Gyvenime už gera atlyginama geru. Tuo šį trečiadienį galėjo įsitikinti Marijampolės rajone gyvenanti Ražinskų šeima, dirbanti su neįgaliais vaikais. Visą gyvenimą gerumą kitiems daliję suvalkiečiai sulaukė malonios staigmenos – ją šeimai, o ypač jauniausiam sūnui Vytautui, padarė populiarus dainininkas A.Rimiškis.
Pasirodė netikėtai
Kalvarijų miestelyje, netoli sienos su Lenkija, gyvena nuoširdi Marijos ir Alvydo Ražinskų šeima, auginanti tris vaikus: 22 metų Evaldą, dvidešimtmetę Rūtą ir jauniausią atžalą – Vytautą.
Pastarajam gyvenimas pašykštėjo sveikatos – berniukas gimė su daliniu cerebraliniu paralyžiumi. Iki šiol per 12 gyvenimo metų Vytautukas patyrė ir kitų negandų: jo antinkstyje rastas auglys, kamuoja atvirkštinis cukrinis diabetas (kai cukraus kiekis kraujyje ne kyla, o krinta – aut.past). Tačiau Ražinskų šeima ir berniukas nenusiteikę pasiduoti ir sėkmingai kovoja su ligomis. Tai daryti padeda ne tik artimieji ir šeimos draugai, bet ir nepažįstami žmonės. Neseniai euforiją Vytautukui sukėlė mėgstamiausias dainininkas A.Rimiškis. Jis netikėtai atvažiavo į Kalvarijas ir leido su V.Ražinsku laiką, nors pats buvo dvi paras nemiegojęs ir išsekęs nuo darbų gausos.
Pavyko ne iš karto
„Idėja Vytautui organizuoti susitikimą su Andriumi kilo sesei Rūtai. Aš ėmiausi ją įgyvendinti. Iš pradžių skambinau į „TV3 pagalbą“ ir prašiau gauti A.Rimiškio numerį, tačiau man pranešė, kad šis projektas jau nevyksta. Tada gavau Andriaus vadybininko numerį ir su juo susisiekiau. Tiesa, pavyko ne iš karto. Galiausiai ponas Gintaras Bendžius man prižadėjo su Andriumi atvykti mūsų aplankyti rugsėjo mėnesį. Tačiau tiek laukti nereikėjo“, – džiaugsmu netvėrė berniuko mama Marija.
Ražinskų šeima nusprendė šios džiugios naujienos nesakyti Vytautui, kol Andrius pasirodys jų namuose.
„Norai gali išsipildyti“
„Kai sūnus pamatė netikėtai į mūsų kiemą įvažiuojančią mašiną ir iš jos išlipantį Andrių, tiesiog neteko amo, liaudiškai tariant, išsižiojo. Vytautas nesuprato, kas darosi, norėjo iš laimės net apsiverkti“, – pasakojo mama. Vėliau dainininkas daug bendravo su V.Ražinsku, lankėsi jo kambaryje. Berniukas turėjo fejerverkų, todėl Andriaus viešnagės proga juos paleido į orą.
Dienraščio L.T. paklaustas, kaip jautėsi tą akimirką, kai savo akimis pamatė mėgstamiausią atlikėją, Vytautas sunkiai galėjo nupasakoti. „Iš pat pradžių net nepažinau. Vėliau pradėjau pasakoti apie savo mokslus, pasiekimus matematikoje. Andrius domėjosi manimi. Labai apsidžiaugiau, kai gavau abu Andriaus kompaktinius diskus su parašais. Susitikti su juo buvo mano didžiausia svajonė ir ji išsipildė“, – spindinčiomis akimis pasakojo dvylikametis.
Įteikė dovaną
V.Ražinskas Andriumi žavisi nuo tada, kai šis pasirodė realybės dokumentikoje „Kelias į žvaigždes“. Tuomet vaikas tapo didžiuliu jo gerbėju ir sekė visą veiklą.
Paprašytas apibūdinti A.Rimiškį, Vytautas neieškojo žodžių kišenėje. „Labai draugiškas, paprastas ir, galima sakyti, pats kiečiausias“, – šyptelėjo mažasis ligoniukas. Pusvalandis su Andriumi Vytautukui pradėjo nejučia: „Viskas taip greitai įvyko. Bet jie labai skubėjo namo ir buvo pavargę.“
Išvažiuojantį Andrių Ražinskų šeima išleido su dovanomis: įteikė suvenyrinį smuiko raktą ir spėjo išduoti dar vieną svajonę. Vytauto mama Marija, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Marijampolės skyriaus vadovė, turi trokšta kada nors surengti neįgalių vaikų piešinių parodą, kurią galėtų vainikuoti mažųjų ligoniukų mėgstamiausių dainininkų koncertas.
Gimė neišnešiotas
Vytautui šios savaitės trečiadienis tapo kone laimingiausia diena gyvenime, tačiau jis per 12 metų spėjo daug prisikentėti dėl ligų. Berniuko mama papasakojo visą sūnaus ligos istoriją.
