„Suabejočiau, ar eiti dar kartą tokiu keliu“, – pabrėždamas, jog dainininko darbas labai sunkus, sako K. Kerbedis.
Atlikėjas pasakoja kūryboje einantis prie emocionaliai rimtesnių dalykų ir puikiai įsivaizduoja, ką padarytų bent savaitei tapęs kultūros ministru.
Kas labiausiai įsiminė per tuos 30 metų?
Daug visokių prisiminimų. Visko buvo daug. Aišku, daugiau buvo kūrybinio džiaugsmo.
Ar metai scenoje jus pakeitė? Kaip?
O ką aš žinau. Žinoma, dainuojantis žmogus, iš tikrųjų dainuojantis, scenoje vienaip atrodo po 10-ies metų, kitaip atrodo po 20-ies metų ir dar kitaip po 30-ies metų. Tai yra neišvengiama. Tačiau aš ir nebenorėčiau atrodyti žaviu jaunuoliu, kuris, atleiskit, na, dar tik „žalias“ jaunuolis.
Tokio kelio eiti nuo pradžių gal net nebenorėčiau. Tik iš šalies atrodo, kad „ah, muzikantai“. Iš tiesų tai yra labai sunkus darbas. Nežinau, kokią rinkčiausi kitą profesiją, bet labai suabejočiau, ar eiti dar kartą tokiu keliu.
Sakote, muzikanto kelias sunkus. O kas sunkiausia?
Nepaisant to, kad tai yra emociškai labia įtemptas darbas, tai yra ir fizinis darbas. Po pusantros valandos koncerto būnu visas šlapias. Todėl paskui net numetama pora kilogramų, nes tai yra vos ne kaip darbas treniruokliais sporto salėje.
Gerai, jei dirbi tik fizinį darbą: plytas pamūrijai, grioviuką pakasei, pamiegojai, gramą padaręs rytoj į darbą eini vėl lyg niekur nieko. O čia, ypač jei kelias dienas iš eilės koncertuoji, reikia savaitės ramybės.
Daugelis ir dabar mintinai galėtų padainuoti „Pienių vyną“ ar „Sustok, traukiny“. O kuris kūrinys artimiausias jums?
Man artimiausia yra „Sakale, lėk“. Nežiūrint į tai, kaip tokią dainą buvo galima sukurti prieš dvidešimt metų – kodėl ir iš kur pasąmonėje tokie tekstai ir tokios mintys: „Sakale, lėk, tik dangus – tavo laisvė”. Aš save gal nelabai skirčiau prie filosofuojančių menininkų, bet tokie žmonės muzikantai vis tiek turi intuicijos jausmą, kuris kažkur ir kažkada atsiranda bei padaro savo.
Kas yra jūsų klausytojas?
Pastaraisiais metais mano auditorija jaunėja. Turiu net „fanų“ kuopą, kurie ką tik baigė gimnaziją, ir tai yra neįtikėtina. Tačiau pagrindiniai mano klausytojai yra ta karta, kuri užaugo su manimi. Žinoma, tarp mano klausytojų nėra dvylikamečių, kurie klykauja pasirodžius toms vadinamosioms prodiusinėms jaunoms žvaigždutėms. Mano klausytojai – nuo maždaug septyniolikos metų. Manau, tokių metų jaunimas jau yra ganėtinai gerai protaujantis ir gyvenime kai ką suprantantis.
Tokio kelio eiti nuo pradžių gal net nebenorėčiau. Tik iš šalies atrodo, kad „ah, muzikantai“. Iš tiesų tai yra labai sunkus darbas. Nežinau, kokią rinkčiausi kitą profesiją, bet labai suabejočiau, ar eiti dar kartą tokiu keliu.
Gal nėra keista, jog Jūsų klausosi ir jauni žmonės, juk gera muzika laikui bėgant nemiršta.
Nedrįsčiau sakyti, kad mano muzika kažkokia gera. Ji tokia, o ne kitokia, nes galbūt mano tembrui tai tinka. Niekaip negalėčiau dainuoti roko ar džiaso. Kadangi tiek dešimtmečių buvo dirbama ta linkme, tai pasidarė tiesiog Kerbedžio stilius.
Jums teko koncertuoti ir Londone. Galbūt emigrantams koncertuoti sunkiau?
