Jokūbas pripažįsta, kad kurti ryšį su mokiniais jam padeda ir jo jaunas amžius – sąlyginai nedidelis amžiaus skirtumas, ir ta pati skaitmeninė aplinka, kurioje gyvena šiandieniniai paaugliai. Tačiau, jo įsitikinimu, svarbiausia vis tiek lieka ne technologijos, o gebėjimas būti žmogumi, kuris ne tik moko, bet ir išklauso, supranta bei kuria saugią aplinką augti.
Įtaką gali daryti ne tik klasėje, bet ir už jos ribų
VDU Švietimo akademijos profesinių studijų pedagogikos studentas J.Širvinskas mokykloje dirba apie penkerius metus, tiesa, su tam tikromis pertraukomis. Vienu metu jis buvo išvykęs į užsienį mokytis, buvo nusprendęs nuo pedagogikos atsitraukti, tačiau galiausiai vėl grįžo į mokyklą. Šiandien jis sako supratęs, kad būtent čia ir nori būti bei dirbti.
Pasak pašnekovo, didžiausia šio darbo motyvacija jam yra ne vien žinių perdavimas, bet galimybė prisidėti prie jaunų žmonių augimo ir tobulėjimo. „Man svarbu ne tik išmokyti dalyko. Mokytojas gali prisidėti prie požiūrio formavimo, vertybių, pasitikėjimo savimi ugdymo. Tą įtaką gali daryti ne tik klasėje, bet ir už jos ribų“, – sako jis.
Ryšį su mokiniais, anot jo, šiandien kurti padeda ne tik pamokos. Svarbu suprasti, kuo gyvena jauni žmonės, kuo jie domisi, gyvena, kokioje aplinkoje jie leidžia laiką.
„Tikiu, kad mano jaunas amžius, nes ir pats palyginti neseniai esu baigęs mokyklą, tikrai turi įtakos. Esu arčiau mokinių savo amžiumi nei daugelis mano kolegų, todėl natūralu, kad su jaunąja karta sutampa daugiau interesų, yra daugiau bendrų temų. Kai einu į renginius, įvairius koncertus, ten sutinku ir savo mokinius. Tas interesų bendrumas padeda lengviau užmegzti tarpusavio ryšį“, – pasakoja J.Širvinskas.
Mokiniai nėra įpratę matyti, ką mokytojas veikia po pamokų
Dar stipresnius saitus tarp jo ir mokinių kuria socialiniai tinklai. Prieš pradėdamas dirbti mokykloje, Jokūbas jau turėjo patirties kuriant turinį įvairiems prekės ženklams bei nuomonės formuotojams, todėl socialinių tinklų aplinka jam nebuvo svetima. Dirbdamas mokykloje jis pastebėjo, kad mokiniai didžiąją dalį informacijos gauna būtent iš „TikTok“, todėl nusprendė ir pats išbandyti šią platformą.
„Mokiniai labai daug kalbėjo apie „TikTok“. Supratau, kad jie ten ne tik pramogauja, bet ir sužino daug naujų dalykų. Pagalvojau, kad gal ir mokytojui verta ten būti“, – prisimena jis.
Pirmieji Jokūbo sukurti vaizdo įrašai sulaukė didelio susidomėjimo, o ilgainiui socialiniai tinklai tapo vieta, kur mokytojas dalijasi ne tik mokyklos kasdienybe, bet ir asmeninio gyvenimo akimirkomis – kelionėmis, sportu, dviračių žygiais ar kitomis laisvalaikio veiklomis.
„Mokiniai nėra įpratę matyti, ką mokytojas veikia po pamokų. Jie dažniausiai pažįsta tik tą žmogų klasėje. O kai pasidalini kažkuo iš savo gyvenimo, atsiranda bendrų temų. Pavyzdžiui, po dviračių žygio mokiniai klausė, kaip sekėsi toje trasoje, sakė, kad ir patys norėtų pabandyti. Tokiose situacijose labai natūraliai užsimezga pokalbis.“
Jo teigimu, socialiniai tinklai šiandien gali tapti ne tik pramogų platforma, bet ir priemone parodyti mokytojo profesiją iš kitos pusės – žmogiškesnės, artimesnės jaunam žmogui.
