Šiandien Donatas kalba apie pasaulį, kuris tampa vis nesaugesne vieta gyventi, pasakoja apie vaikystę Krasnūchoje, Dievo apleistame Vilniaus kampelyje, kuris vienus pražudė, o kitus užaugino meniškais ir kūrybingais žmonėmis. „Aš griežtai auklėtas“, – tarsteli ir kalba apie nuodėmes bei vertybes, kurių laikėsi taip nuoširdžiai, kad už tai sulaukdavo pašaipų. Dar – apie randuotą kelią iki muzikos, kuri iš vaikiško susižavėjimo išaugo į brandžią meilę, bet neužgožė meilės žmogui.
„Būti tobulam velniškai sunku, bet reikia to siekti. Rutina, disciplina, sunkus darbas – tame nėra jokio malonumo, bet tai mano gyvenimo pamatai. Gyvenimas ir neturi būti malonumas: kančios ir liūdesio jame daugiau negu džiaugsmo, tačiau tada džiaugsmas atrodo ypatingas. Man svarbu palikti po savęs ką nors, dėl ko mane prisimintų. O šeimoje... Vis dar išlaikome tą teisingą santykį, kuris mums leidžia būti kartu, gerbiame vienas kitą. Dar tebeatviras vaikų klausimas – gal kada pagalvosime apie dar vieną atžalą. Ir galiausiai suprantu – kai būna iš tiesų sunku, man padeda ne gerbėjai ir ne žiūrovai. Kai yra sunkiausia, nė vieno instagramo sekėjo nebūna šalia – tik šeima, kuriai tenka sugerti visas mano sėkmes ir nesėkmes.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“:
