– Kodėl „slepiesi“ radijuje?
– Kai studijavau žurnalistiką, buvau suplanavusi „slėptis“ spaudoje. Bet atėjau atlikti praktikos į radiją ir užkibau. Su pašnekovais radijuje dažniausiai bendrauju telefonu. Dėl to kaip jūs sakote „slėpimosi“ ne kartą patekau į keistas situacijas. Štai matau žmogų su kuriuo dešimtis kartų bendravau laidose, prižygiuoju prie jo, tariu: sveiki, kaip gyvenat? O jis žiūri į mane akis išpūtęs. Mat balsas pažįstamas, o veidas ne.
– Didžiausias eterio iššūkis.
– Žinoma, didžiausias iššūkis darbo pradžioje buvo tiesioginis eteris. Dabar dažniausiai su įvairiais iššūkiais susiduria į laidas atėję pašnekovai. Štai atsimenu - kartą atėjo mergina, kuri paniškai bijojo tiesioginio eterio. Mėginau ją visaip raminti, tačiau jaučiau, kad gali baigtis nekaip. Laidos pradžia, kol kas sekasi neblogai, ji jaudinasi, tačiau kalba. Klausiu jos nuomonės kažkokiu klausimu, o ji žiūri į mane pasimetus, tyli ir sudėjus rankas maldauja pagalbos. Ką gi, ačiū, malonūs klausytojai, už dėmesį.
– Didžiausias eterio nesusipratimas.
– Nepamenu tikslios situacijos, tačiau viskas buvo maždaug taip: prezidentas Valdas Adamkus su savo patarėjais buvo išvykę į užsienį. Norėjau apie tą vizitą pakalbinti vieną iš šalies vadovo patarėjų. Paskambinau jam, klausiu, ar sutiktų su mumis pakalbėti, ne dabar, vėliau tiesioginiame eteryje. Ryšys trūkinėja. Jis sako, kad luktelėčiau truputį. Laukiu. Pagaliau pasigirsta balsas kitame telefono gale – laba diena, Žinių radijau. Čia Valdas Adamkus. Situacija šalyje, kurioje esu tokia ir tokia ir t.t. V.Adamkus kalba kelias minutes, aš taip ir neišdrįstu pasakyti, kad jis ne tiesioginiame eteryje, o aš net neturiu galimybių įrašyti.
– Keisčiausias klausytojo skambutis(laiškas).
– O jų būna nemažai. Tiek skambučių, tiek laiškų. Įdomiausias matyt buvo tada, kai paskambinęs vyrukas pareiškė, kad nesupranta, kodėl milijonieriaus dukra save darbu radijuje vargina, eikit, sako, tėvo pinigus leisti. Matyt jis omenyje turėjo Raseinių politiką Kęstutį Skamaraką, kuris man jokia giminė.
– (Ne)mėgstamiausias radijo „gabalas“, kurį žino ir (ne)mėgsta visi darbuotojai.
– Mūsų radijui, matyt, tokie „gabalai“ negresia – nei labai mėgstami, nei nemėgstami. Mat muzikos pas mus kaip tik – jos nespėji pamėgti taip, kad atsibostų.
– Ekstremaliausia eterio situacija.
– Kelios pirmos savaitės darbo tiesioginiame eteryje buvo ekstremalios. Po laidos vos pareidavau namo ir griūdavau iš nuovargio. Taigi vieną iš tų pirmųjų dienų turėjau dešimt minučių tiesioginio eterio, buvau suplanavus kalbinti Baltarusijos ambasadą, jie sutiko kalbėti tik įrašui. Pokalbis išėjo apie 4 minutes. Ką veikti likusias 6 min. nė nesusimąsčiau. Juolab ir laiko visai neturėjau. Paleidom tą įrašą, jis baigėsi ir aš suvokiau, kad dar begalė laiko. Už pulto sėdinti redaktorė rodo – kalbėk, kalbėk. O kalbėti ką? Nė paskaityti neturiu nieko, visai plika nuoga jaučiuos. Tik balsą teturiu, o ir tas drebantis ir juo neprisidengsi. Imu pasakoti istorijas kone iš savo gyvenimo ir stebiu, kaip lėtai sekundės eina. Dar 5 min. Kolegė irgi jau supranta, kad geriau eteryje tyla nei mano pliurpalai. Šios istorijos pamokų užtenka dar ir šiandienai, ir, matyt, užteks ilgam.
– Kiek degtukų rytais gali sulaužyti akimis?
– Šiaip esu pelėda ir kėlimasis anksti manęs neįkvepia. Kai kelis kartus teko pavaduoti kolegę, skaitančią spaudą, ir keltis gerokai prieš penkias, mėginau gelbėtis ne degtukais, o guostis tuo, kad esu ne viena tokia pasaulyje – štai kaip tik šiuo metu mano močiutė karvę melžia. Padėdavo.
