Beje, šiemet „Mis pasaulis“ karūna pasipuošė būtent venesuelietė Dayana Mendoza. Lietuviams.com pašnekovės Silvios mama – lietuvė, tėtis – venesualietis. „Mis Venesuelos“ karūną lietuviško kraujo turinti pašnekovė užsidėjo 1985 metais, tais pačiais metais ji atstovavo savo šaliai „Mis Pietų Amerika“ ir „Mis pasaulis“ konkursuose.
Dabar Silvia augina tris vaikus – dukrą Claudią ir du sūnus Christianą ir Braulio. Ji taip pat turi savo akademiją, kur mergaites moko elgesio ir grožio paslapčių, be to, Silvia dirbuojasi labdaringuose projektuose ir įvairių verslo kompanijų darbuotojus moko bendravimo su klientais subtilybių.
Kitais metais tituluota gražuolė ketina su visa šeima aplankyti savo mamos Tėvynę. O kol kas kviečiame skaityti mūsų pokalbį su Silvia tiek apie prieš daugiau nei dvi dešimtis metų vykusius konkursus, tiek apie jos lietuvišką kilmę.
Tapote „Mis Venesuela“ prieš 23 metus, tiesa? Visgi tikiu, kad dar pamenate tą jausmą, mintis, emocijas užplūdusias išgirdus vakaro vedėją skelbiant jus laimėtoja.
Be to, paskui labai sėkmingai dalyvavote ir „Mis pasaulis“ konkurse, kur tapote trečiąja vicemis. Kokie įspūdžiai iš šio konkurso?
Esu aukštaūgė, net būdama 15 metų jau buvau aukšta. Vieną dieną tiesiog po pamokų ėjau namo iš mokyklos vilkėdama savo uniformą ir mane užkalbino moteris iš „Mis Venesuela“ organizacijos. Ji pamanė, kad man jau 17 metų ir aš mokausi paskutinėje klasėje, bet taip nebuvo. Tad ji pasiėmė mano telefono numerį ir pažadėjo kada nors paskambinti. Jos skambučio sulaukiau, kai man jau buvo 18 metų, tačiau aš tikrai nemaniau, kad galėčiau dalyvauti grožio konkurse.
Tuomet man labiau rūpėjo mokslai ir laiko leidimas paplūdimyje ar su draugais. Tad į tą pasiūlymą nereagavau labai rimtai. Manau, kad man ta mintis apie konkursą net nepatiko, bet jau tuomet bandžiau modelio darbo skonio ir man tai visai patiko.
Kai jau studijavau teisę antrame kurse, mano draugai primygtinai sakydavo, kad turėčiau bandyti savo laimę grožio konkurse, kaskart jie laidydavo apie tai juokelius ir vertė mane eiti į tuos rinkimus... Tad galiausiai aš nusprendžiau išbandyti mano sėkmę. Visad turėjau savo šeimos, ypač mamos paramą.
Konkurso dieną viskas vyko taip greitai, o aš buvau tokia susijaudinusi, kad galiu pasakyti, jog, išgirdusi savo vardą kaip laimėtojos, buvau šoke. Pamenu, kad jaučiausi laiminga, bet kartu ir susijaudinusi, susinervinusi dėl viso to ir tų dalykų, kurie manęs dar laukė ateityje, po konkurso.
Esu labai dėkinga už man tada suteiktą galimybę dalyvauti „Mis pasaulis“ konkurse. Tikrai mėgavausi ta patirtimi, prisimenu pirmą dieną ir pirmą vakarą, kai atvykau į konkursą. Merginos buvo iš viso pasaulio, skirtingų kultūrų, kalbų, kostiumų.
Tai buvo unikali galimybė sužinoti apie skirtingas šalis, jų kultūrą tiesiog iš pirmų lūpų. Vyko daugybė repeticijų, bet geriausias laikas būdavo per pertraukas, kai galėdavome šnekučiuotis, susipažinti artimiau, sužinoti apie viena kitą ir šalis daugiau. Labai susidraugavau su „Mis Portugalija“, „Mis Zairu“, „Mis Meksika“ ir „Mis Amerika“. Tuomet nugalėtoja tapo Puerto Riko atstovė, o aš tapau trečiąja vicemis.
