Alytuje, įmonės posėdžių kambaryje, daug kas primena buvusį ilgametį vadovą: ne tik nuotrauka ant jo sūnaus darbo stalo, bet ir ant sienos – skriejančio su jėgos aitvaru, regis, pilno gyvenimo džiaugsmo, ir įrėmintas straipsnis apie jo gyvenimo kelią. Galiu tik spėlioti, kaip pirmomis savaitėmis bendradarbiai ir užsakovai, statybos verslo vilkai, sutiko jo dukrą – jauną, modelio išvaizdos generalinę direktorę, kaip priėmė kitokį vadovavimo stilių...
– Pro langą matau gražų peizažą. Augote romantiškoje aplinkoje? Ramus miestelis, nei triukšmo, nei skubos...
– Juokinga, bet man gražiausias parkas vaikystėje ir paauglystėje buvo senos kapinės, šalia kurių gyvenome. Kai buvau trylikos, gimė sesė; ją padėjau mamai auginti ir vesdavausi pasivaikščioti po senais jų medžiais. Vaikystėje į dalykus, susijusius su mirtimi, žiūri kiek kitaip...
– Buvote kieta mergaitė?
– Ko gero. Mokiausi pačioje stipriausioje klasėje, buvome vien merginos. Mokytojai tikriausiai manė: o, kaip patogu – su tomis pareigingomis moksliukėmis tai jau vargo neturėsime! Bet mes tokios nebuvome! Energingos, su polėkiu, su galybe idėjų, kurios kartais priblokšdavo mūsų mokytojus.
Plačiau žurnale „Laima“