Nuo rugsėjo 1-osios Saulė pradės lankyti Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją.
„Laukia toks naujas, įdomus etapas. Saulės augime, nori nenori, vis prisimeni savo augimą, savo vaikystės etapus. Laikas bėga labai greitai – atrodo, ką tik sūpavome ant rankų, o dabar štai ir pirma klasė. Ji labai nori eiti į mokyklą – kai darželyje buvo išleistuvės, ji nekantraudama klausinėjo, kada jau galės eiti į mokyklą. Tik ir laukia, kada galės eiti su savo kuprinyte ir mokytis naujų dalykų“, – kalbėdamas su portalu Žmonės.lt sako Linas.
„O mums tik belieka laikyti kumščius, kad tas entuziazmas mokytis liktų ir toliau degtų jos akyse. Nes dabar, atrodo, ji tiesiog „sproginėja“ iš džiaugsmo ir negali sulaukti mokslo metų pradžios“, – šypsosi Irma.
Muzikali šeima
Pora pasakoja, kad su darželiu dukra atsisveikino ramiai – graudulio nebuvo, o bet kokias liūdesio emocijas nustelbė jaudulys ir noras pradėti mokyklą – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją.
„Sakyčiau, ji netgi pasidžiaugė, kad nebebus jokio pietų miegelio, kad bus pertraukos. Ji mokysis gimnazijoje, kurią baigiau ir aš, ir mano šviesaus atminimo tėtis.
Atrodo, kad čia toks tradicijos pratęsimas. Labai smagu, kad ji pati to norėjo, kad pati pasirinko smuiko specialybę. Ji sakė, kad labai nori būti kaip senelis ir kaip jos tėtis. Galima sakyti, kad smuiko melodija sujungia mūsų šeimą, nors ne visi jau galime apkabinti vienas kitą“, – teigia žinomas atlikėjas.
Irma taip pat džiaugiasi, kad dukrelė nusprendė keliauti vyro pėdomis. Ji tikina, kad mergaitė visada buvo komunikabili ir su visais mokėdavo susidraugauti.
„Kadangi ji lankė specialius kursus, kad galėtų įstoti į šią gimnaziją, tai jau ten susirado nemažai draugų. Ji niekada neturėjo problemų su komunikabilumu, tai tikrai nebus taip, kad viskas vien tik nauja, nepažįstama ir nežinoma“, – priduria Irma.
Muzikuoti nuo pat mažens mėgsta ne tik Saulė, bet ir Adomaičių sūnus Jokūbas.
„Kaip ten sakoma – obuolys nuo obels netoli rieda, – šypsosi Linas. – Ketiname studijoje padaryti pirmąjį Saulės hito įrašą įpusėjus rugsėjui. Ji jau pati žino, ką nori dainuoti. O visa tai man atrodo labai natūralu – mes su Irma esame iš muzikos pasaulio, tad ir vaikai labai panašūs. Natūralu, kad jie panašiai mąsto ir jaučiasi.“
Nemažai savo vasaros bei savaitgalių L.Adomaitis praleidžia koncertuodamas. Įkvėpimo iš jo semiasi ir šeima, kuri taip pat neretai keliauja pasiklausyti jo koncertų.
„Stengiamės į vieną kitą koncertą vykti kartu, kad vaikai matytų, ką veikia tėvai. Mes daug ką kartu veikiame – keliaujame, turime bendrų pomėgių. Labai teigiamai žiūrime į bendruomenes, pavyzdžiui, darželį. Tai vieta, kur vaikai gali surasti bendraamžių, draugų, pasipykti, kartu mokytis, susidraugauti, spręsti įvairiausius klausimus ir problemas.
Mums tai labai svarbu. Ir naujasis etapas bus labai svarbus – čia vaikas ne tik išmoksta skaityti, groti, skaičiuoti, bet ir komunikuoti su bendraamžiais“, – teigia pašnekovas.
