Iš Klaipėdos kilusi Ema po vestuvių pasirinko Macevičės pavardę. Ji portalui Žmonės.lt papasakojo apie rugpjūtį įvykusią išskirtinę vestuvių šventę, kuri, žinoma, neapsiėjo be keturkojų draugijos – ceremonijoje dalyvavo ir svarbų vaidmenį atliko jų šunytė Aliaska.
Vestuvės – su keturkojais
„Net nebuvo idėja, kitaip net negalėjo būti. Mano šuo su manimi buvo dar tada, kai vienas kito su vyru nepažinojome. Aš 10 metų veikla užsiėmiau prieglaudoje – pradėjau nuo savanorystės, dabar su šunimis dirbu. Jau apie 6 metus užsiimu dresūra, esu atsidariusi savo mokyklą. Tad tikrai galiu teigti, kad šunys yra mano gyvenimo dalis.
Pirma kilo mintis tiesiog dviese išvykti į užsienį, gal tik su tėvais iškelti vestuves. Bet norėjome, kad dalyvautų ir seneliai, man taip pat atrodė būtina, kad ceremonijoje dalyvautų šuo“, – Žmonės.lt pasakojo Ema.
Įdomu ir tai, kad ceremonijoje dalyvavo ne vien tik 41 žmogus, Emos kalytė Aliaska, bet dar ir keturi kiti keturkojai – jos draugai svečiai Hesė, Leila, Amber ir Aja.
„Tikrai ne visi buvo kviečiami su šuniukais, – šyptelėjo pašnekovė. – Kvietėme tuos šuniukus, kuriems nekyla stresas būnant tarp žmonių ir tuos, kurie sutaria su mūsų šuneliu. Pavyzdžiui, mano draugės šuo negalėjo dalyvauti, nes jis nelabai mėgsta svetimus žmones.“
Ema ir Emilis susipažino prieš daugiau nei 4 metus, per bendrus pažįstamus. Tuo metu juos vienijo vienas bendras įprotis.
„Vienas pagrindinių dalykų, į ką atkreipėme dėmesį, buvo tai, kad mes abu jau daug metų nevalgome mėsos. Tad gal abu turime nemažai tos meilės gyvūnams. Mano vyras darbuojasi visai kitoje sferoje, bet tikrai įsijungia į mano šunų pasaulį ir savanorystę prieglaudoje“, – sako ji.
O savo meilę gauruotiesiems keturkojams Ema tikina radusi dar vaikystėje. Ji lydėjo ir vėliau, o užaugus išsivystė ir į veiklą.
„Teoriškai esu baigusi mokslus apie gyvūnų elgseną, tad kaip ir apie visus gyvūnus, bet greičiausiai gimiau su įdiegtu genu, kad mano gyvenimas bus skirtas būtent šunims. Pamenu, kad jei nebūdavo prie manęs šuns, ieškodavau jų pas kaimynus. Kai atėjo laikas mokykloje svarstyti, ką daryti, turėjau daug minčių, bet 16-os nuėjau savanoriauti į prieglaudą ir iš ten visai nebeišėjau. Manau, kad tiesiog vieni žmonės užprogramuoti mylėti gyvūnus, o kiti – ne“, – teigė Ema.
Pašnekovės teigimu, šunys daug labiau prognozuojami nei žmonės, todėl net nebuvo jokios kalbos, kad jie galėtų sukelti chaosą vestuvėse.
„Kai pažįsti šunį, gali puikiai žinoti jo reakcijas. Padarėme viską taip, kad pavyktų užbėgti įvykiams už akių, kad kažko nenutiktų. Kai atėjome į ceremoniją, žinojome, kad mūsų Aliaska norės pasisveikinti su svečiais, su kitais šunimis, tad skyrėme jai minutėlę.
Nebuvo, kad kažkas keltų problemas. Dalį laiko ji šalia mūsų ėjo ant pavadėlio, vėliau sveikinosi ir su tėvais. Kiti šuniukai taip pat buvo ramūs – kas ant kelių, kas prie kojų“, – šyptelėjo ji.
Ypatingas Aliaskos vaidmuo
Ceremonijos metu ypatingą vaidmenį gavo pačios Emos šunytė – jai buvo patikėta jauniesiems atnešti žiedus.
„Daug kas mūsų klausė, ar specialiai Aliaską ruošėme tam. Bet galiu pasakyti, kad ne, – šypsosi ji. – Aš visą gyvenimą ją mokau triukų, daiktus nešioti ji moka visą gyvenimą, tad čia jai buvo pati lengviausia užduotis.
Kadangi mano viena draugė puikiai pažįsta Aliaską, jai daviau užduotį paduoti krepšiuką, o į Emilio švarką buvau įdėjusi vieną skaniuką, kurį paskui daviau šuniui. Kadangi buvo humanistinė ceremonija, Aliaskai dar davėme padėti antspaudą ant liudijimo.“
Anot dresuotojos, visi klausimai, kas vestuvėse galėjo sieti šunį, buvo kone savaime aiškūs ir nereikalavo diskusijų. „Taip turėjo būti“, – šypteli ji.
„Kas buvo susiję su šunimi – mes negalvojome. Tai net nebuvo diskusijų, debatų klausimas. Taip natūraliai buvo aišku, kad taip bus, lygiai taip pat buvo aišku, kad šuo dalyvaus ceremonijoje.
Vienoje Amerikos valstijoje legaliai šuo gali būti vestuvių liudininkas – galbūt ir iš ten man kilo tas noras, kad ir mano šuo būtų vestuvių liudininkas. Aliaska su mumis praleidžia daugiausia laiko, daugiau, nei bet kuris kitas žmogus“, – teigė ji.
