Sekite 15min GoogleŠiandien Renata pati mokosi gyventi su netekties skausmu. Tačiau dar prieš tragediją jos širdyje brendo noras padėti šeimoms, išgyvenančioms skaudžiausius gyvenimo momentus. Ji svajojo tapti netekties dula – žmogumi, kuris nebandytų panaikinti skausmo, bet galėtų būti šalia, išklausyti, apkabinti ir leisti gedėti taip, kaip kiekvienam reikia.
Dabar ši svajonė įgauna dar gilesnę prasmę. Savo patirtimi Renata nori dalytis su kitomis moterimis, kurios taip pat pažįsta artimojo netekties skausmą. Ji tiki, kad kartais didžiausia pagalba yra ne patarimai ar paguodos žodžiai, o tiesiog žmogus, kuris supranta ir nepalieka vieno.
Svajonė padėti kitiems gimė dar prieš asmeninę netektį
Vilnietė Renata yra šešių vaikų mama ir trijų anūkų močiutė. Mintis tapti dula jos gyvenime atsirado dar tada, kai pati nebuvo patyrusi tokios skaudžios netekties.
Viskas prasidėjo nuo dukros laimėtos konsultacijos su dula. Susipažinusi su šia veikla, Renata susidomėjo ir nusprendė pati mokytis. Tačiau ilgainiui suprato, kad jos širdis krypsta į kitą, itin jautrią sritį – pagalbą šeimoms, netekusioms vaikų, išgyvenančioms persileidimą ar kitus skaudžius išgyvenimus.
„Visą laiką mintys sukosi, kad aš noriu eiti į netekties dulavimą“, – pasakoja Renata.
Apie savo norą ji prasitarė fotografei, kuri supažindino ją su paramos fondo „Tuk tuk širdele“ vadove Alina Šiaulevičiūte. Moterys pradėjo bendrauti, susirašinėjo, kalbėjosi telefonu. Alina kvietė Renatą prisijungti prie fondo organizuojamų stovyklų vaikų netekusioms mamoms.
Nors gyvai susitikti vis nepavykdavo, Renata vis labiau jautė, kad ši veikla jai artima. Fondas tapo įkvėpimu ir vieta, su kuria siejosi jos noras būti šalia gedinčių šeimų.
Paramos fondas „Tuk tuk širdele“ globoja šeimas, susiduriančias su vaikų ligomis ir netektimis, teikia emocinę pagalbą bei telkia mamas bendrystei. Šiandien Renata pati nori tapti viena iš tų žmonių, kurie padeda kitiems nelikti vieniems su savo skausmu.
Dukros ir anūkės netektis pakeitė viską
Rugpjūčio 4-oji Renatos gyvenime tapo diena, kurios neįmanoma pamiršti. Per avariją žuvo jos dukra Erika, dar nesulaukusi trejų metų anūkė Malija ir kartu su jomis važiavusi dukros partnerio mama. Mažoji Malija žuvo įvykio vietoje, o jos mama, nepaisant medikų pastangų, mirė ligoninėje.
Vienu metu Renata neteko dviejų jai be galo brangių žmonių – dukros ir anūkės.
„Kadangi dabar pati einu šiuo netekties keliu, mano noras padėti kitiems tapo dar didesnis“, – atvirauja ji.
Renata supranta, kad kiekvieno žmogaus gedulas yra kitoks. Vienam reikia psichologo pagalbos, kitam – pokalbio, trečiam – tiesiog galimybės pabūti tarp žmonių, kurie neklausinėja ir nesako, kaip reikėtų jaustis.
Ne kiekviena moteris nori ar turi galimybę kreiptis į psichologą. Kartais norisi tiesiog būti šalia žmogaus, kuriam nereikia aiškinti, kodėl skauda, kodėl šiandien sunku atsikelti ar kodėl netikėtai pasipylė ašaros.
„Gyvendama su netekties skausmu suprantu, kad jeigu pati nenorėsiu sau padėti, iš šalies niekas už mane to nepadarys“, – sako Renata.