Dar darželyje mergaitė gavo neblogą pasiruošimą mokyklai – ji jau moka rašyti, skaityti.
„Mūsų Saulytė labai smalsi ir sau reikli. Aišku, rašo ir skaito ne taip puikiai, bet draugėms ji jau parašo ir padovanoja laiškelius. Be didelių pastangų ji jau beveik pilnai pasiruošusi mokykliniam sezonui“, – kalba Linas.
Savo smalsumu ir užsidegimu gyvenimui dukra užkrečia ir savo tėvus. Anot Irmos, jos norai dažnai keičiasi net kasdien.
„Kai iškyla diskusijos apie profesijas, tai Saulė būna vis su naujomis idėjomis: „Tėti, mama, ar galėčiau aš būti ir smuikininkė, ir operos solistė, ir kosmonautė?“ Labai platus spektras“, – juokiasi Irma.
„Visada jai sakau, kad smuikininkų kosmose labai trūksta. Svarbiausia yra neužgožti ir nestabdyti vaikų idėjų, kartu jiems pritarti ir bandyti drauge pasvajoti. Vaikai mus moko ne tik kantrybės, bet ir svarbių dalykų – nepamiršti svajoti. Kol svajoji – tol gyveni “, – priduria Linas.
Linas ir Irma Adomaičiai vaikų auklėjimui skiria nemažai dėmesio. Kaip pamini vyras, vaikai jam yra didžiausia prasmė, kuri užpildo bet kokią gyvenime esančią tuštumą.
„Vien jau daina „Vandenynai“, kuri buvo parašyta Saulei, mane labai stipriai įkvėpė. Tėvystė užpildė tuštumas, kurios buvo iki tol. Dabar net negali pagalvoti, kad kažkam neturi laiko, kad tinginiauji, nes dabar viskas pilnai užpildyta. Tiek fizine, tiek dvasine prasme“, – Linas.
Darbus Adomaičiai skirstosi jau dabar – tiesa, nors neaišku, kaip mergaitei seksis mokykloje,
„Viską parodys laikas – kiek truks užsiėmimai, kiek laiko reikės skirti namų darbams. Saulė lanko baseiną – ir tas užima šiek tiek laiko. Turime susidėlioję tam tikrą rutiną, nes ji įpinta į tam tikrą grafiką – kada keltis, kada būti mokykloje, kada keliauti į būrelius. Esminiai dalykai jau sudėlioti, o dėl kitų niuansų parodys laikas. Mums patiems tai naujas etapas“, – atvirauja Linas.
Prisiminimai iš mokyklos suolo
Vaikų augimas neabejotinai verčia susimąstyti, kokie tokio amžiaus buvome mes patys. I.Adomaitienė atvira – judviejų su vyru būdas mokykloje skyrėsi.
„Aš buvau gana stropi, klusni, ta, kuri su dviem kasytėm sėdėdavo pirmame suole. Aš viską atsakingai, skrupulingai ruošdavau. Vėliau pomėgiai, siekiai išsiplėtė, pasiskirstė. Bet buvau daugiau humanitarė. Nemažai savęs matau Saulėje, bet per ateinančius metus pamatysime, kokie prioritetai kur susidėlios“, – teigia ji.
„Aš buvau kiek kitoks – iš pradžių mane pasodindavo į paskutinį suolą, kad netrukdyčiau pamokos, bet paskui mokytojai pamatė, kad tai dar didesnė klaida. Todėl persodindavo į pirmą suolą, kad galėtų bent kiek mane sukontroliuoti. Buvau tikras padauža, nebuvo lengva man ten išsėdėti. Bet mokykloje sekėsi neblogai, gaudavau geresnius pažymius. Labai daug savęs matau Jokūbe – jis irgi toks juokdarys, impulsyvus, veržlus. Jam svarbiausia aplinkui visus juokinti. Su Irma buvome skirtingi, o vaikai, turbūt bus mudviejų miksas“, – prisiminimais dalijasi Linas.