Emos ir Emilio vestuvių akimirkos – nuotraukų galerijoje:
Vestuvės – ypatingoje vietoje
Pasirodo, kad Emos kalytė Aliaska jau prisijaukinusi kameras ir fotografus. Tad ir vestuvėse ji nepatyrė problemų prieš kameras.
„Aliaska yra nusifilmavusi ne vienoje reklamoje, net ir vienoje serialo scenoje. Kai ji pas mane atvyko gyventi, turėjo išmokti fotografuotis – ramiai pabūti vietoje ir papozuoti prieš objektyvą. Kadangi vestuvių dieną fotosesijos tikrai užtruko, jai buvo labai nuobodu. Ji nusisukinėjo, gulinėjo – taip sakė, kad jai viskas nusibodo. Bet ji žino daug komandų, moka paprašyta pažiūrėti į skirtingas puses, tad su ja tikrai viskas gerai gavosi“, – atvirauja moteris.
Vestuves pora pradėjo planuoti prieš maždaug metus. Anot pašnekovės, didžioji dalis detalių tiesiog sukrito į savo vietas, o įdomesnių sprendimų ieškoti ėmėsi jos vyras Emilis.
„Nebuvo daug skubėjimo. Emilis pas mus yra idėjų žmogus – daug atėjo iš jo. Jam patinka ieškoti gražių idėjų, variantų, o aš truputį pritingiu paieškoti naujų dalykų, – juokiasi Ema. – Po truputį, bet gan natūraliai viską surinkome. Atrodytų, kad ilgai planavome, bet tiesiog viską suruošėme labai anksti. O paskui tik liko laukti.“
Pora susituokė Svencelės kupole – kaip teigia Ema, jiedu norėjo humanistinės ceremonijos, tad šventės nerengė bažnyčioje.
„Ceremonija vyko ant marių kranto. Nors visas rugpjūtis buvo tiesiog tragiško oro, mūsų diena pasitaikė be vieno debesėlio. Emilis yra kilęs iš Nidos, tad pirmi žvilgsniai krypo į Neringą. Tuo pačiu Svencelė nėra toliausiai nuo Klaipėdos.
Vienas iš strateginių žingsnių, dėl kurių ilgai svarsčiau, buvo gyvūnų transportavimas – esu už tai, kad šuo nereikalingo streso nepatirtų, tad po ceremonijos šuniukus išvežiojome jų šeimos nariams Klaipėdoje. Todėl Svencelę rinkomės ir dėl šios priežasties“, – pasakoja moteris.
Įvaizdžius derino iki detalių
Daug diskusijų ir svarstymo pareikalavo jaunųjų įvaizdžiai – nors Ema neslepia, kad vyras savo kostiumą išsirinko gan greitai, pati ji užtruko, kol rado tinkamą suknelę.
„Mažiau žinojau, ko noriu. Vienintelis dalykas, dėl ko buvau įsitikinus, tai kad noriu trumpos suknelės, ne tokios, kurias dažniausiai matau. Ilgai ieškojau, galų gale nusprendžiau pasisiūti, nes neradau nieko, kas man nuoširdžiai patiktų. Bekalbant su dizainere, visas vaizdinys susidėliojo galvoje. Buvo kelios vietos – tikrai žinojau, kad noriu trumpos, plačiomis rankovėmis suknelės atvira nugara.
O visa kita mes susidėliojome su ja. Man šis sprendimas buvo labai sunkus – tikrai negalvojau, kad viskas taip gausis, bet viskas man labai patiko. Ne tik visi gyrė, bet ir man pačiai patiko galutinis variantas“, – šyptelėjo Ema.
Moteris neslepia, kad į įvaizdžius labai norėjo įpinti ir akcentines detales – jas buvo galima pastebėti net ant jų šuns!
„Mano vienos rankos nagai buvo tokios spalvos, kaip Emilio kostiumas, kitos rankos nagai – oranžinės, kaip puokštė. Aliaskos antkaklis bei pavadėlis buvo tos pačios spalvos – tokius gamina mano draugė. Tad draugė paėmė oranžinę medžiagą ir iš tokios gavosi jos pavadėlis – lygiai tokie buvo ir mano batai.
Tai dar vienas dalykas, dėl kurio buvau įsitikinusi – norėjau eiti su ryškiais batais. Taip ir susidėliojo akcentiniai dalykai. Aišku, bijojau, kad nesusiderins atspalviai, bet viskas labai gražiai pavyko“, – šypsosi ji.
Su savo šuneliu Aliaska Ema kartu skaičiuoja jau 8 metus. Keturkoję moteris paėmė iš prieglaudos, tuo metu, kuomet ten savanoriavo. Šiemet šunytė minės savo jubiliejų – 10-ąjį gimtadienį.
Su Emos vyru Aliaska susipažino prieš ketverius metus – ji tikina, kad augintinė jį ne iškart prisileido.
„Ji ne visus vyrus priima per pirmus susitikimus, bet Emilis buvo priimtas nuo pirmojo. Kai pradėjome daugiau laiko leisti kartu, kai kartu apsigyvenome, jai buvo truputį keista, pasitaikė ir nesutarimų, bet labai greitai ji su tuo susitaikė. Atrodo, kad kitaip net ir negali būti, ji 100 procentų jį priėmė kaip savą. Ir dabar nėra ji tas šuo, prie kurio visi svetimi žmonės gali prieiti ir „paniurkyti“, bet Emilis yra tas žmogus“, – sako moteris.