Ji neslepia, kad šiandien jos noras padėti kitoms moterims kyla ne tik iš anksčiau puoselėtos svajonės, bet ir iš asmeninės patirties. Renata žino, kaip svarbu turėti šalia žmogų, kuris nesistengtų skubinti gedėjimo, nereikalautų būti stipriai ir leistų išgyventi tai, kas vyksta širdyje.
Kiekvienas gedulas turi savo laiką
Renata sako, kad gedului nėra nustatyto termino. Nėra dienos, kai žmogus privalo nustoti verkti, susitaikyti ar grįžti į ankstesnį gyvenimą. Kiekvienas netektį išgyvena savaip, o skausmas neturi kalendoriaus.
Pačiai Renatai išgyventi sunkiausius momentus padeda muzika. Yra kelios dainos, kurių klausydamasi ji gali išlieti tai, kas susikaupę širdyje. Taip pat stengiasi bent kartą per savaitę skirti laiko sau – pabūti vienumoje, uždegti žvakę, pažvelgti į dukros ir anūkės nuotraukas, mintyse su jomis pasikalbėti, išsiverkti.
„Ir gedului laiko nėra. Nėra taip, kad tu privalai po mėnesio jau nebegedėti“, – sako ji.
Renata prisimena ir vieną akimirką po laidotuvių, kuri jai padėjo dar kartą suprasti, kad gedėti reikia taip, kaip liepia širdis.
Pamačiusi ant kapo nuvytusias gėles, ji nusprendė jas nurinkti ir sutvarkyti kapavietę, nors nuo laidotuvių dar nebuvo praėjęs mėnuo. Tuo metu buvo girdėjusi įvairių įsitikinimų, esą to daryti dar negalima.
Vėliau, nuėjusi pas kleboną užsakyti mišių, ji papasakojo apie savo sprendimą. Klebono atsakymas ją labai nuramino.
„Jis man pasakė: „Teisingai padarėt. Čia tik įsitikinimai, kad mėnesį negalima. Tiesiog viską darykite iš širdies.“
Tie žodžiai man labai įstrigo. Dar kartą supratau, kad visus sprendimus reikia priimti iš širdies. Nes niekas geriau už mane nežino, koks yra mano gedėjimas ir koks yra mano skausmas“, – prisimena Renata.
Paskutinis pokalbis, kuris vis sugrįžta mintyse
Tarp daugybės prisiminimų apie dukrą Eriką Renatos mintyse nuolat sugrįžta ir paskutinis jų pokalbis.
Tą dieną jos, kaip ir įprastai, trumpai susiskambino. Renata dukrai sakė, kad galbūt nereikėtų niekur važiuoti su mažąja ir geriau būtų likti namuose. Tačiau Erika ją nuramino, atsakydama, kad viskas bus gerai.
Tuomet nė viena negalėjo žinoti, kad tai bus paskutinis jų pokalbis.
Vėliau, sužinojusi apie avariją, Renata ne kartą mintimis grįžo į tas paskutines akimirkas. Galvoje sukosi klausimai: o jeigu būčiau pasakiusi kitaip? O jeigu būčiau dar kartą paskambinusi? Ar galėjau ką nors pakeisti?
Tai klausimai, kuriuos po netekties sau užduoda daugybė žmonių. Renata taip pat mokosi su jais gyventi ir vis primena sau tai, ką šiandien jau supranta: ji negalėjo numatyti to, kas įvyks, ir negalėjo pakeisti tragedijos.
„Ką aš galėjau pakeisti?“ – klausia savęs Renata. Atsakymas, kurį sau duoda, – nieko.
Kasdienybėje ji mokosi gyventi toliau. Kartais gali šypsotis, bendrauti, būti tarp žmonių. Tačiau tai nereiškia, kad skausmas dingo. Užtenka pamatyti į anūkę Maliją panašų vaiką ar gatvėje sutikti merginą raudonais plaukais – tokiais, kokius turėjo jos dukra Erika, – ir akyse savaime susikaupia ašaros.
