Sekite 15min Google
Dažnai vadinta „mama“, „pagrindine teatro mūza“, Garuolytė išliko ištikima savo teatro regulai. Ilgai be jos neįvykdavo nė vienas didelis spektaklis, režisieriai ją rinkdavosi, kai reikėdavo nuoseklumo, ilgo sėdėjimo repeticijose. Savo darbą teatre ji pradėjo prie režisieriaus Henriko Vancevičiaus, kuris net 24 metus buvo vyriausiasis Lietuvos akademinio dramos teatro režisierius.
Regina, nusprendėte palikti teatrą. Pasirinkote labai simbolinę datą – paskutinį spektaklio „Didysis kelias“ rodymą. Kodėl?
Viskam yra pradžia ir pabaiga. Visą gyvenimą pati sprendžiu, kaip aš gyvenu ir ką darau. Kitaip nemoku. „Didysis kelias“ – tai pabaiga tos epochos, į kurią įėjau kaip jos bendraamžė. Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas – mano bendraamžiai. Nesvarbu, kad jie šiek tiek vyresni už mane, bet tai – mano karta, mano teatras, mano psichologija, jausmai. „Didysis kelias“ man apskritai yra labai simbolinis kūrinys.
Jo repeticijų metu aš antrą kartą gimiau: netikėtai man atrado aneurizmą ir turėjau operuotis. Pamenu, po operacijos gydytojai griežtai uždraudė bent dešimt dienų ką nors daryti, o aš – tiesiai į Kino klasteryje vykusias repeticijas. Tuo metu tos patalpos net nešildomas buvo. Vaitkus, kaip Tuminas ar Nekrošius, yra mano oda, kūnas...
Dėl to aš ir dirbau teatre – dėl tokio pat teatro supratimo, matymo... Dėl to ir pasirinkau tokį simbolišką išėjimą – atsisveikinimą su sau brangaus režisieriaus spektakliu. Atsisveikinimas su Nekrošiaus „Borisu Godunovu“ jau įvyko šiek tiek anksčiau. O „Atžalyną“ dar pasiliksiu savo globoje, – grįšiu, kai jis bus vaidinamas.
Ar galėtumėte charakterizuoti pagrindinius skirtumus nuo savo gyvenimo šiame teatre pradžios iki dabar?
Kai rankinį stabdį nuspaudžiau, supratau, kad teatre praleidau daugiau nei pusę amžiaus, ir man plaukai piestu atsistojo. Galima sakyti, pro mano akis praėjo trys skirtingi teatrai. Kai 1975 m. rugpjūčio mėnesį atėjau į tuometinį Akademinį dramos teatrą, kuris dėl vykdomos pirmosios jo rekonstrukcijos glaudėsi Basanavičiaus gatvėje, pradėjau dirbti su režisieriumi Vytautu Matula, kuris tuo metu repetavo Aleksandro Vampilovo „Vyresnįjį sūnų“. Šiame spektaklyje vaidino jaunimas: Vytautas Rumšas, Eglė Gabrėnaitė, Vaiva Mainelytė, Romas Ramanauskas, Jonas Braškys. Puikiai pamenu Tėvą vaidinantį Joną Kavaliauską ir daug kitų aktorių. Šiame teatre tai buvo mano pirmas žingsnis. Pamenu tuščią teatrą, nes visi tuo metu gastroliavo po Lietuvą, palikę jauną Matulą. Kaip tik tais metais rudenį teatras atšventė savo 35-etį. Sunku dabar susitaikyti, kad taip greit praėjo tie metai. Juk šįmet – jau 87 sezonas!
Nors tuo metu šis teatras buvo dar visai jaunas teatriukas, bet savo dvasia jis buvo tikras akademinis, „dvaro“ teatras. Jame – griežčiausia subordinacija, vyriausiasis režisierius – tai dievų dievas Dzeusas. Jam – jokio prieštaravimo. Jeigu tik kas nors truputį ne taip, tai – tik galvos palenkimas, ir nesvarbu, ar tu esi paprastas, ar nusipelnęs liaudies artistas. Tuo metu teatre statė Irena Bučienė, Algirdas Lapėnas. Jie dievai buvo savo pastatymuose, bet tik ne teatre. Jaunimėlis apskritai pasieniais vaikščiojo. Pamatai ateinant vyresnį, tai sustoji, praleidi, galvelę nulenki... Tuo metu dar klestėjo mada – sutikus moterį, pabučiuoti jos ranką. Tai buvo privalomas dalykas.
