Sekite 15min Google
Didžioji dalis filmo „Bialiackis. Nepalaužiamas“ vyksta be paties herojaus įvykių sukūryje – filmavimo metu Alesis Bialiackis dar buvo kalėjime Baltarusijoje. A.Bialiackis portalui Žmonės.lt pasakojo apie filmą sužinojęs tik atvykęs į Vilnių savo paleidimo dieną.
„Mes susitikome su filmo scenarijaus autore Aleksandrina Glagoljeva, kai mus išvežė į Vilnių, ir ji man pasakė, kad kuriamas filmas.
Bet ar jūs galite įsivaizduoti mano būseną? Mane labai ilgą laiką vežė su antrankiais, užrištomis akimis, buvo tikra deportacija. Ir kai ji pasakė šią naujieną, aš nelabai suvokiau, ką tai reiškia. Tada man pranešė, kad atskrenda mano žmona Natalija, ir išvažiavome į oro uostą jos pasitikti. Ten dar irgi filmavome.
Aš pažinojau Aleksandriną iš ankstesnių laikų, dar iš Baltarusijos. Tai, aišku, pasitikėjimas buvo, bet man dar nebuvo aišku, kas per filmas, apie ką jis“, – prisiminė žmogaus teisių gynėjas.
Susitikimas su mylima žmona buvo emocionalus – pašnekovas prisiminė, kad ją apkabinęs jautėsi tarsi būtų vienas su ja visame oro uoste: „Kai pamačiau, kad Natalija pažįsta filmavimo grupę, man palengvėjo, ir aš supratau, kad viskas gerai. Natalija papasakojo, kad filmas jau seniai yra filmuojamas.“
Filmo kūrimas truko ketverius metus. Pašnekovas juokavo, kad džiaugiasi ne tik laisve, bet ir tuo, kad filmavimai nepasisuko liūdna linkme.
„Būtų buvę blogiau, jeigu būčiau miręs kalėjime, man buvo likę dar 5 metai. Aš pasakiau Natalijai, kad va, filme bus happy endas (laiminga pabaiga – red. past.), nes jie filmavo ir aš išėjau iš kalėjimo“, – juokėsi A.Bialiackis.
Kova sunkėja
Alesis Bialiackis prieš tris dešimtmečius įkūrė žmogaus teisių organizaciją „Viasna“. Tiesa, tai – ne pirmoji jo ir jo komandos visuomeninė veikla. Anksčiau jie užsiėmė Stalino represijų tyrimais.
„1996 metais tūkstančiai žmonių išėjo į gatves Minske ir vyko pirmi sulaikymai, pirmos represijos. Būtent tada ir susikūrė „Viasna“, ir nuo to laiko mes visą laiką dirbome ir padėjome žmonėms, kurie patyrė represijas.
„Viasna“ savo gretose turi labai skirtingų žmonių – tai ir inžinieriai, ir gydytojai, ir mokytojai, visas spektras. Tarp jų yra keli teisininkai, kas mums buvo labai svarbu, ir labai greitai mes jau kaip ir tapome profesionalais.
Mes galėjome būti gretose kitų pasaulio žmogaus teisių organizacijų. Minske šito jau nebuvo galima daryti“, – šios organizacijos gyvavimo pradžią prisiminė A.Bialiackis.
Viskas pasikeitė 2018 metais, kai į organizaciją atėjo daug jaunimo.
„Iki tol šito nebuvo, nes iš tiesų buvo jaučiamas didelis pesimizmas. Žmonės nelabai tikėjo ir nesuprato, kam, koks tikslas ir kokia prasmė tuo užsiimti. O 2018–2019 metais atėjo didelė dalis žmonių, ir tai labai mums padėjo ir 2020 metų rinkimuose.
Aišku, lengviausia buvo dirbti dideliuose miestuose, nes dideliame mieste yra daugiau demokratiškai, kritiškai nusiteikusių žmonių. Mažuose miesteliuose dažniausiai buvo labai Lukašenkos idėjų paveikti žmonės, bet 2020 metais jie irgi pradėjo keistis – mes matėme, kad palaikymas Lukašenkai jau yra minimalus.
Iki 2020 metų tie protestai nebuvo labai dideli, išeidavo kažkiek žmonių, bet buvo labai ilgas laiko tarpas. Aš spėjau ir 3 metus pasėdėti kalėjime – nuo 2011 iki 2014 metų. Tais metais mes pamatėme, kiek vien Minske išėjo į gatves – virš 300 tūkstančių. Mes pamatėme, kad visuomenė tikrai labai pasikeitė“, – pasakojo aktyvistas.
