Kartais, kai nenoriu jos įžeisti ir bijau pasakyti tiesą apie „silpnus“ savo jausmus, tiesiog pameluoju. Noriu jūsų patarimo. Kaip išmokti laviruoti tarp nuoširdumo ir melo? O gal mūsų draugystė neturi jokios perspektyvos ir be to laviravimo? Darius, 25.
Giedrė: Valio, Dariau! Seniai neskaičiau tokio normalaus ir rimto klausimo. Laviruoti iš tiesų reikia. Melo vienareikšmiškai venk, geriau pasimokyk diplomatijos ir teisingų formuluočių. Kuo ilgiau gyveni, tuo labiau pradedi suprasti kitos lyties atstovus – kaip jie reaguoja į vienokią ar kitokią informaciją, o sukauptas žinias gali panaudoti praktikoje.
Svarbiausia nemeluok sau ir niekur neskubėk. Jei stiprių jausmų nėra dabar, nereiškia, kad jie neatsiras ateity, bet... gali ir neatsirasti.
Sėkmės!
Rūta: Dariau! Noriu pulti tau į skvernus ir sušukti, tai ką ji tau reikalinga tik pasiguosti??? Puolei jai kaip mamytei į glėbį, nes tau su ja ramu. OI, taip ir būna nuo Edipo komplekso išsivaduoti negalinčiais berniukais. Apsispręsk pagaliau, ko tu nori ir dėl ko tu jai meluoji.
Esi per daug silpnas, kad rėžtum tiesą į akis, todėl neapgaudinėk pats savęs. Nenori įskaudinti jos? O ką darai visus keletą mėnesių? Patariu tau nepiktnaudžiauti vyrišku egoizmu, sudėk visus taškus ant „i“ ir suvok, kas tave sieja su ta mergina.
Laviravimas tarp nuoširdumo ir melo prie gero neatves, vis tiek tiesa paaiškės ir bus daugiau skausmo abiem pusėms. O gal toks žaidimas tau visai patinka? Sėdi sau ramybės oazėje ir nesuki galvos, pasakai meilių žodelių, išsikalbi ir to užtenka. Mergina nėra kempinė tavo nuoskaudoms ir išgyvenimams gerti.