Teatro-dvaro metu po premjerų aptarnaujantis personalas niekada prie bendro stalo nedalyvaudavo, jų niekas nekviesdavo. Jie atskirai rūsy „baliavodavo“. Gastrolėse viešbučių jiems niekas neskirdavo, jie nakvodavo teatre ant sudedamų lovelių ar „matrasiukų“.
Viskas pasikeitė po vieno aptarimo. Poilsio kambary kolektyvas aptarinėjo Henriko Vancevičiaus „Žiurkių“ premjerą (1988), Regimantas Adomaitis atsistojo ir režisieriui pasakė: „Jūsų traukinys jau nuvažiavo“. Tai buvo panašu į bombos sprogimą. Tokius žodžius pasakyti vyriausiam režisieriui! O tai buvo Sąjūdžio laikų pradžia. Teatre prasidėjo „revoliucija“. Teatras labai susiskaldė.
Tuminas dar buvo Mažojo teatro neįkūręs, nors jau buvo pasitraukęs į šoną su savo aktoriais. Bet dalis aktorių nenorėjo, kad jis taptų vyriausiuoju režisieriumi. Tada buvo pakviestas Vaitkus. Po jo sėkmingai sukurto Antano Škėmos „Pabudimo“ ir šio spektaklio gastrolių Amerikoje dalis aktorių mąstė vienaip, dalis – kitaip. Prasidėjo maištas – „revoliucija“, atsirado net jos vedlys. O kai trupė susiskaldė, teatre prasidėjo anarchija. Prasidėjo reorganizacija: su ministerijos žinia trupė paleista, lojalūs sugrįžo, o išdidūs išėjo. Kadangi sugrįžo tik pusė, o etatų buvo labai daug, virš 70, todėl į tuščias vietas Vaitkus pakvietė savo studentus. Tuo metu teatre prasidėjo visiškas atgimimas. Struktūra išlikusi sena, vertybės taip pat išlikusios, bet atsirado laisvė kalbėti, mąstyti, veikti, pasakyti... Buvo puiki atmosfera kūrybai.
O trečias periodas prasidėjo, kai aktoriai tapo vadovais. Tai – tik mano nuomonė. Nieko neturiu prieš aktorius-vadovus, tuo labiau, kad visi – mano draugai. Bet tikrai kažkas ne taip. Prasideda kažkokie giminių reikalai.
Kažkada vėl sulaukėme šviežio oro gūsio. Bet dabar jauni žmonės tiek skuba ir lekia, kad bijoma sustoti, apmąstyti. Kūryba skubant neįmanoma. Jeigu menininkas sustos apmąstymui, kitas jį peršoks ir užims jo vietą. Dabar toks laikas ir yra. Gal tai yra laikmečio atitikmuo, nes teatras yra tas pulsas, kurį jaučiame už jo sienų.
Į šį teatrą atėjau, kai Jūs ne tik dirbdavote iki išnaktų, bet premjeros dieną aktoriams spėdavote pagaminti ir kokį gardėsį. Čia buvo iš kartos į kartą perduodama tradicija, ar Jūsų asmeninis dėmesys?
Apie teatrą nesvajojau, pati į jį nėjau. Aš užaugau su baletu, opera, nuo 10 metų kliedėjau operete... Mylimiausias teatras buvo Kauno muzikinis teatras. Dramos spektaklio nė vieno nebuvau mačiusi. Rokiškyje teko matyti vieną spektaklį vaikams, bet jis manęs visiškai nesudomino. Bet atsirado mano autoritetai, kurie manyje įžvelgė aktorę. Galima sakyti, atsitiktinai atsidūriau teatre, todėl ėjau tokiais punktyrais. Kai pradėjau dirbti, tai galvodavau: „tik vieną sezoną“, ir taip – kiekvienais metais. Aš teatrui buvau reikalinga, ne jis man. Niekaip nesuprasdavau, už ką mane taip giria, kodėl jie mane kviečia... Pamenu, kai antrais mano darbo metais teatras gavo paskyrimą menininkui į režisūros studijas Maskvoje, direktorius Pranas Treinys mane išsiuntė į mokslus. Bet vos tik ten nuvyksi apsižodžiavau nacionaliniais klausimais ir grįžusi vėl tęsiau režisierių padėjėjos darbą.
Pamenu, kai 1977 m. Petras Bielskis statė spektaklį „Žaidžiame kates“, o ten visos primadonos dirbo: Kazimiera Kymantaitė, Monika Mironaitė, Marija Rasteikaitė, Lidija Kupstaitė, Aldona Kupstaitė, Janina Berūkštytė, ir kitos „slibino galvos“. Vargšui režisieriui ne pyragai buvo. Labai daug teksto, visiems vaidmenims – dubliai, todėl didelė konkurencija, galingos vidinės aistros... Dirbau su malonumu, visiems viską sakydama, jų nebijodama, nes žinojau, kad sezono gale iš teatro išeisiu. Ir pamenu, kai po premjeros pakvietė mane jau prie aktorių stalo į bufetą, nereikėjo leistis žemyn, ir visi tik dėkojo už darbą, dėkojo...