Ar esate žinoma Venesueloje? Žmonės jus atpažįsta viešose vietose? Kaip reaguojate į tą dėmesį? Ką tie konkursai jums davė? Kokios geros ar blogos permainos įvyko jūsų gyvenime?
Tikrai nemanau, kad esu garsenybė, bet kadangi čia žmonės taip mėgsta ir seka „Mis“ konkursus, žmonės mane atpažįsta. Vos laimėjus konkursą, kitą dieną nuo pat ankstaus ryto mano namai buvo perpildyti žurnalistų.
Tais metais žurnalistai sekė kiekvieną mano žingsnį. Ačiū Dievui, man pavyko palaikyti gerus santykius su jais, bet tas jų dėmesys, ko gero, buvo vienintelis dalykas, kuris man tais metais itin nepatiko. Visgi visi trys konkursai man atnešė daug gero, naudingo, nuostabaus. Gavau galimybę susipažinti su žmonėmis iš įvairiausių pasaulio kampelių, tai labai plečia akiratį.
Turėjau galimybę organizuoti įvairius renginius savo šalyje, įsteigti paramos fondą vaikų ligoninei mano tėvo gimtajame mieste, kuriam aš ir atstovavau „Mis Venesuela“ konkurse. Tai man buvo tarsi galimybė grąžinti savotišką skolą tam miestui.
Didelė dalis Venesuelos visuomenės yra multikultūrinių santykių ryšių pasekmė. Ypač dažnos santuokos tarp europiečių ir šimtaprocentinių venesueliečių kaip ir mano atveju. Pirmajame konkurse žmonės žinojo apie mano mamos kilmę, bet nesu tikra, ar tai buvo žinoma tolimesniuose konkursuose.
Jau praėjo kuris laikas nuo tų konkursų. Turite labai gražią dukrą. Galbūt ir ji paseks jūsų pėdomis?
Galiu savo dukrą įsivaizduoti dalyvaujant tokiuose konkursuose, tik ji pati visai jais nesidomi. Dabar ji studijuoja diplomatiją Centriniame Venesuelos universitete Karakase. Jei ji nuspręstų dalyvauti, visiškai ją palaikyčiau.
Venesueloje nėra daug lietuvių ir dauguma jų įsikūrę Karakase, tiesa? O jūs gyvenate Margaritos saloje. Ar turėjote galimybių susipažinti, sužinoti daugiau apie savo lietuviškas šaknis iš savo mamos ar senelių? Papasakokite apie savo šeimą. Kaip likimas jūsiškius atnešė į Venesuelą?
Gimiau Karakase ir šiame mieste praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį. Mano tėvelis visad suprato mamos poreikį palaikyti ryšį su savo šaknimis. Tad aš prisimenu, kaip būdama dar vaikas reguliariai vaikščiodavau į lietuvių klubą (iš tikro tai tik mažas namukas), kur rinkdavosi nedidelė Karkaso lietuvių bendruomenė klausytis lietuviškų mišių, švęsti nacionalinių švenčių, pašokti ir pan.
Vienas mano brolių ir aš net turėjome kelias lietuvių kalbos pamokėles. Mano seneliai gyveno JAV, mes juos lankydavome per vasaros atostogas ir jie pasakodavo mums apie lietuviškas tradicijas, gamindavo lietuviškus patiekalus. Pamenu, kaip valgydavome mano močiutės keptą juodą duoną, naminį jogurtą bei labai daug burokėlių ir agurkų.
Mano šeimos išvykimas iš Lietuvos buvo labai skausmingas ir neįtikėtinas kaip ir daugelis panašių likimų, panašių to laiko istorijų. Mano mama kartu su savo tėvais ir dviem broliais ketverius metus praleido Vokietijoje pabėgėlių stovyklose prieš atvykstant į Venesuelą. Jie turėjo viską palikti, pasiėmė tik mano mamytės pagalvę, ji iki šiol miega tik ant jos.
Ji taip pat iki šiol saugo nuotraukos iš tos dienos, kai jie kaip šeima buvo išrinkti vykti į Venesuelą. Vyriausybės pareigūnas turėjo duoti „palaiminimą“ šeimoms, kurios, jo manymu, atrodė sveikos. Mano mamos šeima buvo atrinkta beveik kaip prekė.
