Labdaros koncertą rengia Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) su visuomenine organizacija „Gelbėkit vaikus“. Vakaro solistai – viena geriausių Franzo Liszto kūrinių atlikėjų pasaulyje laikoma pianistė charizmatiškoji Mūza Rubackytė, dainininkai Joana Gedmintaitė, Jansonas Viesturas, Egidijus Dauskurdis. Dainuos Kauno valstybinis choras, vadovaujamas dirigento Petro Bingelio. Rengiantis labdaros koncertui LŽ kalbino LVSO meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą maestro Gintarą Rinkevičių.
Širdies gerumo vakaras
– Kaip kilo mintis koncertą skirti smurtą patiriantiems vaikams?
– Surengti tokį koncertą pasiūlė Rasa Dičpetrienė, programos „Gelbėkit vaikus“ sumanytoja ir vadovė. Deja, smurtas prieš vaikus – Lietuvoje gana išplitęs reiškinys. Todėl mūsų pareiga atkreipti visuomenės dėmesį į šią problemą ir nuolat apie ją kalbėti. Labdaros koncertų niekada nebus per daug, tad nutarėme įgyvendinti dar vieną: parengti didelę programą kartu su Kauno valstybiniu choru, solistais ir pianiste M.Rubackyte.
– Kaip pavyko sutelkti atlikėjų pajėgas? Kodėl dabar?
– Dėl konkrečios datos nesitarėme, koncerto dienos nenumatėme. Rinkomės tik temą – labdaros ir širdies gerumo vakaras.
– Ar seniai sklandė koncerto idėja?
– Senokai, daugiau nei prieš metus. C.Orffo kantatą "Afroditės triumfas" esame atlikę per Pažaislio muzikos festivalį, tad rengdamiesi šiam kūriniui ilgai neužtruksime. Solistai ir Kauno choras labdaros renginiui ruošėsi seniai ir be jokių trukdžių jame dalyvaus. O apie bendrą LVSO koncertą su M.Rubackyte pradėjome kalbėti kur kas anksčiau. Žinome, koks jos koncertinės veiklos tvarkaraštis ir geografija... Mūza mielai sutiko dalyvauti.
Muzika keičia pasaulį
– Kiek jūs – tiesiogiai ir ne – esate susidūręs su smurtavimu šeimoje?
– Visi tėvai vienaip ar kitaip baudžia vaikus, jei šie neklauso. Nemeluokime: esame ne kartą susinervinę ir taikę jiems nuobaudas: sudavę per užpakalį, pastatę į kampą... Tačiau koncertu norėtume atkreipti dėmesį į kur kas žiauresnius ir baisesnius dalykus. Smurto prieš vaikus apskritai neturėtų būti. Jei matytume tik mylinčius tėvus ir mylimus vaikus, normalias šeimas, galbūt ši problema beveik neegzistuotų. Vis dėlto kalbame apie asocialių, girtaujančių tėvų atžalas, kurios nenori grįžti namo, bijo, kad bus primuštos ar iškoneveiktos. Siekiame, kad toks vaikas turėtų galimybę mokykloje pasilikti ilgiau, dienos centruose išmokti kasdienių dalykų, patirti nors dalelę jam reikalingos šilumos. Patys to nepatyrę sunkiai galime įsivaizduoti, koks baisus tų mažylių, paauglių gyvenimas. Tačiau apie tai kalbėti – kuo daugiau ir kuo dažniau – privalome.
– Ar muzika gali pagelbėti šiuo atveju?
– Netiesiogiai, bet labai stipriai. Muzika, grožis ir menas keičia žmogaus pasaulėjautą, pasaulėžiūrą. Iškart to nepastebėsi, bet kultūra ir muzika pasaulį keičia ypač smarkiai. Tiesiogiai pagerinti vaikų sąlygas, kasdienybę mes galime tik rengdami labdaros koncertus, rinkdami aukas. Norėčiau paraginti įmones ir organizacijas pirkti bilietus savo darbuotojams. Organizuodami šį koncertą, pastebime tam tikrą inerciją. Gal gąsdina koncerto pobūdis – labdara? Gal bilietų kainos per didelės? Tikėjausi aktyvesnio dalyvavimo – ir įmonių, ir pavienių žmonių. Nesitikėjau, kad tokia problema iškils. Atrodo, kad paaukoti penkis ar dešimt litų televizijoje vykstančioms akcijoms yra lengviau, nei nusipirkti bilietą į koncertą.
Gyvenimas baisus savaip
– Šiemet bus renkamos lėšos mergaičių programai. Ar tai reiškia, kad labdaringos veiklos neatsisakysite ir ateityje bei paremsite smurtą patiriančius berniukus?
– Labiausiai kenčia ir daugiausia skriaudžiamos yra mergaitės. Nors tikrai nemanau, kad asocialioje šeimoje berniukas jaučiasi geriau. Kiekvienas baisus gyvenimas yra baisus savaip.