Net mažiausia detalė gali akimirksniu sugrąžinti brangiausius prisiminimus. Būna dienų, kai sunku, kai skausmas užklumpa netikėtai. Tačiau Renata stengiasi savęs nekaltinti dėl savo jausmų ir leidžia sau išgyventi tai, ką tą dieną jaučia.
„Kas man padeda keltis iš lovos, tai mintis, kad jeigu aš atsigulsiu ir gulėsiu, Erika ir Malija bus nelaimingos“, – sako ji.
Meilė dukrai ir anūkei niekur nedingo. Pasikeitė tik tai, kaip dabar gali ją išreikšti – per prisiminimus, pokalbius mintyse, uždegtą žvakę ir norą gyventi toliau.
Susitikimai, kuriuose nereikės slėpti savo skausmo
Šiandien Renata nori savo patirtį ir anksčiau puoselėtą svajonę paversti prasminga pagalba kitoms moterims. Tačiau šią iniciatyvą ji įgyvendins ne viena. Kartu su ja susitikimus ves Rūta – mama, kuri taip pat yra fondo „Tuk tuk širdele“ narė.
Abi moterys nori sukurti jaukią, saugią ir palaikančią erdvę, kurioje netektį išgyvenančios moterys galėtų būti savimi, dalytis savo istorijomis arba tiesiog pabūti tyloje.
Ši iniciatyva natūraliai papildo fondo „Tuk tuk širdele“ veiklą, kurioje svarbi vieta tenka emocinei pagalbai, bendrystei ir mamų tarpusavio palaikymui. Renatą, Rūtą ir fondą sieja bendras siekis – kad netektį išgyvenančios moterys neliktų vienos su savo skausmu. Skirtingos pagalbos formos gali viena kitą sustiprinti, suteikdamos moterims daugiau galimybių atrasti joms artimą bendrystę ir palaikymą.
Renata nenori iš anksto nustatyti griežtų taisyklių ar sukurti konkretaus susitikimų scenarijaus. Jai svarbiausia, kad kiekviena atėjusi moteris jaustųsi priimta.
„Aš nenoriu suteikti kažkokių lūkesčių. Noriu viską daryti iš širdies ir jausmo. Man svarbu, kad kiekviena moteris, atėjusi su savo skausmu, galėtų jaustis laisvai, nevaržomai ir galėtų būti su savo jausmais“, – pasakoja Renata.
Pirmąjį susitikimą planuojama surengti lapkričio 19 dieną Kaune, o gruodį moterys turėtų susitikti Vilniuje.
Iš pradžių susitikimus ketinama organizuoti kartą per mėnesį, vėliau, atsižvelgiant į moterų poreikį, galbūt ir kituose Lietuvos miestuose.
Renata ir Rūta nesitiki, kad vienas susitikimas panaikins skausmą ar pakeis tai, kas įvyko. Jos nori pasiūlyti tai, kas gedinčiam žmogui kartais būna ne mažiau svarbu už bet kokius žodžius – bendrystę, supratimą ir galimybę nebūti vienai.
Čia nereikės apsimesti stipriomis, slėpti ašarų ar teisintis dėl savo jausmų. Kiekviena moteris galės ateiti tokia, kokia tą dieną jaučiasi.
Paklausta, kokią žinutę norėtų perduoti žmonėms, kurie šiuo metu išgyvena artimojo netektį, Renata atsako paprastai:
„Klausyti savo širdies, duoti gedului laiko ir gedėti taip, kaip žmogui norisi gedėti, be jokių standartų. Duoti sau laiko, neskubinti savęs.“
Galbūt būtent tai ir yra svarbiausia, ką Renata šiandien nori pasakyti kitoms moterims: nereikia skubėti būti stiprioms, slėpti ašarų ar teisintis dėl savo skausmo. Kiekvienas turi teisę gedėti savaip.
O kartais, kai atrodo, kad pasaulis sustojo, labai svarbu žinoti, jog kažkas gali tiesiog pabūti šalia.
Prisidėti prie „Tuk tuk širdele“ veiklos galite čia: https://tuktuksirdele.lt/
„Tuk tuk širdele“
LT29 7044 0901 0840 6338