Nėra sunkiau, tik iš pradžių būna neramu, kas tas kontingentas, kuris ten yra. Žmonių būna visokių. Bet aš jaučiu, kas ateina į mano solinius koncertus. Nekalbu apie tuos koncertus, kurių beveik nekenčiu – stadionuose ir aikštėse rengiamų koncertų, nesvarbu, ar tai miesto šventė ar dar koks pinigų plovimo variantas. Ten aš dirbu už pinigus.
Žinoma, ir ten gerai priima, bet aš „kaifuoju“ nuo tų žiūrovų, kurie ateina į koncertų salę, moka už bilietą, ateina blaivūs, sėdi visą koncertą ir pabaigoje atsistoja. Jei kalbame apie emigrantus, nežinau kaip kitiems, bet man teko dainuoti salėje. Jie pirko bilietus, kurie buvo gan brangūs, jų susirinko daug, viskas buvo labia puikiu.
Ne kartą esate pabrėžęs, kad žinote, ko norite ir kaip tai pasiekti. Taigi ko siekiate šiuo metu?
Po trejų metų noriu gero televizinio solinio koncerto. Deja, turiu tiek daug darbo, kad mano balsas nebespėja pailsėti, aš nebespėju fiziškai ir dvasiškai prisėsti prie naujų dainų. Be abejo, jos yra po truputį kuriamos. Tačiau pamatęs, kas darosi pasaulyje – turiu omenyje technologijas, filmavimų kokybę, naudojamą techniką – panorau tokio koncerto, kurio Lietuvoje iš lietuvaičių pusės dar nemačiau. Tai kainuoja mažiausiai 200 tūkstančių litų.
Mūsų Lietuvėlė tam per maža. Bet aš galiu tai padaryti ir anksčiau ar vėliau padarysiu. Žinoma, kad tai pasiekčiau, turėsiu nutraukti koncertinę veiklą ir visus kitus darbus.
Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie savo koncertinį turą, kuris prasidės lapkričio pabaigoje.
Turą pradėsime dviem koncertais Panevėžyje lapkričio 28-29 dienomis. Tai bus, kaip aš vadinu, kameriniai vokaliniai koncertai, nes gyvos grupės dar neturiu, nežinau, ar dar jos ir norėčiau. Tačiau su manim kartu važiuos Rosita Čivilytė, Haroldas Šklėrius, Valdas Maksvytis, Asta Pilypaitė. Jie dainuos po vieną mano dainą pasirinktinai.
Koncertuose galima tikėtis išgirsti naujų dainų ar senų šlagerių?
Visko bus – ir šlagerių bus, ir, žinoma, naujienų, premjerų, kurios eteryje pasirodys gruodį – filmuosiuosi keletoje kalėdinių laidų. Šios naujienos skiriasi nuo senųjų dainų. Aš visiškai tolstu nuo tokių dainų kaip „Pienių vynas“. Einu prie emocionaliai daug rimtesnių dalykų. Man nebereikia pigaus populiarumo, man nebereikia tokių dainų, nuo kurių man pasidarytų gėda.
Tokios dainos kaip „Pienių vynas“ nebekurčiau. Nors prieš kelerius metus dar keletą tokių sukūriau. Tačiau tai buvo leidybiniais sumetimais, prodiuserių, vadybininkų prašymu. Tokių dainų nebenorėčiau.
Su kuo norėtumėte sudainuoti duetu?
Norėčiau sudainuoti su R. Čivilyte, G. Skėryte. Galbūt dar su daug kuo, tačiau šios kelios pavardės, su kuriomis sutikčiau sudainuoti iš karto.
Prieš keletą metų esate tapęs šlagerių karaliumi.
Tai aš supratau ir priėmiau kaip žaidimą. Daug pas mus ir princų, ir karalių, ir lordų – ko tik nori. Šlageris yra kaip „Pienių vynas“, jei dvidešimt metų išgyveno – tai yra šlageris.
Ar Kastytis scenoje ir Kastytis namuose yra tas pats žmogus?
Įtariu, kad ne.
Kada galima laukti jūsų naujo albumo?
Nežinau. Tai priklauso nuo to, kaip seksis kurti naujas dainas. Na, ne greičiau nei kitą žiemą. O gal ir dar kitais metais. Nebeskubu, jokiu būdu neužsiimu kepykla, kaip kai kurie prodiuseriai, kurie „kepa“ per metus po tris albumus. Aš taip ir nemoku, ir nenoriu.
