„Kai toks bumas prasideda, iš pradžių net nežinai, kaip elgtis. Ką nors pasakyti kaip fakto nesinori. O toliau neigti... irgi būtų visiškai kvaila“, – svarsto išskirtinį interviu nusprendę duoti Ineta ir Deividas.
Aišku, ši kelionė visiems tapo ženklu, kad esate pora. Reikia tik jūsų patvirtinimo...
Deividas: Negalime teigti, kad mes – ne pora.
Ineta: O kam reikia tų prisipažinimų, skambių frazių: „Taip, mes pora!“? Poreikio viešai skelbtis, tvirtinti mes tikrai neturime. Norisi tik paneigti spėliones, kurios platina klaidingą informaciją. Kad ir apie šitą kelionę: neva aš pirkau bilietus, vežiausi Deividą kartu... Tačiau iš tikrųjų mes paprasčiausiai išsirengėme į dar projekte „Šok su manimi“ laimėtą kelionę. Liepą turėjo baigtis terminas, kai galėjome ja pasinaudoti. Todėl skubiai susiruošėme. Užtat dabar esame stebimi, tyrinėjami... O norisi gyventi ramiai ir žiūrėti, kas iš to išeis. Taip pat, kaip normaliame gyvenime tai daro tūkstančiai porų.
Deividas: Juo labiau kad nauji santykiai... dar nesubrendę, nenusistovėję... todėl ką nors pasakoti...
Tai kiekgi tiems jūsų santykiams laiko?
Ineta: O čia jau netikslinsime (juokiasi). Apskritai, nuo ko skaičiuoti tą pradžią? Nuo „tada, kai tu į mane pažiūrėjai ir aš supratau“? Ar nuo kokio kito atspirties taško? Mokykloje būdavo daug aiškiau: kažkas vyksta, intriga, o tada berniukas ar mergaitė vienas kitam sako: „Draugaujam.“ Užsirašome atminimų sąsiuvinyje tą dieną ir žinome, kad nuo tada esame pora. Suaugusiųjų žaidimai daug sudėtingesni. Kaip sakau: visi karksėjo, karksėjo ir prikarksėjo...
Deividas: Pirmiausia mes tapome žiauriai gerais draugais.
Ineta: Viskas labai palaipsniui, be jokių skubėjimų. Abiem nebesinori skubėti ir įpulti vėl į kokią nors nesąmonę... Apskritai labai baisu ką nors prisileisti, pradėti naujus santykius. Geriau palaipsniui, atsargiai...
Patiems dar neaišku, kas iš to išeis?
Ineta: Man atrodo, dėl jokių santykių niekada negali būti tikras. Kiekviena pradžia yra nedrąsi, nežinai, kaip gali pasisukti.
Būna juk gyvenime etapas, kai skraidai, kai nelabai supranti, kas su tavimi vyksta... Paskui susikimbi už rankų ir atsistoji ant žemės... Tik tada gali rėkti visiems, kad esate pora...
Kalbate apie šviežius santykius, bet juk jus poruoja jau nuo pirmojo šokio, vos tik rudenį pasirodėte projekte „Šok su manimi“!
Ineta: Ne, poruoti pradėjo dar gerokai prieš projektą. Nuo prieš tai, vasarą, buvusios laidos „Aistrų pakrantė“... Normalu, nes apie Deividą ir Danguolę (Danguolė Stachura – red. past.), su kuria jis šoks šį rudenį, jau irgi karksi: „Skirsiesi su vyru dėl Meškausko, ane?..“
Deividas: Aš atsiriboju nuo visų karksėjimų. Ir tada nieko negirdėjau, nieko nežinojau. Kartą kitą užmetė bajerį... Paskui jau, žiūriu, nebe bajeris...
Ineta: Svarbiausia, kad savi žmonės viską žino. Žino vieną tiesą ar kitą, bet žino. Žino, kad nieko nevyksta. Arba žino, kad kažkas galbūt prasideda... Būna juk gyvenime etapas, kai skraidai, kai nelabai supranti, kas su tavimi vyksta... Paskui susikimbi už rankų ir atsistoji ant žemės... Tik tada gali rėkti visiems, kad esate pora...
Na, tai jūs jau susikibę už rankų ir stovite ant žemės?
Deividas: Na, taip...
Ineta: Šitaip, ane?.. Aš tai galvojau sakyti visai kitaip (kvatoja).
Jūs ir taip gana ilgai ir sėkmingai išsisukinėjote nuo klausimų apie santykius.
Deividas: Kaip gali ką nors pripažinti viešai, kai tie santykiai visai visai nauji. Kas ten žino, gal mes po mėnesio išsikaposime, išsidraskysime, ir viskas.
