Dirbęs radijuje ir muzikiniuose TV projektuose, šį sezoną jis pasiryžo pažinti moteris ar bent į gyvenimą pažvelgti jų akimis.
Eteris visada vilioja
— Kaip prasidėjo jūsų karjera radijuje?
— Mano karjera radijuje prasidėjo tuomet, kai man buvo aštuoniolika metų ir kai buvau ką tik „iškeptas“ studentas. Darbą pradėjau naktiniame eteryje, ir prireikė net dvejų metų, kad pradėčiau dirbti dieną. Pirmoji radijo stotis buvo „Titanika“, vėliau, jai užsidarius, atsirado „Kauno fonas“, dar vėliau — Radiocentras.
— Iš radijo atėjote į televiziją. Ji baugino ar viliojo?
— Viliojo kitokia darbo specifika ir baugino nežinia, ar sugebėsiu padaryti tai, ko siekiu.
— Kaip kovojate su eterio baime?
— Eterio baimė kankino ir kankins, keičiasi tik jos forma. Kiekvienas žmogus individualiai randa būdų tą baimę prislopinti, nes įveikti jos neįmanoma. Savo būdus išlaikysiu paslaptyje.
— Ilgą laiką teko dirbti poroje su moterimis? Kaip įveikdavote kylančius konfliktus?
— Tiesą sakant, su savo kolegėmis ir kolegomis nebuvau nė karto rimtai konfliktavęs, dažniau tai būdavo darbiniai ginčai, kurie išsprendžiami abiem pusėms priimtinais metodais. Svarbu neleisti ginčui peraugti į konfliktą, o konfliktui iškilus — kuo skubiau atvirai pasikalbėti, o ne aktyviai ar pasyviai konfrontuoti.
— Kaip atrodo Rolando Vilkončiaus darbo savaitė?
— Mano darbo savaitė, kaip ir visų žmonių, prasideda pirmadienį ir baigiasi (pastaruoju metu) dažniausiai penktadienį. Tačiau turint omeny, kad dar yra šeimos pareigų ir mokslo užduočių, galima sakyti, kad darbo savaitė nusitęsia ir į poilsio dienas.
Į moterų pažinimą
— Kodėl po muzikinių projektų pasirinkote rimtą, bet emocingą laidą „Gyvenimas pagal moteris“?
— Reikia išbandyti kitus formatus ir kiek pailsėti nuo buvusiojo.
— Kokios dabartinės Lietuvos moterys? Ko joms trūksta, kokių pranašumų turi?
— Žmonės yra skirtingi, todėl primesti jiems kažkokį subjektyvų stereotipą būtų ne tik netikslinga, bet ir klaidinga.
— Kas yra jūsų moters idealas?
— Idealių žmonių nebūna, todėl labai svarbu išmokti suprasti kitą žmogų ir prisitaikyti prie jo, o ne turėti iliuzijų, kad gali pakeisti kitą. Žmonijos pozityvumo variklis yra supratimas, meilė ir pagarba.
— Ar jaučiatės esąs moterų ekspertas?
— Ne, bet einu pažinimo link.
— O ką turi daryti vyras, kad moteris būtų laiminga?
— Vienas vyras ar viena moteris atskirai negali būti dviejų žmonių santykių laimės kalvis. Laimę kuria abu žmonės, ir tik nuo jų pastangų priklauso laimės jausmo stiprumas.
Gyvenimo kūryboje
— Gyvenime sutinkate daug naujų žmonių. Kas tampa jūsų draugais?
— Mano draugais tampa tie žmonės, kurie yra pozityvūs ir savo geromis mintimis stengiasi užkrėsti kitus. Ne veltui yra toks posakis: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu“. Todėl labai džiaugiuosi, kad turiu didelį būrį draugų, apie kuriuos mažai ką blogo galima pasakyti. Žinoma, yra dar ir pažįstamųjų ratas, kuriame pasitaiko visokių personalijų, tačiau ir čia sunku rasti tokių, kurie visuomenėje būtų „persona non grata“.
