Sekite 15min Google
Įrašu Ilzė sutiko pasidalyti su naujienų portalu Žmonės.lt.
Paviešintame jautriame laiške ji pasidalijo jautriais prisiminimais apie Aistės neeilinį gerumą, jos tylią kovą su institucijų spaudimu bei begalinį pasiaukojimą dešimtims beglobių kačių.
„Sukrėsti: turbūt visi, pažinoję Aistę Ignatavičiūtę, net jei pažinojo ją tik virtualiai, šiandien taip jaučiasi. Jau kurį laiką kamavo negera nuojauta, kuri vakar vėlai vakare pasitvirtino.
Paaiškėjo, kad Aistė Ignatavičiūtė mirė itin skaudžiomis aplinkybėmis. Kitapus tikrovės iškeliavo išskirtinės empatijos ir nenusakomo kuklumo, lyg ne visai šios Žemės būtybė, apdovanota neaprėpiamo dydžio širdimi, kurioje tilpo n-iolika „įvaikintų“ ir nesuskaičiuojama gausybė benamių kačių, kuriomis Aistė rūpinosi netausodama savo jėgų ir resursų.
Kokią kainą ji už tai sumokėjo, daugelis sužinojome tik šiąnakt, paaiškėjus, kokiame skurde gyveno pati Aistė.
Nuoširdžiai nekenčiu „viešo gedėjimo“ tradicijų, kai po mirties staiga visi prisimena žmogų ir ima viešai jį garbinti. Visada sakau: mylėkime gyvus žmones, ir gražiausius žodžius išsakykime tiesiai jiems. „Gėlės gyviesiems“ – mano sugalvota akcija, skatinanti dovanoti gėles GYVIEMS, o ne tonomis nešti jas į kapus mirusiems. (Pati vietoje gėlių prašau per mano laidotuves kelti inkilus paukščiams ir šikšnosparniams – jei kažkas darys kitaip, baninsiu ir po mirties.)
Tačiau šis mano tekstas nėra „viešas gedėjimas“. Tai galimybė geriau pažinti Aistę kitiems ir asmeninis liudijimas, kad mums su ja pavyko: pavyko kurti santykį ir keistis gražiais žodžiais ir šiltomis emocijomis jai gyvai esant. Tylus, intravertiškas mūsų bendravimas viešų komentarų ir asmeninio susirašinėjimo forma tęsėsi daugybę metų. Turbūt viena kitai padėjome, kaip galėjome.
Atsargiai, vengdama būti pernelyg globėjiška, teiraudavausi, kaip gyvena ji su visa kompanija – tuo metu, prisipažino, vienuolika kačių. Palaikiau ją po katės kojos amputacijos ir kitų katiniškų negandų akivaizdoje. Labai nuoširdžiai „sirgau“ už tai, kad Aistė pakeistų ją nepaprastai alinusį darbą, ir džiaugiausi kartu, kai jai tai pavyko. Siekiau, kad Aistė turėtų nuosavų namų viziją, skatinau ją apie tai galvoti, planuoti, kad nereikėtų gyventi ten, kur gyveno.
Turėjau svajonę, kad mes su D. nuvažiuojame, priperkame pilną bagažinę kačių maisto, ir nuvežame Aistei dovanų. Tačiau vis atidėliojau, nes, kaip ir Aistė, esu intravertė – o tada pas mane atėjo sociopatės monstrės iš VMI, ir nebeliko resursų remti kitus.
Pasirodė, kad Aistė labai palaikė mane ne tik godojant kačių godas, bet ir kovoje su VMI žiurkių lizdu. Jos humoras ne kartą padėjo nusijuokti tomis dienomis, kai atrodė, kad iš streso jau nebekvėpuoju. Aistė ir pravirkdė mane – žiauriausiais mano gyvenimo metais netikėtai pervedusi man keliasdešimt eurų. Nors tada nežinojau, kaip gyvena ji pati, nuojauta sakė, kad tai viena didžiausių aukų, kokias esu gavusi. Išsyk žinojau: vos tik galėsiu, grąžinsiu jai su kaupu.
Deja, už viešą mano palaikymą ir sveiką juoką iš VMI žiurkyno VMI sovietbobės ėmė mobinti Aistę pasitelkusios policiją – pretekstui panaudojusios vienui vienintelį jos komentarą (kad ji mano vietoje jau „norėtų pasiskolinti himarsą“). Policijos tyrėja buvo tiesi: pareiškimą prieš Aistę parašė „VMI darbuotojai“. Kurie? Bandant tai sužinoti, atvėrėme Pandoros skrynią.