Ineta: Tada sakys: „Tu matai, kokios nepastovios, nepatikimos tos įžymybės...“ Be to, yra dar vienas svarbus dalykas, dėl kurio jaučiame labai stiprią atmetimo reakciją visokiems interviu ir atviriems pokalbiams. Abiejų mūsų gana komplikuotos situacijos. Netgi identiškos. Ir aš, ir Deividas gyvenime jau patyrėme tokių dalykų kaip skyrybos, vaikai... Tokiu atveju esi atsakingas ne tik už save: nebesi laisvas, negali šnekėti, ką nori, „susitikti-išsiskirti“ nebėra normalu... O pripažinti ką nors viešai – jau rimtas pareiškimas.
Kai pradėjo šokti su tavimi, Deividas jau buvo išsiskyręs su dainininke Rūta Ščiogolevaite. Tuo tarpu tu vis dar teigei, kad su dukrytės tėvu Eduardo Gimenezu jus sieja bendras gyvenimas, kad esate laiminga pora...
Ineta: Kol taip buvo – nemelavau. O po iširimo aš apskritai nieko nekalbėjau. Tuo metu niekas ir neklausė... Šis faktas praplaukė nepastebėtas. Mano skyrybos tikrai nebuvo susijusios su Deividu.
Tiesą sakant, visada stebėjausi: negi gražiems jauniems žmonėms trūksta partnerių iš šalies? Kodėl visi porų ieško ir jomis mainosi tame pačiame rate?
Deividas: Yra manančių, kad tai specialiai daroma dėl reklamos... Jokiu būdu. Darbas kartu, ypač – malonus darbas kartu, duoda pradžią daugumai santykių. Vėlgi: šokiai yra kontaktinis darbas, o kur dar romantiška muzika, bendravimas, renginiai, vakarėliai, draugai, tampantys bendri...
Ineta: Manau, kad iš viso to svarbiausia, jog daug laiko praleidžiama kartu. Per tą laiką daug greičiau pažįsti žmogų, nei kad būtum susipažinęs kur nors neutralioje aplinkoje ir tik retkarčiais susitiktum. Lyg per kelis intensyvaus kurso mėnesius išmoktum programą, kuri paprastai įveikiama tik per metus. Įsivaizduokite: pusė metų žiauriai intensyvaus, netgi priverstinio bendravimo! Žmogų per trumpą laiką pažįsti visokiausiose situacijose: ir strese, ir atsipalaidavusį...
Deividas: ...ir neapykantoje...
Ineta: Buvo tokių situacijų, kai kitą dieną nelabai norėdavosi vienam kito matyti... Bet privalai, nes reikia kartu dirbti. Nori nenori visus susipykimus, stresus daug greičiau išgyveni.
Deividas: Viską turi daryti kartu – ieškoti šokio, rinktis drabužius, montuoti muziką, eiti pietauti ar kavos išgerti... Su Ineta susitikdavome ryte, dirbdavome iki trijų keturių dienos, o paskui dar dešimtą vakaro susirinkdavome repetuoti.
Ineta: Turbūt su mylimuoju nepraleidi tiek laiko, kiek salėje su šokių partneriu. O kai po viso šito dar išeina ir bendrauti, pamatai: tinka tau žmogus ar ne. Būtent tada keliai susieina arba visai išsiskiria. Pavyzdžiui, su Shorena Deividas juk pašoko, ir tiek.
Ir aš, ir Deividas gyvenime jau patyrėme tokių dalykų kaip skyrybos, vaikai... Tokiu atveju esi atsakingas ne tik už save: nebesi laisvas, negali šnekėti, ką nori, „susitikti-išsiskirti“ nebėra normalu...
Vis dar repetuojate kartu, rengiate pasirodymus. O jeigu tarp jūsų nebeliktų šokių, kas būtų su santykiais?
Deividas: Manau, kad bendrautume kaip bendravę. Aš pažįstu jos draugus, ji – mano. Jeigu neliktų šokių, būtų graži draugystė.
Kol šokote su Rūta, jūsų santykiai irgi atrodė lyg iš romano. Paskui nėštumas, vaikas ir ilgainiui bendro darbo nebeliko. Nebeliko svarbios jungiamosios grandies?
Deividas: Kodėl gi? Dar dvejus metus buvome kartu. Bet ne šokiai yra lemiamas bendro gyvenimo ar skyrybų veiksnys.
Ineta, kokį Deividą tu pažinai?
Ineta: Tokio, apie kokį šneka Rūta, aš visai nepažinau. Jeigu kas manęs paklaustų, ar drąsiai, be jokių abejonių galėčiau nuplėšti Deividui prisegtą etiketę – tikrai taip padaryčiau. Aš pažinau visai kitokį žmogų. Priešingu atveju nemanau, kad tarp mūsų kas nors galėtų būti. Aišku, iš pradžių ir aš apie Deividą turėjau tokią pat nuomonę kaip dauguma, kurie jį pažįsta iš projektų, straipsnių, praeities istorijų, gausybės etikečių... Jeigu man kas anksčiau būtų pasakęs, kad viskas, va, taip pasisuks, būčiau sakiusi: „Jūs išprotėjote! Tai yra neįmanoma.“
Deividas: Kokios jau tos mano etiketės?
