Gintaras Linkevičius prisiminė, jog kino rekvizitų gamyba susidomėjo dar studijų laikais, pamatęs dėstytojo gamintą skulptūrą reklamai. Visgi, jis atskleidė, jog Dailės akademija, kurioje jis studijavo, specialiai kino industrijai žmonių neruošia:
„Natūraliai gavosi, noras dirbti kine visada buvo. Kažkiek studijos padėjo, bet negali įsivaizduoti, kad ateisi į Dailės akademiją ir tave ten mokys daryti dalykus.
Nėra, kad studijų metu visiems vyktų drožybos ar liejybos paskaitos. Visa tai gali gauti, bet reikia pačiam norėti ir pasiimti. Viskas priklauso nuo tavęs. Patenki tarp tam tikrų dėstytojų ir turi bendruomenę. Kuo daugiau bandai, tuo geriau pavyksta“.
Pasak Dovo Vyšniausko, kinas – tarsi didelis gyvas organizmas. Kuriant filmą ar serialą, dirba didžiulė komanda, pasiskirsčiusi atsakomybes kaip įmanoma lygiau ir patogiau.
„Pagrindinis žmogus yra prodiuseris dailininkas ir tada yra jo komanda. Visų darbas priklauso nuo scenarijaus, tai ir yra bendras vardiklis, apie kurį kalbėdami suprantame, apie ką bus tas pasaulis.
Atrodo, kad mes tiesiog piešiame, bet reikia daug skaityti ir galvoti. Esi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus žmones. Visai įdomu, kiekvieną kartą skirtinga istorija, bet yra ir nuobodumo“, – pasakojo kino dailininkas.
Dekoracijų ieškojo kaime
Beieškant, kaip geriau sukurti rekvizitus ir dekoracijas, tenka ir pakeliauti. G.Linkevičius pasakojo, jog tokios paieškos nuveda ir į netikėčiausias vietas
„Priklauso, kokioje pozicijoje dirbi. Operatorius užsirašinėja, žymisi vietas, kur bus kažkokie baldai ir kokie jie bus. Jei tarkim personažas pagal charakterį turi būti netvarkingas, reikia kad tai atsispindėtų dekoracijose.
Bendraujama su operatoriumi, ieškoma pavyzdžių, kokios tos dekoracijos turi būti pagal laikotarpį. Tada bandai ieškoti medžiagų, būna, kad per kaimus važiuojam.
Filmavome filmą apie viduramžius ir reikėjo sendintos medienos. Važiavome per kaimišką vietovę ir radome 15 km nuo filmavimo aikštelės žmogų, kuris turėjo tos medienos.
Aišku, dažnai būna jiems keista, ko jūs čia norit, kas čia tas kinas“, – juokėsi skulptorius.
Vienas didžiausių iššūkių atsiranda tada, kai tenka tilpti į mažesnį biudžetą, nei norėtųsi. Tada svarbiausia, pasak pašnekovų, komandinis darbas – idėjas galvoja ne tik rekvizitininkai, bet ir visa likusi komanda.
Į pokalbį duetas atsinešė keletą dekoracijų, tarp jų – šalmą ir silikoninę formą, su kuria jis buvo pagamintas.
„Iš pradžių kalvis nukaldino švediškus karališkųjų rūmų šarvus. Mes tada nuėminėjome jų silikoninę formą ir tada į ją purškiame gumą, tada šlifuojame. Šlifavimo metu kyla dulkės, kyla grėsmė nusitarkuoti ranką. Ne kartą ir pats esu šlifuoklį pasigavęs megztiniu“, – ekstremalias akimirkas prisiminė G.Linkevičius.
Svarbiausia saugumas
O visų svarbiausia šiame darbe – kuo geriau užtikrintas aktorių ir komandos saugumas. Būtent dėl to įvairūs ginklai, kuriuos matome ekrane žiūrėdami veiksmo filmus, yra netikri.
„Jeigu reikia kapoti malkas ir su tuo kirviu pamojuoja, iškyla numanoma grėsmė, kad kam nors „užvažiuos“, reikia daryti minkštą daiktą. Guminės formos, lengvos faneros.
Einamiausi dalykai – lazdos, kirviai, peiliai, cukriniai puodeliai. Viskas labai saugu, net ir trečio plano aktoriams neduodam tikrų ginklų imitacijų, kad neužsigautų, ar supykęs neužvažiuotų kitam“, – juokėsi G.Linkevičius.
Bjauriai atrodančios dekoracijos, tokios kaip žuvų galvos ir kitos atliekos taip pat yra netikros – rekvizitininkai atskleidė, jog jos dažniausiai gaminamos iš porolono, silikono ir įvairių kitų sintetinių medžiagų.
Medžiagų šiais laikais būna visokiausių, jos visos aišku yra vienaip ar kitaip toksiškos, reikia dėvėti apsaugas.
Chemijos pramonėje yra išvystyta rinka tokiems dalykams. Dar prieš 40 metų amerikiečiai, britai savo ingredientų sąrašą turėdavo, slėpdavo jį. Šiais laikais gali nusipirkti tokius dalykus buteliukuose su instrukcijomis, kaip nenusinuodyti“, – kalbėjo pašnekovai.
Prieš kelerius metus itin plačiai nuskambėjo skaudi nelaimė – aktorius A.Baldwinas netyčia pašovė kaskadininkę, kurios gyvybės išgelbėti nepavyko. G.Linkevičius žodžių į vatą nevyniojo – taip įvykti neturėjo:
„Šnekėjau neseniai su ginklininku apie tai. Šiaip filmavimo aikštelėje net negali būti tikrų šovinių. Vien tai, kad ten buvo tikras šovinys yra didžiulis pažeidimas. Bet ir su netikrais šoviniais gali žmogui padaryti didžiulę žalą.
Šiais laikais pradėta naudoti orinius šautuvus, dažnai prisuka mažą duslintuvą, lemputė mirksi, bet atrodo gan prastai. Režisieriai nori naudoti tuščius šovinius, kad būtų dūmai, blykstė, bet dažnai tą galima padaryti ir kompiuteriniais efektais“.
Teko apsilankyti ir...morge
Kuriant veiksmo filmus neretai tenka pagaminti ir kuo tikroviškiau atrodančius šiurpius sužeidimus – juk visi sužalojimai, kuriuos filmuose patiria veikėjai, yra netikri.
Paklaustas, kaip sukurti tikroviškai atrodančias žaizdas ar nutrauktas galūnęs, Dovas Vyšniauskas prisiminė, kaip teko dėl to važiuoti ten, kur apsilankyti nenorėtų ko gero niekas:
„Kai būna tokia užduotis, pavyzdžiui mes su Mykolu Sauka važiavom į morgą, aš nuėminėjau formas ir nuo gyvų žmonių. Tai tampa darbo dalis, nėra, kad būtų labai smagu ar įdomu“.