Venesuela buvo viena iš nedaugelio šalių, kurios atvėrė savo duris šeimoms, jų neišdraskant. Jei mano senelis būtų pasirinkęs vykti į JAV, o ne į Venesuelą, tai mūsų šeima būtų buvusi išskirta. Tačiau jis pasirinko būti kartu su šeima. Nepaisant to, kad jie buvo pakviesti atvykti į Venesuelą, pradžia buvo tikrai nelengva.
Neturėjo pinigų, beveik neturėjo ir draugų, o dar labai karštas klimatas, prie kurio jie visai nebuvo pratę. Mano senelis turėjo tikrai sunkiai dirbti, kol užaugino savo vaikus. Galiausiai jie persikėlė gyventi į Ameriką, kai mano mama ištekėjo už mano tėčio.
Kitą vasarą planuojate atvykti į Lietuvą. Tai bus jūsų pirmoji viešnagė čia? Kodėl norite apsilankyti Lietuvoje? Ką norėtumėte čia nuveikti, pamatyti?
Turiu du sūnus ir dukrą. Jie labai domisi mano, o kartu ir savo kilme, stengiuosi jiems pasakoti apie Lietuvą, kalbamės apie tai, kas ten vyksta dabar. Kitais metais ketiname apsilankyti Lietuvoje, tikimės sudalyvauti Vilniaus Europos kultūros sostinės renginiuose. Mano mama Lietuvoje jau lankėsi du kartus, po to kai ji atgavo nepriklausomybę ir mes dažnai žiūrime jos nuotraukas, kur matome nuostabaus grožio šventoves ir pilis. O mums tai bus pirmoji kelionė į šią gražią šalį.
Papasakokite, ką veikiate gyvenime, juk po „Mis“ konkursų gyvenimas nesustojo?
Praėjus metams po „Mis“ konkursų, ištekėjau, tęsiau savo teisės studijas, o baigusi jas, devyneriems metams išvykau į JAV. Didžiąją laiko dalį skyriau savo vaikams ir darbui mokykloje, kurioje jie mokėsi. Labai mėgstu dirbti su vaikais, todėl grįžusi gyventi į Venesuelą atidariau akademiją, kurioje mokau mažas mergaites ir paaugles etiketo, gerų manierų ir visko, kas susiję su mada.
Taip pat dirbu su įvairiomis kompanijomis, vedu mokymus jų darbuotojams, kaip pagerinti klientų aptarnavimą. Kasmet akademijos kursus baigiame surengdami madų šou, kuris kiekvienais metais būna vis didesnis.
Tai nėra konkursas, tad visos mano studentės jaučiais tarsi supermodeliai. Šiuos šou taip pat rengiame tam, kad pritrauktume lėšų įvairiems paramos fondams. Pavyzdžiui, pernai parėmėme jaunus baleto šokėjus. Šiemet norėtume paremti benamius neįgaliuosius vaikus priglaudžiančius namus. Šiuo metu kaip tik dirbu su krūties vėžio sąmoningumo renginiais, kuriuos visame pasaulyje organizuoja „Hard Rock Café”.
Margaritoje ketiname surengti madų šou, kur savo darbus pristatys įvairių Venesuelos valstijų modeliuotojai. Kartą per metus tai darome tam, kad išgarsintume nežinomus rūbų dizainerius ir manekenes.
Esate labai graži moteris. Ar grožio išsaugojimui tenka dėti daug pastangų?
Jei turėčiau jums atskleisti savo grožio paslaptį, tai galiu pasakyti, jog tai yra salotos. Nuo pat mažų dienų aš jų valgau labai daug ir kasdien. Beje, aš daug valgau, kasdien po šešis kartus. Kartais mano draugai net negali patikėti, kiek daug aš valgau.
Aš niekad nekankinu savęs dietomis, bet esu iš tų, kurie negali nustygti vienoje vietoje, aš nuolat judu. Man labai patinka sportuoti, darau visko po truputį, bet labiausiai man patinka bėgiojimas ir pilates užsiėmimai. Kai turiu daugiau laisvo laiko, per savaitę nubėgu apie 30 km. Visai šalia mano namų yra 5 km ilgio nuostabaus grožio paplūdimys, kai tik galiu, aunuosi sportbačius ir bėgu.