Henrikas Vancevičius manęs bijojo, bet privaloma tvarka statydamas tarybinio autoriaus Leonido Leonovo pjesę „Aukso karieta“ (1982), labai nervavosi ir paskyrė savo padėjėja. Finale vėl susilaukiau didelių padėkų. Todėl įspūdis, kad aš reikalinga teatrui, išliko ilgam.
Ir dabar prisimenu, kaip aš bijojau darbo su Vaitkumi ar Koršunovu. Bet ir vienas, ir kitas rado progų pakviesti į savo spektaklius. Pamenu, kai Oskaras, eidamas pro šoną, pasakė: „Regina, reikia tavęs“.
O mišraines aktoriams po premjerų pagamindavau tik pajutusi situaciją, tiesiog tada, kai suprasdavau, kad to reikia. Aš nemėgstu gaminti, manęs mama to neišmokė, bet jei reikėdavo, tai ir pagamindavau. Svarbiausia, kad būtų gera atmosfera, kad visi būtų patenkinti.
Nors Jūsų pareigos – „režisierių asistentė“, bet dažnai „advokatavote“ ir aktoriams. Kaip pasiskirstė Jūsų dėmesys vieniems ir kitiems?
Diplomatiškumo reikėjo labai daug, nes tarnavau ir režisieriams, ir aktoriams. Teatre svarbiausia – kūrybinė atmosfera. Ir buvo atvejų, kai aktorius reikėjo tikrąja to žodžio prasme gelbėti, kad nebūtų išmesti iš teatro. Buvo ir taip, kad keldavausi šeštą ryto ir gaudydavau vadovą, kad galėčiau apginti aktorių, nes žinojau, kad vėliau jau gali būti per vėlu. Visko būdavo. Gerai atsimenu, kai vienam aktoriui vaistus nuo skausmo leisdavau, nes per repeticijas taip smarkiai susidaužydavo. Ir visa tai dariau dėl to, kad vyktų kūryba.
Kartais aktoriai per mane norėdavo ką nors režisieriui pasakyti. Sykį vienam patariau kreiptis tiesiogiai, tai susilaukiau atsakymo: „Tu esi pilkasis teatro kardinolas, todėl tavęs geriau klauso.“ Aktoriai ir naktimis skambindavo, ir aš paskambindavau, kai reikėdavo. Ypač režisieriams, kurie kolegoms „pagalius“ imdavo kaišioti. Tada primindavau, kaip jie patys dar taip neseniai nuo panašių dalykų kentėjo.
Anksčiau Jūsų pareigybė buvo „režisierių padėjėja“. Kodėl pakito pavadinimas, kai esmė nepakito?
Prieš išeinant iš teatro Vancevičius įsteigė vyriausiojo padėjėjo etatą. Vėliau Vaitkus visus pavadino tik padėjėjais. Bet, pasitikėdamas, apkraudavo papildomais darbais – inscenizacijų rašymu, aktorių „iš gatvės“ parinkimu ir pan. Vaitkus repetuodavo vienas scenas, o aš lygiagrečiai „apminkydavau“ kitas ir jam priduodavau. Nuo čia viskas ir prasidėjo, tai buvo „Brolių Karamazovų“ repeticijos.
Padėjėjas yra tas, kuris atlieka daugiau techninius dalykus. Nors jis ir sėdi repeticijose, bet yra tik padėjėjas. O asistentai savarankiškai daro įvedimus, jais pasitiki aktoriai. Jie mėgsta repetuoti kartu. Asistentas žino, ko nori režisierius. Tik žinant režisieriaus reikalavimus, aktoriui galima pasakyti pastabą.
Ar galėtumėte paaiškinti, kada ir dėl ko įvyko didieji teatro sampratos lūžiai?
Dabar spektakliai ne kuriami, o statomi. Kūrinio nepastatysi. Mažiausio spektaklio sukūrimui reikalingi 3–5 mėnesiai. Repeticijose turėtų dalyvauti visi aktoriai. Visi susirenka, diskutuoja, ir tik tada gimsta kūrybinės mintys. O dabar – visi skuba.
Kokiu teatru Jūs tikite?
