Pasvarsčiusi, kokios įdomios veiklos imtis, vieną dieną atsidūrė Romoje, o iš ten su 25 žmonių komanda išvyko į Alpes filmuoti dokumentinės juostos „The Iceman“, kurią rodys „National Geographic“.
Justina trumpam grįžo į Lietuvą, kaip juokdamasi sako, – į reabilitaciją. „Reikia atsigauti nuo ne visai įprastų sąlygų, didelio fizinio krūvio, deguonies trūkumo. Be to, pasigydyti nudegusį, nušalusį veidą, kojas, skaudančius raumenis. Kai laimėjau konkursą, būsimą darbą įsivaizdavau kaip egzotikos ir nuotykių šaltinį, už ką dar ir pinigus moka, tačiau „egzotikos“ sąvoka mano sąmonėje radikaliai pasikeitė. Pamenu, kaip režisierius per pokalbį sakė: „Nemanyk, kad tai – turistiniai nuotykiai. Nusiteik tremčiai.“ Dabar man truputį aiškiau, ką jis turėjo galvoje“, – juokiasi Justina.
Lietuvoje mergina jau buvo bepradedanti kurti verslą, tačiau šią idėją „įšaldė“ tą pačią dieną, kai po atrankos sulaukė pasiūlymo dirbti kompanijoje „Brando Quilici Productions“ (BQP), kuriančioje dokumentinius filmus populiariems kanalams „National Geographic“, „Discovery“ ir kitiems.
„Išsiunčiau gyvenimo aprašymą ir mane pakvietė atvykti į Romą. Iš pradžių truputį spardžiausi, dvejojau, bet paskui užsispyriau eiti iki galo. Atlikau kelias kūrybines užduotis, psichologinį testą, tada – dar vieną, kuriame buvo domimasi klaustrofobija ir aukščio baime. Po jų vyko interviu, per kurį akis į akį susitikau su režisieriumi“, – prisimena konkursą.
Iškart, kai tik jį laimėjo, savaitę Justina praleido Romoje: ten įsikūrusioje BQP studijoje pasirašiusi sutartį kaip prodiuserio ir režisieriaus asistentė, susipažinusi su komanda ir filmui reikalinga medžiaga kibo į parengiamuosius darbus. „Viskas susiklostė taip žaibiškai, kad net nepastebėjau, kaip vieną rytą atsibudau svetimame mieste ir... ėjau į darbą su triukšminga svetimų žmonių jūra svetimomis gatvėmis į tuomet dar svetimą biurą, kuriame kolegos kalba svetima kalba, – šypteli Justina. – Niekas su manimi kaip su maža mergaite nežaidė, elgėsi taip, lyg būčiau vietinė ar bent jau gyvenusi Romoje kokius dvejus metus. Paklysdavau, susipainiodavau, nesusikalbėdavau, nerasdavau, suirzdavau, buvo, ir pravirkdavau. Dabar šaipausi pati iš savęs, nes tai buvo visiški niekai, palyginti su tuo, kas laukė vėliau.“
O vėliau Justina su visa komanda išvyko į Alpes filmuoti dokumentinio filmo „The Iceman“ apie dviejų alpinistų 1991-aisiais netyčia aptiktą įšalusį kūną, kuriam jau daugiau nei penki tūkstančiai metų. Šiandien seniausia pasaulyje mumija, vadinama Ledo žmogumi, arba Otzi, yra vienas svarbiausių mokslo tyrimo objektų.
Netrukus teko pamiršti Romą. Ir gana patogų, šiltą darbą kompanijos studijoje. Dvi savaites avėdama kerzais (nuo jų ir liko žaizdos ant blauzdų) ji „šukavo“ sniegą didesniame nei trijų kilometrų aukštyje Centrinėse Alpėse, šalia Italijos ir Austrijos sienos, Tirolio regione. Tiesa, per tą laiką teko lankytis ir Bolcano mieste (Italija) įsikūrusioje laboratorijoje, kur saugoma mumija ir taip pat vyksta filmavimai. „Kaip filmo komandos narė ir „National Geographic“ atstovė turėjau unikalią galimybę paslampinėti laboratorijos koridoriais, susipažinti su šaldymo įranga ir kitos technikos „viduriais“, stebėti mumijos svorį, temperatūrą ir, žinoma, pamatyti pačią mumiją (ne muziejaus lankytojos akimis). Šiurpas ėjo per kūną, sklido keistas „aromatas“, – juokdamasi suraukia nosį.
„The Iceman“ komandoje Justina – prodiuserio ir režisieriaus asistentė. Ji taps apie Dolomitines Alpes kuriamo naujojo filmo, prie kurio, kaip pati sako, jau pradėjo kišti nagus, asocijuota prodiusere. Tokias pat pareigas eis ir kai artimiausiu metu bus sukama juosta apie Leonardo da Vinci bei naujus meno atradimus.
Kolegos ir su rykliais nardė, ir su skorpionais „bičiuliavosi“, ir nuo ginkluotų musulmonų Afrikoje bėgo. „Menkos dar mano istorijos. Nerizikuoju daugiau negu sandėlio krovikas“.