Deja, tada A.Lukašenkos režimo priespauda sustiprėjo – buvo įvesti dar stipresni apribojimai. Tačiau tai „Viasnos“ nesustabdė.
„Mes tikime tuo, ką darome. Iš tiesų ta kova labai ilga, bet reziumuojant pasakysiu – mums negalima dar sustoti, nes dabar labai daug žmonių, kurie darė kažką rimto, išmetė iš Baltarusijos, ir mes dabar labai konsoliduoti. Ir tikrai tikime tuo, ką darome. Ko gero, neišvengiamai pasikeitimų bus.
2000 baltarusių buvo išmesti ir turėjo patys išvažiuoti iš Baltarusijos ir dabar aktyviai veikia už jos ribų ir labai daug Lietuvoje. Mes labai dėkingi Lietuvai už solidarumą, už tai, kad tie žmonės gali gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Kadangi, kol buvau kalėjime, gavau Nobelio premiją, tai išėjęs iš karto nusprendžiau sukurti fondą, pavadinimu Alesio Beliackio fondas. Jis išskirtinis tuo, kad mes dirbame tarptautiniu lygiu. Jisai yra užregistruotas Varšuvoje, bet jame dirba žmonės iš labai skirtingų Europos šalių ir mes rūpinamės ne tik Baltarusija.
Neįmanoma atskirti Baltarusijos žmogaus teisių problemų nuo Moldovos, Ukrainos, Rusijos, nuo viso regiono ir dėl to tas fondas dirba jau tarptautiniu lygiu“, – savo darbe didžiulę prasmę mato A.Bialiackis.
Pastangos sugrįžti į normalų gyvenimą
Nors Alesio Bialiackio gyvenimas nesustoja ir vyras turi be galo daug darbų ir veiklos, šiuo metu jo gyvenime vyksta kiekvienam politiniam kaliniui labai svarbus procesas – reintegracija į įprastą gyvenimą.
„Tai nėra lengva suprasti, bet aš dabar suprantu, kad nėra laiko ilsėtis. Aš turiu iš karto veikti ir nėra laiko ramiai grįžti į normalų gyvenimą.
Mėgstu būti su draugais, mėgstu juokauti ir tas laikas man yra labai svarbus. Man patinka gamta, patinka grybauti. Dabar esant Norvegijoje jau porą kartų teko grybauti. Mėgstu kapstytis žemėje, sodinti gėles ir visa kita“, – savo hobius vardino Nobelio premijos laureatas.
Pirmąjį kartą sėdinčiam kalėjime Alesiui plaukė laiškai – jis pats pasakojo jų gavęs per 40 tūkstančių.
„Paskutiniais metais buvo tik vienas laiškas, anksčiau tas kalėjimo paštas geriau dirbo“, – juokavo pašnekovas.
Situacija pasikeitė, kai Rusija užpuolė Ukrainą.
„Aš tikrai žinojau, kaip stipriai mano žmona ir kiti žmogaus teisių aktyvistai Baltarusijoje mane palaikė ir dirbo. Žinojau, kad buvo palaikymas, bet pačių laiškų negavau.
Išėjęs iš kalėjimo sužinojau ne tik apie filmą, bet ir apie dvi knygas, kurios per tą laiką buvo išleistos iš mano ankstesnių tekstų. Tai tas palaikymas iš tiesų yra didžiulis, ir aš per visą savo gyvenimą nesugebėsiu visiems pasakyti „ačiū“.
Tai buvo didžiulis viso pasaulio palaikymas. Ir aš pastoviai sužinau naujų faktų, kas ten rašė valdžiai, institucijoms ir prašė paveikti, kad mane išleistų iš kalėjimo. Tai tiesiog labai labai nuostabu“, – dėkingumo neslėpė A.Bialiackis.
Prieš pirmąjį suėmimą Alesis Bialiackis kurį laiką praleido Paryžiuje. 2011 m. lapkričio 24 d. Baltarusijoje jam buvo skirta 4,5 metų laisvės atėmimo bausmė su turto konfiskavimu. Kodėl jis sugrįžo, puikiai žinodamas, kad gali baigtis prastai?
„Tiesiog labai daug žmonių sėdėjo ir aš supratau, kad negalima taip pasielgti. Negalima negrįžti, nes tai yra solidarumo klausimas. 8 žmonės iš Vesnos perėjo per kalėjimą, iki šiol sėdi savanoriai.
Žmonės vykdo labai rimtą kovą, jie rizikuoja viskuo: prarasti ir šeimas, ir darbus, ir turtą. Jie negali nekovoti, jie kovojo už demokratinę Baltarusiją.
Jeigu pasodina visus, tada suprantama, kad niekas nevyksta žmogaus teisių lygmeniu ir kad nebėra jokios vilties.
