Ji nežinojo, ką reiškia žodis „etiudas“, negana to – nebuvo mačiusi nė vieno spektaklio, bet į aktorinį įstojo, nors konkursas buvo didžiulis. Režisieriai ne kartą yra pasakę pastabą dėl išraiškingo stoto, bet tai nesutrukdė jai vaidinti Drugelio. Kai visi turėjo dublerius, aktorė Milė Šablauskaitė Agotukę legendiniame spektaklyje „Amerika pirtyje“ keturiasdešimt metų vaidino niekieno nepavaduojama. Tik štai gyvenime galėjo sūnaus ir neprarasti – būtų užtekę scenoje laidoti vaikus. Tik joje galėjo likti ir nelaiminga meilė.
Jei nežinodamas aplinkybių žiūrėtum spektaklį „Amerika pirtyje“, sunkiai suprastum jo gyvavimo paslaptį. O ji paprasta ir kartu didinga: brolių Antano ir Juozo Vilkutaičių, pasivadinusių slapyvardžiu Keturakis, komedija pastatyta prieš 115 metų ir buvo pirmas spektaklis lietuvių kalba šiosios draudimo laikais. Šiandien negudrus galintis atrodyti scenos kūrinys buvo svarbus labiau ne meno, o politine prasme – juk lietuviškas žodis tartas viešai. Caro žandarai net suėmė pirmojo spektaklio dalyvius už neva režimo pajuokimą.
O jūs pati kaip manote, kodėl „Amerika pirtyje“ buvo tokia populiari?
Gal kad jame daug tikrumo. Režisierius Valdas Lencevičius leisdavo improvizuoti, pavykusius etiudus prašydavo užfiksuoti. Buvo nepaprastai smagu. Jei man skauda galvą, išeinu į sceną, publiką pamatau – ir viską pamirštu. Kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams Kaune dėsčiau aktoriaus meistriškumą, visada sakydavau: stebėkite žmones.
Įdomus tipas įkris į dūšią ir kada nors pravers. Štai Agotukės juoką spektaklyje „Amerika pirtyje“ nusižiūrėjau iš kaimynės gimtajame Juodgalvių kaime. Būdavo, kad įsikvatos! Pas ją ateidavo jaunikis – toks menkas, bloznutis, o ji guli išsidrėbusi lovoje – tokia pyšna graži moteriškė ir kvatoja.
