Draugystė atrodo peraugo į meilę ir pakalbėjus abu priėmėme sprendimą, kad gal pabandome gyventi kartu. Jis prašė leisti jam apgalvoti viską. Buvo nuspręsta konkrečiai, jis pasakė, kad sutinka. Aš jam net ir darbą suradau savo mieste. Kai darbe jis pasakė, kad išeis, jam pasiūlė padidinti atlyginimą, žodžiu pažadėjo aukso kalnus... ir vėl jis pasimetė – ką daryti. Lyg ir nori būti kartu, lyg ir gaila palikti miestą, draugus, darbą... Man kilo abejonių, gal aš nesu tiek jam svarbi, kad jis lyg visko bijo ir tarsi nori ir vėl abejoja... Prašau, patarkite Ramune, kaip turėčiau pasielgti ar dar laukti ir laukti....? Miglė.
Sveika, Migle. Ilgai laukti tikrai neverta, nebent labai jį mylite, bet šiuo atveju skriaustumėte save, jei vėl ir vėl atidėtumėte tai, kas svarbu jums. Antraip ilgainiui pradėtumėte jausti apmaudą, nuoskaudą, pagiežą, o greičiausiai ir dar didesnes abejones, nusivylimą, gal net panieką jam, kad jis niekaip negali priimti sprendimo.
Iniciatyva, pastangos turėtų būti ir iš jo pusės, o ne sutikimas. Tai jūs, kaip tikra dama, turėtumėt apsvarstyti jo siūlymus. Dabar jūs lyg apsikeitėte vaidmenimis – tarsi jūs būtumėt vyras ir jam pirštumėtės. Vaikinas turėtų jums siūlyti, kviesti, stengtis. Greičiausiai jaučiatės nesmagiai jam besisiūlanti. Jūs jam net darbą suradote! Stop. Dabar tegu jis deda pastangas ir rodo aiškius ženklus, kad nori būti kartu. Jūs šiek tiek pristabdykit arklius ir padidinkite distanciją, pasibranginkite. Galų gale bet koks sveikas vyras nori jausti, kad tai jis siekė, stengėsi ir pasiekė. Tegu jis parodo, kad yra jūsų vertas. Vyrui reikia jausti, kad jis pats nori, siekia, jam pačiam labai reikia, kitaip jis net nesupras, ar moteris jam iš tikrųjų tokia svarbi. Kai jūs nustosite siūliusi, stengusis, gal atsiras noras jam pačiam parodyti iniciatyvą. Sėkmės!