Iškart puolu į ašaras ir pradedu pykti ant viso pasaulio. Ar tai normalu? Galvoju, kad tai paprasčiausias apmaudas, pavydas ir savininkiškumo jausmas. Ką manote jūs? Jurgita, 26.
Jonas:
Man, kaip sentimentaliam žmogui, tai labai artima, taigi tikiuosi, jog tai normalu. Iki dabar kone kasdien pagalvoju apie buvusiąją. Skirtumas nuo „pirmų mėnesių“ tas, kad tada „parinausi“, o dabar tiesiog prisimenu kartu praleistą dieną, šypseną ar apsikabinimą.
Jei negali visai išmesti jo iš galvos, pasistenk prisiminti tik tai, kas buvo gera, malonu. Džiaukis tuo, ką turėjai ir vertink tai, ką turi dabar. Tai išmokti nėra lengva, tačiau įmanoma. Pasitreniruok jau dabar: užsimerk ir prisimink vakarą prie žvakių šviesos, išvyką su kateriu ar naktį palapinėje...
Ką jis veikia dabar, yra jo paties reikalas. Ir tu - gyvenk.
Lukas:
Išvada paprasta - tu jam vis dar neabejinga. Kad ir kaip save įtikinėtum, jog viskas baigta, tačiau prišnerkštos nosinės ir pavydo apsireiškimai, sprendžiant iš tavo laiško, byloja visai ką kita. Žinok, vaikinams dažniausiai paprasčiau viską užbaigti ir nutraukti visas emocines gijas.
Nors patikėk, jei jau pajauti, kad randi savo žuvelę, tai jausmai, kad ir kaip giliai būtų užkonservuoti, prabyla. Nežinau, kokia tavojo „eks“ reakcija į pavydą, tačiau jei jis vis dar teberodo tau dėmesį, gal jums verta vėl susikabinus už rankų romantiškai žingsniuoti paupiu. Arba tiesiog viską normaliai išsiaiškinti - taip arba ne.