Lietuvės veikla kompanijoje – įvairi, susijusi su tekstų ir vaizdų kūrimu. Ji ima interviu iš filmų herojų, rūpinasi komanda, sudaro darbų tvarkaraščius, retsykiais redaguoja scenarijus, o kartą net teko vaidinti. „Vieną rytą grimeris pajuokavo, kad scenai apie akmens amžiaus genties buitį tikčiau daug geriau nei atrinkta aktorė, o komanda į tai pažiūrėjo visiškai rimtai ir puolė įkalbinėti – taip tapau aktore“, – linksmą patirtį prisimena mergina.
Naujajame darbe Justinai netikėta beveik viskas: kiekvieną rytą šeštą valandą pažadinantis garsas, lyg vėjuje baladotųsi ant virvės sukabinti tušti kibirai (pasirodo, taip anksti pradeda ganytis avys, kurioms ant kaklų kabo už galvas didesni varpai), tai, kad norint užmigti teks išgerti tabletę migdomųjų, mat nepratusiems prie deguonies stygiaus tokiame aukštyje įsiskausta galva ir kankina nemiga, „sadistiškai“ gausios vakarienės iš keturių patiekalų, kurių įveikti neįmanoma, ilgas valandas trunkantis braidymas po pusnis ir vaikščiojimas uolomis, dėl to rytais sunku pakilti ir net norisi bliauti iš skausmo.
„Darbas sunkus ir fiziškai, ir emociškai, ir protiškai, – nebando slėpti. – Keliesi penktą ryto, maukšliniesi sunkią aprangą, roplioji po kalnus ir iki vakaro filmuoji. O dar tos sąlygos... Niekas nesikeičia dažniau nei oras kalnuose: tai saulė svilina iki puslių (nepadeda net kremai), tai vėjas ir pūga skruostus braižo. Anksčiau jaudinausi dėl spuogo, o dabar tenka nusispjauti į apšašusį ir apsilupusį veidą, raudonas akis ir mėlynas kojas. Tiesą sakant, tam nebuvau pasiruošusi. Galėjau bent porą savaičių prieš išvažiuodama Vingio parke pabėgioti... Nepaisant visko, galvelėje turi gimti gausybė gražių idėjų ir logiškų minčių.“
Tačiau visų šių dalykų ji nesureikšmina, – kolegoms dar ne to tenka patirti: jie ir su rykliais nardė, ir su skorpionais „bičiuliavosi“, ir nuo ginkluotų musulmonų Afrikoje bėgo. „Menkos dar mano istorijos. Nerizikuoju daugiau negu sandėlio krovikas“, – kukliai šypteli.
Prie filmo „The Iceman“ dirba 25 žmonių komanda, daugiausia – italai. Taip pat yra mokslininkų iš Austrijos, asocijuota prodiuserė iš JAV, pagrindinis operatorius – britas. Justina prisipažįsta: kartais net pamiršta, į ką kokia kalba kreiptis: „Komandoje yra žmonių, kalbančių tik itališkai, medžiagą reikia rengti anglų kalba, beveik visi vietiniai kalnuose kalba vokiškai, kartais ko nors tenka pasiteirauti ir rusiškai, o juk mąstau vis dar lietuviškai! Šių kalbų mokiausi, bet dabar atrodo, kad normaliai nebemoku nė vienos.“
Komandos narių santykiai – itin draugiški. Kaip sako Justina, visi jie – viena didelė šeima, kuri nelengvomis, kartais net ekstremaliomis sąlygomis vienas kitą palaiko, asistuoja, slaugo. „Kartu keliaujame, valgome, bundame – šitaip savaime tampama bičiuliais, – neabejoja. – Na, aš dar naujokė, o komandos branduolys dirba jau daugiau nei dešimtmetį. Ir visi yra truputį kuoktelėję – gerąja prasme, be abejo. Bet svarbiausia – tikri profesionalai.“
Justina sako, kad jos kolegos yra profesijai atsidavę, tokį gyvenimo būdą pasirinkę, šeimas, laiką, idilišką komfortą ir ramybę paaukoję „pamišėliai“, gyvenantys pagal visiškai kitokį kalendorių – jame nėra nei Velykų, nei brangių žmonių gimtadienių. „Savąjį taip pat sutikau filmavimo aikštelėje, – šypteli. – Tai, žinoma, smulkmena, tačiau, matyt, turiu bėdą – kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau, be galo pasiilgstu namų. Kartais pagaunu save svajojančią, kaip vieną dieną nusileisiu Vilniaus oro uoste: būsiu apkabinta, dūksiu su savo šunimi, Senamiestyje po skėčiu sulapnosiu lėkštę šaltibarščių, lietuviškai plepėsiu kad ir visiškus niekus, pagaliau, nors ir kaip juokingai skamba, vėl pabūsiu moterimi – apsiausiu aukštakulnius, nusilakuosiu nagus... Manau, komanda, su kuria dirbu, apie tai jau seniai nebegalvoja. Kam esu pasiryžusi ir kokia ištverminga – parodys tik laikas.“