Norėčiau sudainuoti su R. Čivilyte, G. Skėryte. Galbūt dar su daug kuo, tačiau šios kelios pavardės, su kuriomis sutikčiau sudainuoti iš karto.
Dabar yra nebe vienametės, o vienavalandinės ir vienaminutinės grupės. Bet niekam to asmeniškai netaikau, niekam nebepavydžiu. Visiems linkiu tik sėkmės, ir jei tau duota būti žvaigžde, jei duota išgyventi tiek, kiek išgyveno mano kartos dainininkai, tai ir išgyvensi. Bet jei neduota, nebesistenk.
Sakote, nebepavydite. Ar kada nors pavydėjote?
Tada, kai sirgau žvaigždžių liga, jaunystėje. Galvodavau: „ką, čia geresnis už mane – dar taip nebuvo“. Dabar taip nėra.
Ar galima Lietuvoje gyventi iš muzikos?
Galima. Jei pas poną A. Valinską būčiau partijoje, pasiprašyčiau savaitei tapti kultūros ministru. Vien dėl to, kad Seimas išleistų įstatymą neišleisti į sceną žiopčiojančių, nesvarbu, kad dar gerai atrodančių vadinamųjų dainininkų, kad bent jau dainuotų visi gyvai, jau nešneku apie grojimą.
Ar lietuviai yra muzikaliai išprusę?
Be abejo. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, į laidą „Triumfo arka“ – tai yra fantastika ir tokių laidų reikia. Fonograminiai koncertukai greitai praeina, to pasaulyje seniai nebėra, nebus ir Lietuvoje.
Ar dar pamenate, kada pradėjote dainuoti ir kokia buvo pirmoji daina?
Pradėjau dainuoti pirmoje klasėje. Dainavau ir darželyje, bet ką, tikrai nepamenu. Tačiau atsimenu, kad mokykloje per naujametinį karnavalą dainavau A. Pugačiovos „Vsio mogut karali“.
Kad ko nors pasiektum pramogų versle, svarbiau būti populiariam ar turėti talentą?
Be talento populiarumas bus laikinas. Na, metai ar dveji, bet vis tiek galiausiai publika supras, kas tu esi ir ką darai.
Pabrėžiate, kad akylai renkatės projektus, kuriuose dalyvaujate. Kodėl sutikote dalyvauti projekte „Mūsų dienos kaip šventė“?
Dalyvauju tik ten, kur manau, kad man reikia dalyvauti. Masiškai atsisakinėju to, kas man yra nepriimtina. Ne todėl, kad tų laidų žemas lygis ar kad tai apskritai kokia idiotinė apraiška.
Kaip galima nusidainuoti, taip labai greitai galima ir nusifilmuoti – tiek prisifilmuoti kvailybėse, kad tai padarys nereikalingą reklamą. Bijau prarasti savo klausytojus, kurie mane myli ir gerbia.
Projekte „Mūsų dienos kaip šventė“ sutikau dalyvauti pirmiausia todėl, kad tai gyvas eteris bent jau vokaline prasme. Iš pradžių ne su visomis kandidatūromis buvau sutikęs, bet kuo toliau, tuo labiau šis projektas man patinka, nes jame dalyvauja daug labai gerai dainuojančių, kruvinu darbu išsikovojusių savo vardą žmonių. „Kaifas“ ir pabūti, ir padainuoti.
Ką jums reiškia laimėtas auksinis mikrofonas?
Žiūrovų pripažinimą. Juk tai jie balsavo. Tai padarė Lietuva ir tuo labai džiaugiuosi. Tai bus vienas iš mano begalės trofėjų. Man patiko, aš netgi panorau antro ir trečio auksinio mikrofono. Juokauju.
Kuris trofėjus Jums yra svarbiausias?
Visi svarbūs. Beveik niekada nesu gavęs neaiškių dalykų. Jie visi uždirbti, beveik visi publikos dėka gauti. Po dalyvavimo 1988 metais Jurmalos festivalyje persižegnojau ir pasakiau, kad niekada daugiau komisijoms nedainuosiu. Dėl to esu daug ko atsisakęs.