Taip Aistė tapo mano knygos „Prieš Valstybinę Monstrų Imperiją“ heroje, tiesa, neįvardinta vardu nei slapyvardžiu – bet būtent Aistė yra tas knygoje minimas žmogus, kurį VMI žiurkės ima mobinti pasitelkusios policiją.
Aistė tą situaciją sutiko nepaprastai stoiškai: nieko nebijojo, juokėsi iš institucinių glindų, teikė visą informaciją man, atsiuntė visus inscenizuoto ikiteisminio dokumentus, kad galėčiau kreiptis į teisėsaugą dėl policijos piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi.
Inscenizuotas ikiteisminis prieš Aistę žaibiškai nutrauktas, kai viešai pagrasinau VMI boboms, kad jei tampys ją toliau – sudėsiu į feisbuką, ko jos nesapnavusios. Ir vėl krizenom drauge su Aiste...
Toks jau mistinis sutapimas – Aistę virtualiai persekioti ėmėsi ir iškrypėlis Sabaliauskas, kuris – pasivadinęs mano mirusios katės vardu – dvejus metus vykdė šmeižto kampaniją iš feikinių anketų prieš mane ir „Ilzės dirbtuves“. Tačiau ir iš iškrypėlio Sabaliausko pastangų Aistė tik juokėsi...
Šiandien VMI žiurkių prieš Aistę naudotas „ikiteisminis“ jau yra mano inicijuoto ikiteisminio tyrimo medžiagoje – drauge su kratomis pas Sabaliauską.
Atsisukus atgal matau, kiek man skirtų smūgių Aistė sugėrė ir su kokiu humoru visa tai pakėlė – lyg tylus ir nepretenzingas angelas sargas.
Kai tik po sunkiausių VMI ir kriminalinių veikėjų persekiojimo metų pradėjau atsistatinėti finansiškai, pirmiausia pagalvojau apie Aistę. Pervedžiau jai „krepšelį“ beglobės katės, kurią ji nutarė „įsivaikinti“, veterinarinėms išlaidoms.
Vėliau mano „linkėjimai“ jos kailėtai mafijai kartas nuo karto kartojosi. Kai galėdavau, pervesdavau 100 eurų, kai negalėdavau tiek, vedžiau 50. Kaskart, kai galėjau prisidėti prie jos kačių ūkelio išlaidų, širdyje būdavo nepaprastai geras jausmas. Nežinojau žmogaus, kuris būtų tiek atsisakęs dėl gyvūnų, kiek Aistė. Ir kuris būtų toks dėkingas.
Aistė buvo viena pirmųjų, gavusių knygos „Prieš Valstybinę Monstrų Imperiją“ rankraštį. Vėliau išsiunčiau jai ir knygą dovanų, tik šiandien niekaip negaliu prisiminti, ką užrašiau pasirašydama jos egzempliorių. Manau, turėjo būti kažkas apie žiurkes ir kates...
Po paskutinio mano pavedimo Aistei šį pavasarį ji rašė, kad nebežino, kaip atsidėkoti, galvoja atvažiuoti išplauti man langus. Suspaudė širdį. Galvojau: Aiste, tik priimkit ir mėgaukitės, pasirūpinkit savimi ir „komanda“... Visus tuos metus sakiau jai „Jūs“, tačiau kaskart, pamačius jos ikonėlę su laiptukais, besidriekiančiais per žalią pievą, apimdavo šiltas jausmas: lyg matyčiau seniai pažįstamą žmogų.
Aistės pasigedau turbūt birželio gale. Pajutau, kad kažkur dingo. Paskutinis jos pasidalintas dalykas FB buvo mano įrašas apie tai, kad VMI viršininkė Edita Janušienė vienu metu sėdi ant dviejų kėdžių.
Apėmė negera nuojauta. Susiradau Aistės artimuosius FB, pamačiau, kad mama dalinasi gėlėmis ir receptais, ir pagalvojau: na, jei mama dalinasi tokiu turiniu, dukrai tikrai negali būti nutikę nieko bloga. Gal ji tiesiog nori pailsėti nuo feisbuko.
Tačiau jaučiau kažką negera. Parašiau Aistei. Ji nieko neatsakė. Vėliau susipratau, kad turiu jos telefono numerį, juk siunčiau jai knygą dovanų į paštomatą – galėčiau pasukti ar parašyti sms. Tačiau kai tai sugalvojau, buvo jau per vėlu.