Žurnalistai irgi rizikuoja. Žurnalisto profesija Baltarusijoje irgi labai pavojinga, daug sėdi žurnalistų“, – kalbėjo aktyvistas.
Siunčia žinutę Lietuvai
Pokalbį Alesis Bialiackis baigė žodžiais Lietuvai, su kuria baltarusiai turi ilgą bendrą istoriją.
„Ačiū Lietuvai už palaikymą ir tai, kad mes esame kaimynai. Lietuvai irgi labai svarbu, kad Baltarusija būtų normali demokratinė valstybė.
Didžiausias dėkui Lietuvai už palaikymą – iki šiol yra didžiulis palaikymas, kurį aš jaučiu ir kurį jaučia visi baltarusiai. Žvelgiant į ateitį, kiekvienai šaliai labai svarbu turėti normalius kaimynus.
Aš, kaip baltarusių literatūros istorikas, negaliu pamiršti mūsų bendros praeities, kuri truko 500 metų, ir mes iš tiesų buvome kartu, gyvenome kartu ir tas palaikymas yra labai suprantamas. Žinau, kad mes ir ateity būsime kartu.
Lietuvai irgi labai svarbu suvokti, kad Baltarusija nėra Rusija ir kad mūsų ateitis iš tiesų yra bendra Europoje. Nes daug kas galvoja, kad ten niekas nevyksta, kad ten beviltiška. Svarbu nepavargti, nes ateitis yra šviesi“, – tvirtai kalbėjo A.Bialiackis.
Temą atnešė pabėgėliai
„Pas mūsų prodiuserę Teresą Rižinovską atėjo 2 pabėgėliai iš Baltarusijos. Jie papasakojo, kad kalėjime sėdi Nobelio taikos premijos laureatas ir kad jie filmavo trumpą apybraižą, kai jis buvo apdovanotas Nobelio taikos premija.
Jie šiek tiek buvo susipažinę su medžiaga, užmezgė kontaktus su buvusiais jo bendradarbiais ir atnešė mums tą idėją.
Mums pasirodė, kad tai tikrai jaudinanti istorija. Iš tikrųjų tada ir nutarėme kartu dirbti ir sukurti filmą“, – apie filmo ištakas portalui Žmonės.lt pasakojo juostos „Bialiackis. Nepalaužiamas“ režisierius Eimantas Belickas.
Pasak režisieriaus, Baltarusijos režimas atrodo mums artimiausias, nes mes daugiausia apie jį žinome. Filme kalbinami aktyvistai iš Tuniso, Kolumbijos, Bahreino ir kitur.
„Tokiuose režimuose žmogaus teisės yra visiškai paminamos. Šita kova yra bendra viso pasaulio problema, viso pasaulio reikalas“, – kalbėjo E.Belickas.
Teko imtis ypatingų priemonių
Nors Alesio Beliackio bendražygiai mielai sutiko kalbėti ir prisidėti prie filmo kūrimo, surinkti informaciją nebuvo lengva.
„Jis yra labai gerbiamas žmogaus teisių aktyvistų rate ir iš tikrųjų kiekvienas, į kurį kreipėmės, sakė – taip, kalbėsiu. Sudėtingesnė situacija buvo su archyvais, nes daugelis archyvų liko pačioje Baltarusijoje ir kaip juos išvežti, kaip juos gauti, buvo nelabai aišku.
Tai iš tikrųjų buvo pagrindinė problema, nesinorėjo „pakišti“ žmonių, rizikuoti“, – prisiminė režisierius, pažymėjęs, kad daugelio išvykusių ir areštuotų baltarusių disidentų butai buvo areštuoti ir užplombuoti, o daugiau informacijos pavyko rasti „YouTube“.
Teko dalį informacijos ir nuslėpti – dalis šaltinių nepaminėti filmo titruose, pasitelktas ir retušavimas.
Be to, kilo sunkumų šiam filmui ieškant finansavimo.
„Lietuvos politika šiuo metu yra tokia: kadangi Ukrainoje vyksta karas, tai nei rusų, nei baltarusių menininkai negali kreiptis ir gauti paramos iš Kino centro. Mūsų visi rėmėjai buvo tarptautinės organizacijos ir žmogaus teisių fondai.
Tai natūralu, kad mes nieko negalime padaryti, tokia politika, tokia situacija. Vienas dėdė (Putinas – red.past.) čia sujaukė visus planus, iš tikrųjų daug žmonių likimų sužlugdė“, – liūdnai kalbėjo E.Belickas.
