir paaiškinti – tai yra nepaprastai svarbu žmogui, kuri/s nori tobulėti ir jaučia, kad tas noras yra palaikomas.
Sau esu pasakiusi, kad mano tikslas – ne juodas diržas, o kad aš esu karate entuziastė…karatistė! Kodėl? Prisimenu, kažkada Gabrielius pasidalino, kad jeigu nori nubėgti maratoną, dažnai nubėgę žmonės meta bėgiojimą. Nes, na, pasiekė tikslą. Bet jeigu pasakai sau, kad „aš esu bėgikas“, tai nei maratonas, nei traumos nesustabdo, nes tiesiog tu...bėgi.
Noriu, kad karate tiesiog mano gyvenime būtų ir toliau. Dėl to ir sakiau, kad aš per egzaminą švęsiu kelionę, o ne egzaminą ar tuo labiau juodą diržą. Per egzaminą buvau visiškame flow ir – kai paskutinė kata buvo Tensho kata – aš tiesiog mėgavausi kiekvienu judesiu. Po egzamino apsiverkiau, nes tiesiog per akis bėgo visa ši nuostabi nuostabi nuostabi kelionė.
Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad diržas nėra svarbu. Tai yra be galo svarbu. Nes aš esu tas baltas diržas, kuris nepasidavė.
P.S. ir – patikėkite! – mano Nr.1 palaikytojai buvo Gabrielius ir vaikai. Po egzamino visi laukė žinios, o per šiuos metus anei karto nesuraukė nosies, kad mano vasaros buvo pasiruošimas + egzaminas ir tik kelios savaitės atostogų. Tai yra mano geriausia komanda 4ever&ever.
Nuotraukos – visą šią savaitę stovyklą lydėjusio Algimanto Barzdžiaus“, – rašė A.Landsbergienė.
Šis Austėjos įrašas sulaukė tūkstančių reakcijų.
Komentaruose pasipylė sveikinimai:
- „Net kvapą gniaužia skaitant! Šitą pasiimu į paraštę sau: „juodas diržas yra baltas diržas, kuris nepasidavė“.“
- „Tai yra tiesiog... įspūdinga! Wow! Pagarba ir didžiausi sveikinimai!!“
- „Kietai! Bet net neabejojau, kad tu eisi iki pajuodavimo!“
- „Man atrodo labai svarbus akcentas į tai, kokias pastangas jums kainavo šis pasiekimas.“
- „Žiauriai kietai! Labai sveikinu, neturiu net žodžių apsakyti kaip stipriai sveikinu.“
- „Galit savim pelnytai didžiuotis, Austėja. Niekas kitas už jus tų katų nepadarė viešbučio koridoriuje... Pagalvojau, kad tai daug sudėtingesnis kelias nei su klubo komanda sinchroniškai, bendruomeniškai ir su garsiu „kiai“. Ir jei dar kada nors išgirsite ką nors kalbant už nugaros – nusišypsokite, nes jūs – priekyje jų.“