Aistė mirė viena, veikiausiai kentėdama didžiulį fizinį ir emocinį skausmą.
Nors mes niekada taip ir nesusitikome gyvai, ji buvo su manimi juodžiausiais mano gyvenimo metais. Ar aš pakankamai buvau su ja sunkiausiais JOS metais?
Šiandien negaliu nustoti graužtis. Nors protu suprantu, kad paskutiniais Aistės gyvenimo metais padariau dėl jos ir jos kačių galimai (galimai) daugiau nei kai kurie jos artimieji, ir nors pati iki pat rugpjūčio gyvenau nepaprastoje mėsmalėje dėl tų pačių VMI žiurkių užkurtų baudžiakų ir civilinių bylų, tad neturėjau labai daug resurso pagalvoti, kaip gyvena ir jaučiasi kiti, negaliu nustoti graužtis.
Šiąnakt po žinios apie Aistės mirtį nemiegojau iki pusės keturių ryto. Tada ir pradėjau rašyti šį tekstą.
Kokia graži buvo Aistė, sužinojau tik šiąnakt, ieškodama jos nuotraukos. Šią skolinuosi iš Aistės giminaičių.
Jei gyventume teisingame pasaulyje su sveika, atvira bažnyčia, Aistė būtų beatifikuota ir paskelbta šventąja gyvūnų globėja. Nors manau, kad ji pati labai juoktųsi iš tokios minties. Tokią Aistę ir noriu prisiminti: mylinčią kates ir besijuokiančią.
„Sekmadienį 11 valandą vienoje Lietuvos bažnyčių bus meldžiamasi už Aistę ir jos sielos ramybę. Tiesiog paprašiau paminėjimo mišiose. Tikinčius bičiulius kviečiu prisijungti mintyse tuo metu ar kitu: sukalbėkite maldą, uždekite žvakę, paprašykite jos paminėjimo maldoje. Ji veikiausiai mirė neramiai. Prašykite jos sielai ramybės.
Darsyk: šiuo tekstu dalinuosi ne siekdama skatinti „viešo gedėjimo“ tradiciją, o tam, kad pasaulis sužinotų apie nepaprastai kuklią, tačiau drąsią ir didžiaširdę merginą, o mes priartėtume prie paskutinės Aistės valios išpildymo. Tai naujų namų radimo jos katėms.
Manau, visi, nors truputį pažinoję Aistę, sutiks: niekas jai nebūtų taip svarbu, kaip žinoti, kad jos kailėta mafija bus gerai pasirūpinta. Deja, Aistės artimieji jos kates atidavė Grindai. Padarykime viską, kad likusios gyvos katės būtų apsaugotos nuo žiauraus likimo.
Idealiu atveju visos penkios (taip, jau tik penkios) Aistės katės (įskaitant legendinį Pavarotį) apsigyventų vienuose jaukiuose, ramiuose namuose. Galbūt tam prireiks ir finansinės mūsų pagalbos. Bet sutikite: tai bus DAUG naudingiau, nei nešti vystantį žiedą į kapines ar „investuoti“ į plastikinį vainiką“, – jautriai rašė žinoma poetė.
Ieškoma globa Aistės katėms
Didžiausias rūpestis po Aistės mirties išlieka jos augintiniai. Ilzė pranešė, kad šiuo metu liko penkios katės, kurios po šeimininkės mirties pateko į „Grindos“ prieglaudą.
„Susitelkime, ir visi drauge suorganizuokime Aistės kačių „įvaikinimą“ iki pat jų dienų pabaigos, kol jos iškeliaus į Dangų pas mylimą ir tiek kačių savo širdyje talpinusį žmogų. Tai tikrai bus prasmingiausios mūsų gėlės Aistei“, – pridūrė ji.
Socialiniame tinkle "Facebook" pasirodė ir daugiau skelbimų apie reikalingą globą 5 katinėliams.
„Be galo mylėtiems savo šeimininkės a.a. Aistės gyvūnams reikia mūsų visų pagalbos. Šeima nuo jų nusisuko, nors Aistei jie buvo visas gyvenimas.
Labai ieškoma laikina globa arba nuolatiniai namai 5 katinėliams.
Dalinkitės! Rašykite į „Facebook" paskyrą „Priglausk“ ei galite padėti. Jie verti geriausio gyvenimo, tokio kokį Aistė stengėsi duoti“, – rašoma paviešintame skelbime.