„Nėra daug mokytojų, kurie dalintųsi mokytojo kasdienybe ne tik klasėje, bet ir už mokyklos ribų. Kai pradėjau gauti žinutes iš moksleivių ar studentų, kurie svarsto apie pedagogiką, supratau, kad tame yra prasmė. Jei bent vieną žmogų tai paskatina pagalvoti apie mokytojo kelią, vadinasi, verta“, – neabejoja jis.
Anot J.Širvinsko, svarbiausia mokykloje yra saugios aplinkos kūrimas. Jis prisimena vieną pirmųjų savo patirčių, kai netikėtai teko pavaduoti anglų kalbos mokytoją.
„Mokiniai tada sakė, kad bijo anglų kalbos pamokų. Mano tikslas buvo ne per kelis mėnesius išmokyti visą anglų kalbos gramatiką ar žodyną, o padaryti taip, kad jie tiesiog nebijotų ateiti į tas pamokas. Vėliau kai kurie sakė, kad per tuos keturis mėnesius išmoko daugiau nei per ketverius metus. Man atrodo, labai daug lemia ne tik metodai, bet ir atmosfera, santykis su žmogumi“, – sako pašnekovas.
Ne mažiau svarbus ir mokyklos mikroklimatas
Jokūbas save apibūdina kaip empatišką ir pozityvų mokytoją, kuriam svarbus humoro jausmas ir gebėjimas rimtus dalykus kartais parodyti smagiau, paprasčiau.
„Mokiniams labai svarbu jausti, kad mokytojas yra empatiškas ir suprantantis, žmogiškas. Nebijau pasidalinti ir savo patirtimis, kalbėti apie sunkumus ar nesėkmes. Man atrodo, tai padeda kurti pasitikėjimą“, – teigia jis.
Kalbėdamas apie šiandieninius iššūkius švietime, J.Širvinskas pripažįsta, kad viena didžiausių problemų – jaunų mokytojų kaita. Didelė dalis jų, atėję dirbti į mokyklą ir susidūrę su įvairiais sunkumais, po kelerių metų mokyklą palieka. Pasak Jokūbo, tam, kad jaunas žmogus norėtų likti dirbti mokykloje, svarbus ne vien atlyginimas – ne mažiau svarbus mokyklos mikroklimatas.
„Jaunam mokytojui labai svarbu jaustis priimtam. Iš kai kurių kolegų esu girdėjęs pasakojimų, kad vyresnės kartos mokytojai daro spaudimą jaunajai kartai, skeptiškai žiūri į jaunus specialistus. Mano manymu, mokykla turi būti vieta, kur jaunas mokytojas galėtų augti, bandyti, klysti ir jaustis palaikomas“, – įsitikinęs J.Širvinskas.
Šiuo metu Jokūbas studijuoja VDU Švietimo akademijos profesinių studijų pedagogiką ir sako, kad universitetas jam suteikia ne tik teorinių žinių, bet ir labai svarbų bendruomeniškumo jausmą.
„Didžiausia vertė yra dalijimasis patirtimis. Kai supranti, kad ne tu vienas susiduri su iššūkiais, atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi. Kartais vien bloga pirmoji patirtis gali žmogų atbaidyti nuo darbo mokykloje, bet labai svarbu nepasiduoti per greitai“, – sako jis.
Nors jo, kaip mokytojo, darbe taip pat netrūksta iššūkių, šiandien J.Širvinskas sako, jog jaučiasi esąs ten, kur ir turi būti. „Dabar jau tikrai žinau, kad noriu čia dirbti ir likti ilgam“, – šypsosi jis.