— Atsakingas, įdomus, iškalbus, laimingai vedęs. Kokia jūsų laimės paslaptis?
— Ačiū už komplimentus, tačiau nebūtinai esu jų vertas. Esu Homo Sapiens ir turiu daugeliui žmonių būdingų trūkumų. Visuomenėje atskirus individus sieja įvairūs dalykai, pavyzdžiui, vertybės, moralinės nuostatos, tikėjimas ir pan.
Jeigu tavo elgsena yra panaši į didesnės visuomenės dalies, tada jautiesi komfortabiliai. Jeigu nerandi priimtinos vietos visuomenėje, pradedi ieškoti bendruomenės, kurioje dominuoja panašios vertybės. Toks yra mano gyvenimas, čia slypi ir mano laimės paslaptis.
— Turite labai žavią žmoną. Kaip susipažinote?
— Buvome studentai, keliaujantys iš tėviškės į studijas Kaune, ir susipažinome autobuse. Nieko neįprasta, daug žmonių taip susipažįsta.
— Esate dviejų vaikų tėvas. Koks esate savo atžaloms?
— Savo vaikams esu griežtas, kartais gal net atrodau piktas, bet vaikai neturi pamiršti, kad jie turi ne tik teisių, bet ir pareigų. Nors iš tiesų manau, kad tinkama tėvystė prasideda tada, kai tampi seneliu.
— Kaip auklėjate savo vaikus? Ką svarbiausio jie privalo žinoti, kad taptų visaverčiais visuomenės atstovais, dorais žmonėmis?
— Technologijų ir globalizacijos amžiuje vaikus auklėti nelengva, nes yra begalė pagundų paslysti. Todėl labai svarbu diskusija tarp tėvų ir vaikų, o sėkmingiausia jos išraiška — kai tėvai tampa geriausiais vaikų draugais.
Niekas tinkamai negali atsakyti į klausimą, kada prasidėjo globalizacija ir kokie jos padariniai, tačiau viena aišku — tautos vis labiau niveliuojasi, kyla pavojus mažoms tautoms išnykti globalios mąstysenos vandenyne. Tikrai neskatinsiu savo vaikų laikytis globalizacijos proceso nuošalyje, nes tai būtų utopiška, tačiau stengsiuosi rasti būdų, kaip įdiegti jiems tautiškumo jausmą. Kol kas tokių būdų dar neradau.
— Esate sakęs, kad jūsų gyvenimas primena piramidę. Pirmasis aukštas — didžiausios vertybės: šeima ir draugai. Antrajame aukšte — mokslai, karjera ir darbas. Trečiajame — toliausios svajonės. O ketvirtajame, mažiausiame, yra tai, ko nežinote, bet norite. Ar ši piramidė nepakito? Kaip ją susikūrėte?
— Ši įsivaizduojama piramidė tikrai nekinta. Tai tarsi motyvacija gyvenimui, kaip tik todėl daugelis sakytų, kad ją nusirašiau nuo Abrahamo Maslou žmonių motyvacijos teorijos modelio. Dalis tiesos būtų tik dėl pačios įsivaizduojamo statinio formos, tačiau pačių sudėtinių dalių turinys yra pritaikytas man asmeniškai ir, skirtingai nuo Maslou teorijos, motyvuoja nuolatos, nepriklausomai nuo praeities rezultatų ir ateities lūkesčių.
— Kaip paįvairinate savo gyvenimą?
— Pastaruoju metu stengiuosi kuo daugiau būti gamtoje, nes ten galiu atitolti nuo kasdienių rūpesčių. Šeimoje mudu su žmona stengiamės nepamiršti vienas kito pradžiuginti maloniomis smulkmenomis, ir tai dažniausiai pavyksta.
— Kaip, jūsų nuomone, reikia gyventi, kad jaustumeisi laimingas?
— Reikia džiaugtis šia diena ir truputėlį sutaupyti rytdienai. Tada yra tikimybė, kad rytojus bus dar gražesnis.