Ineta: Jaunas, nesubrendęs, po padu... Prieš projektą net minties neturėjau šokti su juo.
Deividas: Čia aš nusprendžiau, kad šoksiu su Ineta. Bet paskui jau tu labai norėjai šokti su manimi (juokiasi)...
Ineta: Aš norėjau tiesiog šokti. O su kokiu partneriu, nebuvo svarbu. Pageidautina – su geru. „Aistrų pakrantėje“ staigiai per pusdienį reikėjo sukurti šokį, o vakare prieš filmavimo kameras jį sušokti.
Deividas: Galvojau: „Žalia, nieko nesupranta... nemoka...“
Ineta: Pats visko griebėsi, darė... „Palauk! – sakau. – Ir aš čia esu!“
Deividas: Pamačiau, kad ir ji turi minčių, idėjų, stengiasi, nori daug pasiekti. Tada truputį nusileidau.
Deividui vis prikiša amžių: jaunas, vėjavaikis... Ir, aišku, stebisi, ką vyresnė, subrendusi moteris su juo veikia…
Deividas: Toks jau mano įvaizdis suformuotas, kad turbūt ir kai trisdešimties būsiu, vis tiek vadins nesubrendusiu. Jeigu jaunesnę už save merginą turėčiau, vis tiek rastų ką prikišti.
Ineta: Ne, žinai ką parašytų? „Pagaliau Deividas Meškauskas atėjo į protą! Valio!“ Jam tikrai uždėta baisi etiketė, paskelbta, kad patinka būti laikomam po padu... Patikėkite, Deivido laikyti po padu – neįmanoma.
Puikiai suprantu, dabar mane sieja su jo etiketėmis, sukurtu vaizdu, su nuolat šalia esančiu Rūtos paveikslėliu... Todėl iš šalies ir atrodo, kad vyksta kone mainų projektas: vieną veidelį išimame ir įdedame kitą... Žmonės tuos paveiksliukus dėlioja, kaip nori, kaip įsivaizduoja... O aš esu visai kita istorija. Mūsų istorija visai kitokia. Čia – ne mainai.
Kaip jums sekasi bendrauti su vienas kito vaikais?
Deividas: Adomas dar labai mažas. O su Upe... Ji irgi dar nelabai ką supranta... Aš jokio streso su ja nejaučiu. Upė gal labiau jaudinasi prie manęs būdama.
Ineta: Šiuo atveju situacija tikrai komplikuota, nes pripažindamas, kad esi pora, kad santykiai – rimti, jau deklaruoji įsiliejimą į vienas kito gyvenimą. Kone naujos šeimos kūrimą! Skelbi naują darinį. Ir tai skamba daug rimčiau nei tiesiog romaniūkštis... Kol viskas – gandų lygyje, aš su Upe esu atskiras objektas. O Deividas – Ščiogolevaitės buvęs mylimasis ir jos vaiko tėvas.
Deividas: Man atrodo, spauda po truputį atpras taip sakyti. Šokėjas aš!
Sunku būti žinomam: atsiradus naujam mylimajam šalia, būtinai spaudoje bus priminta ir visa buvusiųjų galerija...
Ineta: Dėl to ir nesinori dėlioti taškų. Sakyti, kad yra taip ir ne kitaip. Nes tau būtinai vėliau prikiš: „Prisimeni, kaip sakei...“
Gal jau gyvenate kartu? Apie vestuves kalbatės?
Ineta: Oho!
Deividas: Mano butas labai mažas...
Ineta: Aš irgi turiu savo vietą gyvenime... Anksčiau interviu esi manęs klaususi apie vestuves, kodėl netekėjau... Santuoka, mano manymu, gali atsitikti dviem atvejais: kai žmogus pusmetrį virš žemės skraido, nieko nesuvokia ir jaučiasi tikroje euforijoje, kai tas žiedas užkrinta... Arba kai jau brandžiai supranta vedybų prasmę ir prisiekia bažnyčioje. Prisiekia, pasižada sau, o ne kitam žmogui duoda laikiną pažadą, kurio iš tikrųjų negalės ištesėti.
Tai kas toliau?
Deividas: Bendrausime taip pat, kaip iki šiol.
Ineta: Tiesiog gera kiekvieną dieną susitikti. Ir tyrinėti, žiūrinėti, niekur neskubėti... Leiskite mums gyventi ramiai. Leiskite patiems suvokti, kas vyksta.
