Giedrė stropiai mokėsi muzikos?
Ona: Kažkada tą norą atmušė fortepijono mokytoja – Giedrė eidavo pas ją drebėdama, nes, pasirodo, gaudavo per nagus. Toliau mokytis ji nepanoro, o mes buvome turbūt per daug demokratiški tėvai – visais klausimais. Gal ir be reikalo? Bet kaip versi, jei vaikas per ašaras sako, kad nenori? Štai ir dešimtmetė anūkė Augustė nelabai veržiasi muzikos mokytis, bet užtat šoka.
Giedrė: Mama griežta nebuvo, laimei, nes tuomet groti man buvo kankynė. Mokytoja tokia neurotikė pasitaikė... Na, o po kurio laiko genai vis vien prasiveržė. Niekada nenorėjau dainuoti chore – tik solo. Ir nesvarbu kur – televizijos projekte ar kaimo kultūros namuose. Mielai važiuoju ten, kur kviečia. Man faina!
Pastabų Giedrei dėl dainavimo pasakydavote?
Ona: Tai kad mano pastabų ji nepriima. Turi kontrargumentų. Argi dukros tiki tuo, ką mamos sako?
Giedrė: Na, ne, pasakydavo ir mama, ir tėtis. Bet turėjome mokytoją Rositą Čivilytę: jai esu labai dėkinga, nes daug ko išmokau. Iš pradžių jos bijojau – atrodė griežta ir šalta, o paskui paaiškėjo, kad ji labai mielas, šiltas žmogus.
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
