Liaudies išmintis byloja: darbas žmogų puošia. Bet pasitaiko, kad ne tik puošia, bet truputį ir kamuoja. Visas pasaulis šiandien mini tarptautinę psichikos dieną. Šia proga norisi pasvarstyti, ar darbas gali kenkti sveikatai, ar galima išprotėti nuo darbo ir ar dažnai mes „apsigyvename“ jame?
Šeima ar darbas
Lietuvos televizijos laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ vedėja Palmira Galkontaitė dažnai sutinka žmones, niekaip negalinčius atitrūkti nuo darbo. Žiūrėdama į juos, ji mato...save. Nes didžiąją dalį Palmiros laiko suryja nepažįstamų žmonių problemų narpliojimas laidoje. „Dėl darbo išeiti iš proto visai nesunku, kai esi pavargęs. Tada žmogus iš dalies jau yra neveiksnus. O sunkiausia visai ne pačiam darboholikui, o jo artimiesiems. Darbe gyvenantys neturi laiko savo šeimai. Artimieji, kurie tikisi nuoširdaus bendravimo, laukia pokalbių ar laiko kartu, gali greitai nusivilti žmogumi. Nes jie gauna tik nenuoširdžius atsakymus: „Taip, ne, nežinau, gal“, – kalba moteris, išklausiusi ne vieną sudėtingą svetimo žmogaus gyvenimo istoriją.
Tikrieji darboholikai dėl karjeros neretai paaukoja asmeninę laimę, šeimą, draugus. O ir tas dirbamas darbas ne visada būna svajonių. „Jei reikėtų rinktis darbą ar šeimą, pasirinkčiau artimus žmones. Džiaugiuosi, kad niekada neteko dirbti nemalonaus darbo. Man pasisekė. Aišku, būna dalykų, kurie išmuša iš vėžių, suteikia neigiamų emocijų, erzina, siutina, o kartais šiek tiek veda iš proto“, – sako P.Galkontaitė. Ji netiki, kad kūrybinis darbas yra tik malonumas, nes jei įdedama bent kiek kūrybos, tai dažnai reikia ir pasikankinti.
Išsigelbėjimas – veiklos pakeitimas
Menininkė ir žurnalistė Aistė Mažutytė nemėgsta ilgai užsibūti vienoje darbo vietoje, jai patinka aktyvus gyvenimas. Laisvu nuo televizijos laidų metu, ji piešia, demonstruoja drabužius ir būna su artimaisiais. Šie dalykai Aistei padeda darbe „nepamesti galvos“. „Žmonės, kurie per daug įsijaučia į savo darbus ir net laisvalaikiu galvoja apie tai, ko dar nepadarė, turėtų dažniau keisti veiklas. Nebūtina keisti darbo kasdien, tačiau, kai pajunti, kad per daug į jį įsisukai, pamąstyk, ką dar galėtum veikti. Nors yra tokių profesijų, kurių atstovai jomis gyvena. Pavyzdžiui, menininkai. Jie į darbą įdeda dalį savęs, tai tampa gyvenimo būdu ir malonumu. O kai taip nutinka, viskas jiems gerai ir darbe sveiko proto tikrai nepraras“, – pasakoja A.Mažutytė. Bet kaip suprasti, kur toji riba, kai nuo darbo jau pradedama eiti iš proto? „Ko gero, pirmasis ženklas, kai jau supranti, jog net grįžus namo vis dar gyveni darbinėmis nuotaikomis ir galvoji, kad kažko dar nepadarei“, – sako pašnekovė.
Vaidyba gyvenime
Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, aktorius ir režisierius Adolfas Večerskis pats daug dirba, bet darbe neapsigyvena. Jis žino receptą, kaip padėti amžiniems darboholikams. „Aš ne medikas, bet tuos, kurie kasdien galvoja tik apie darbą, reikia izoliuoti gamtoje su voveraitėmis ir duoti kokį nors darbo įrankį: kastuvą, kirvį. Dirbdamas fizinį darbą, jis negalvos apie savo tikrąsias pareigas. Nes dieną ir naktį galvodamas tik apie darbą, žmogus neracionaliai išnaudoja savo laiką, pradeda blogai miegoti, tampa vergu“, – linksmai aiškina A.Večerskis ir patikina, kad toks gyvenimo būdas gali paveikti emocijas.
„Nelaimės, vienatvė, nemokėjimas savęs pripažinti, atvaizdai veidrodyje veda žmogų į keistą vaidinimą, kuris nesibaigia. Pateikdamas darbe save tokį, koks žmogus nėra iš tikrųjų, jis pirmiausia apgaudinėja save“, – kalba pašnekovas, užsiimantis ne viena veikla, bet turintis nepriklausomą nuo darbo asmeninį gyvenimą.