Turėjo atrodyti kiek kitaip
„Kai pradėjome galvoti apie filmą, mes galvojome, kad mūsų pagrindinė užduotis ir noras buvo papasakoti Alesio Bialeckio, kaip žmogaus teisių gynėjo, istoriją.
Bet kuo toliau dirbome, tuo labiau supratome, kad filmas turėtų būti parodytas dviejų stiprių moterų, tai jo žmonos Natalijos ir jo arčiausios bendražygės kolegės Sašos Kolajevos, akimis“, – prisiminė Eimantas Belickas.
„Mes norėjome pereiti per jų prisiminimus, per jų rutiną, per jų gyvenimą. Jos pačios pasakoja per savo ir draugų atsiminimus ir atrodo, kad Alesis iš tikrųjų yra tame filme. Man atrodo, pasiteisino – filmas išėjo apie ištikimybę, apie palaikymą ir apie žmogiškumą. Kaip žmonės laukia, kaip nepasiduoda. Kaip iš tikrųjų tiki ir niekada nepalieka žmogaus nelaimėje.“
Vilties spindulys užrakinus montažą
Eimantas Belickas portalui Žmonės.lt pasakojo, jog gavę žinią apie A.Beliackio paleidimą jau buvo baigę juostos montažą – teko greitai keisti filmo pabaigą.
„Iš tikrųjų mes jau buvome užrakinę montažą ir buvo labai liūdna ir tamsi to filmo pabaiga.
O tada gavome žinutę – gali būti, kad šiandien paleis Alesį. Mes tada greitai susiorganizavome, puolėme filmuoti ir iš tikrųjų tai visiškai pakeitė mūsų filmą“, – prisiminė pašnekovas ir pabrėžė, kad filmavimo komandai A.Beliackio susitikimas su žmona Natalija buvo be galo jausmingas momentas.
„Aišku, labai dviprasmiška ta Trumpo politika, tas apsikeitimas kaliniais, kai iš tikrųjų yra nuolaidžiaujama, nuimamos sankcijos diktatoriams. Bet iš kitos pusės, aš labai džiaugiuosi, kad jis laisvas, nes jis tikrai gali daug daugiau padaryti būdamas laisvėje ir būdamas toksai įtakingas ir toks veiklus.
Šiuo metu jisai neturi nė laisvos dienos, laksto po visą pasaulį, įkūrė savo fondą. Ta veikla dabar prasmingesnė negu jei jis būtų izoliacijoje“, – džiaugėsi režisierius.
Skirtingos reakcijos ir žinutė lietuviams
„Vakar Varšuvoje kaip tik įvyko uždara filmo peržiūra ir ten susirinko Baltarusijos diaspora, buvo pats Alesis ir kiti žmonės, kurie vėliau paleisti iš kalėjimo, nes po Alesio buvo paleista ir kita grupė žmonių. Tai reakcijos – labai netikėtos“, – apie pirmus publikos įspūdžius kalbėjo režisierius.
Pasak jo, užsieniečiai džiaugėsi pozityvia filmo pabaiga, tačiau baltarusiai reagavo visiškai kitaip.
„Kai kuriems buvo visiškas šokas ir panikos atakos. Kai kas ten net negalėjo išsėdėti, juos tai stipriai paveikė. Jie matė savo likimą ir savo giminių, draugų. Jie mato, kad kova nebaigta ir kad ten iš tikrųjų dar yra tamsa, kad pas juos to džiaugsmo yra daug mažiau.
Iš tikrųjų mes neįsigiliname kaip vakariečiai, mums atrodo – va, išleido. Bet kol Alesį išleido, daug kitų žmonių buvo pasodinti. Jiems smagu už Alesį, bet jie supranta, kad šviesa dar toli“, – sakė pašnekovas.
Režisierius pabrėžė ir šio filmo bei kovos už laisvą žodį ir žmogaus teises svarbą Lietuvai. Jis priminė lietuviams, kad savo šalyje turime tai, ko totalitariniuose režimuose gyvenantys žmonės neturi.
„Kažkada, kai buvo protestai už laisvą žodį, nuėjau prie Seimo ir pagalvojau – mes susirenkame, sakome, ką norime, iš tikrųjų galime netgi kažkaip kažką tiesmukai pasakyti apie prezidentą, apie Seimą, netgi ir pasijuokti. Mums tai atrodo visiškai natūralu. Ir aš suprantu, kokia tai vertybė.
Baltarusijoje, Rusijoje to nebūtų, tai draudžiama. Ir man atrodo, mums reikia labai nepamiršti, išsaugoti ir vertinti tai, kad mes turime tokią didelę vertybę, kad mes galime laisvai kalbėtis, išreikšti savo nuomonę“, – pokalbį užbaigė Eimantas Belickas.