„Vytautas gimė neišnešiotas, su daliniu cerebriniu paralyžiumi, todėl iš karto buvo operuojamas. Vėliau – daug mankštų, masažų, sanatorijų, jos palengva padėjo stotis ant kojų. Teko išeiti iš darbo ir atsiduoti sūnui“, – kalbėjo ponia Marija. Būdamas trejų, Vytautas mokėjo vos kelis žodžius, todėl tėvai nusprendė jį leisti į specialų neįgaliųjų darželį. Ten mažyliu itin rūpinasi auklėtojos, suteikė reabilitacinę priežiūrą ir Vytautui pavyko daug pasiekti.
„Galiausiai penktoje klasėje ryžomės eiti į įprastą mokyklą. Viskas būtų buvę gerai, tačiau mano sūnų dėl nežinomų priežasčių ėmė nuolat mušti bendraklasis. Iš pradžių šio fakto nepastebėjome, nes Vytautas bijojo pasakoti – buvo įbaugintas. Galiausiai sūnus pateko į ligoninę ir viskas paaiškėjo“, – nemaloniais prisiminimais dalijosi moteris.
Išgyveno per stebuklą
Po šio įvykio ligoninėje buvo nustatyta dar viena baisi diagnozė – ant Vytauto antinksčio yra auglys. Be to, pradėjo kamuoti atvirkštinis cukrinis diabetas: nuolat krito cukraus kiekis kraujyje, prasidėdavo priepuoliai.
Supratau, kad visi norai gali išsipildyti. Vytautukas
Prieš keletą savaičių Vytautas su mama buvo išvykę į Ukrainos sostinę Kijevą pasikonsultuoti su vienu žinomu gydytoju. Laimė, jis padėjo ir berniuko sveikata šiek tiek pagerėjo, todėl Ražinskai turi viltį ir kitais metais bent mėnesiui nuvykti taisyti savijautos į Ukrainą.
Vytauto gyvenime jau buvo nutikimų, primenančių stebuklą. „Kai sūnui buvo pusantro mėnesio, susirgo kokliušu, nuolat dusdavo. Jokie vaistai negalėjo padėti. Medikai mums davė mažai šansų išgyventi, tačiau nepasidavėme. Viena gydytoja patarė girdyti Vytautą kumelės pienu – kumysu, – pasakojo mama. – Kaip tik giminaičiai turėjo neseniai kumeliuką atsivedusią kumelę, todėl turėjome kumyso. Vytautas jį gėrė metus. Vieną rytą giminaičiai rado kumeliuką negyvą. Todėl sakome, kad jis už Vytautą mirė – atidavė savo gyvybę. Nuo tada Vytautas gavo Kumeliuko pravardę“, – pokalbio pabaigoje šyptelėjo ponia Marija.
KOMENTARAS
Rimiškis: „Susižavėjau šiuo berniuku“.
„Iš susitikimo su Vytautu turiu daugybę įspūdžių. Buvo malonu pamatyti berniuko reakciją į mane. Jis tikėjo svajone ir man malonu ją išpildyti. Berniukas taip susijaudino, kad iš laimės net verkti pradėjo. Susižavėjau juo ir džiaugiuosi, kad aplankiau, suteikiau gerų emocijų. Tikiuosi, tai padės pasveikti. Be to, pats pasikroviau maloniais įspūdžiais. Kad ir buvau pavargęs, dvi paras nemiegojęs, važiuodamas namo jaučiausi gerai. Susitikimo metu atrodė, kad bendrauju su senu geru pažįstamu, buvo puiki aura.
Noriu pasakyti pačių šilčiausių žodžių ir visai Vytautuko šeimai. Jei berniuko mama Marija nuspręs organizuoti šventę mažiesiems ligoniukams, mielai sutiksiu atvažiuoti ir koncertuoti. Negaliu pasakyti „ne“ žmonėms, kuriems gyvenimas pagailėjo šypsenos. Visada labdaringai sutiksiu panašiais atvejais koncertuoti. Žmonės, besiskundžiantys blogu gyvenimu, turbūt nelabai žino, kaip iš tikrųjų gali būti. Žiūrėdamas į neįgalius vaikus gali numanyti, kaip jiems blogai. Tuomet noriu daryti viską, kad praskaidrinčiau jiems gyvenimą.
Kodėl nusprendžiau aplankyti būtent Vytautą? Jaučiau, kad jam tikrai to reikia. Iš tiesų gaunu dažnai prašymų atvažiuoti į įvairius namus, tačiau kartais tokie prašymai būna netikri. Tėvai apsimeta, kad jų vaikai serga, norėdami mane prisikviesti. Tokiais atvejais nesinori važiuoti. Tačiau dabar jaučiau, kad Ražinskai nemeluoja, turi mažą ligoniuką.
Norėčiau daug dalykų Vytautukui palinkėti, tačiau prireiktų begalės laiko. Todėl pasinaudodamas amžiną atilsį Vytauto Kernagio žodžiais pasakysiu trumpai: „Stiprus ne tas, kuris muša, o tas, kuris atlaiko.“ Vytautai, kad ir kokių gyvenimas iššūkių mestų, kad ir kaip skaudžiai būtų, pasistenk viską atlaikyti.“