Aš teatre dirbau tik dėl repeticijų, nes jų metu įvykdavo daug stebuklų ir netikėtumų. Teatre aš visada laukiu stebuklo: vizualaus, muzikinio, – tokio, kuris virpesį sukelia. Man labai gaila dabar esančių jaunų kūrėjų, nepatiriančių tikro katarsio. Pamenu premjeras, kai ašaros plūsdavo iš to gerumo – „įvyko!“
Apie ką iš su Jumis buvusių teatro kolegų dažniausiai galvojate? Kurie menininkai arčiausiai Jūsų ir kodėl?
Teatre aš visą laiką buvau „saugos sienelė“. Į viską žiūrėjau truputį iš šono. Man kiekvienas esantis scenoje yra tolygus. Man neegzistuoja „myliu nemyliu“. Jaučiuosi kaip višta perekšlė, todėl atsakau už visus.
Jūs labai tikslai „diagnozuojate“ aktorius. Rodos, aktorius dar visai jaunas, bet Jūs nuspėdama jo ateitį pataikote tarytum pirštu į akį. Ar visa tai susiję su Jūsų patirtimi?
Mane, vienturtę, tėvai labai mylėjo. Jie buvo nuostabūs žmonės, labai kūrybingi, tad tekdavo visur dalyvauti. Dar būdama dešimties mėnesių dalyvavau didžiulėse vestuvėse. Kartais, kai papuldavau tik į suaugusiųjų šventes, man duodavo didžiulius albumus įvairiausių nuotraukų, ir aš nuolat žiūrėdavau. Kai kuriuos portretus iš tų albumų aš iki šiol pamenu. Pamenu ir mokytojus, kurie pamokas vesdavo rodydami paveikslėlius. O man tai buvo didžiausios pamokos. Aš išmokau ir pamatyti, ir atskirti.
O dabar viskas vyksta intuityviai, todėl manimi kai kurie režisieriai iškart pasitiki. Jeigu reikia kokį įvedimą padaryti, jie iškart sako – „sakyk, ką siūlai“. Man labai įdomus pats žmogus, dėl to ir aktorius labai įdomus.
Sukūrėte ne vieną vaidmenį, taip pat esate nemažai režisavusi – spektaklių, skaitymų, bet išlikote ištikima savo pareigoms. Kodėl nesiekėte kitokios karjeros?
Viešumo baimė. Labai nemėgstu viešumo. Man niekada nepatiko žurnalistų skambučiai ir įvairūs klausimai po kai kurių režisūrinių darbų. Man įdomiausia repetuoti.
Ne kartą Jums buvo siūloma tapti trupės vadove, bet visada atsisakydavote. Kodėl?
Dėl to paties. Daug kartų siūlė, bet visada atsisakydavau.
Jūs – Didžiosios scenos asistentė. Kaip Jus veikia teatro erdvės?
Erdvės manęs lyg ir neveikia, bet pastebėjau, kad būtent Didžiojoje scenoje aš galiu plačiai kvėpuoti. „Demonai“, „Sapnas“, „Pati pradžios pradžia“, „Visuomenės priešas“ – daug masinių scenų... Tai – mano spektakliai, aš juos žinojau iki mažiausių smulkmenų. Labai sunku perimti kito asistento spektaklius. Spektakliai gali būti ir nesudėtingi, bet jei tu prie jų ištakų nedirbai, tai ir vėliau visai kita atsakomybė. Pavyzdžiui, perimdama „Išvarymą“, spektaklio įrašą peržiūrėjau šešis kartus, o tada įvedant kelis aktorius daug kartų peržiūrėjau atskiras jų scenas. Dirbant nuo pradžių, spektaklis tampa „tavo“. Aš žinau kiekvieną smulkmeną, kaip kas turi būti. Dirbant nuo pirmos minutės, spektaklį imi jausti labai gerai.
Ar neliūdna palikti teatrą? Ko daugiausiai ilgėsitės?
Man labai liūdna, kad ateina senatvė. Kai kas sako: „Aš nebijau senatvės“. Bet iš tikrųjų labai liūdna žinant, kad reikia su viskuo atsisveikinti. Išeiti iš teatro, išeiti į pensiją, – tai yra atsisveikinimas su gyvenimu. Galima dirbti iki mirties, pokšt – ir numirti scenoje. Bet pagalvojau, tai – nepadoru. Gal ir gražu, bet žinau, kokį tai krūvį uždeda šalia esančiam jaunam žmogui. Aš pati kadaise globojau vyresnio amžiaus aktores. Todėl pagalvojau, kad su teatru turiu atsisveikinti graži ir neišprotėjusi. Nuo to nepabėgsi. Aišku, šį savo apsisprendimą pati priėmiau skausmingai, bet pamažu jau susitaikiau.
